Tos pačios lyties asmenų santykiai Lietuvoje iki šiol teisiškai nepripažįstami, aukšto rango politikai nevengia neigiamai pasisakyti apie neheteroseksualius asmenis, rengiami prieš LGBTQ+ žmones nukreiptų susivienijimų, tokių kaip „Šeimos maršas“, mitingai. Kaip sako klinikinė psichologė Rasa Katinaitė, ši priešiška socialinė aplinka gali sustiprinti neheteroseksualių asmenų nesaugumo jausmą. Specialistės tikinimu, visuomenėje tvyrantis priešiškumas LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu paveikia ir pačių LGBTQ+ asmenų psichologinę gerovę bei nuostatas apie savo seksualinę orientaciją.
 |
| Klinikinė psichologė Rasa Katinaitė sako, kad dėl buvimo stigmatizuojančioje aplinkoje LGBTQ+ asmenys susiduria su sunkumais prisitaikydami visuomenėje ir yra labiau linkę patirti psichologines problemas | Jarmo.net koliažas (asmeninio albumo ir pexels.com nuotr.) |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Priešininkų balsas – itin girdimas
Tolerantiško jaunimo asociacijos leidinyje „Tiesos gynėjai iš praeities: Atgimimo šventė“ akcentuojama, kad šiandieniniame pasaulyje įvairūs asmenys ir organizacijos veikia prieš lygybės ir teisingumo principus.
Pirmasis „Šeimos maršo“ renginys įvyko 2021 metų gegužę Vilniaus Vingio parke. Mitingą organizavo konservatyvias šeimos „vertybes“ palaikančios organizacijos (tarp jų – Lietuvos šeimų sąjūdis) ir veikėjai. Protesto dalyviai tąkart pasisakė prieš LGBTQ+ teises: reikalavo nesvarstyti Partnerystės įstatymo.
Konservatyvių organizacijų remiamuose renginiuose tvirtinama, kad protestais, nukreiptais prieš LGBTQ+ asmenis, siekiama ginti tradicinės šeimos vertybes.
R. Katinaitė pabrėžia, kad nepaisant to, jog 1992 m. homoseksualumas išbrauktas iš Tarptautinės ligų klasifikacijos, neheteroseksualus potraukis dalies visuomenės vis dar suprantamas kaip nepriimtinas, gėdingas ir keliantis grėsmę visuomenės gerovei, o šios visuomenės dalies pasisakymai viešojoje erdvėje yra itin matomi.
.jpg) |
| 2021 m. Kauno „Pride“ | Pauliaus Ramono nuotr. |
Patiria psichologines problemas
Šiais metais pristatytame ir Lietuvos mokslo tarybos finansuotame R. Katinaitės ir prof. dr. Kristinos Žardeckaitės-Matulaitienės moksliniame tyrime teigiama, kad seksualinė orientacija yra viena iš svarbių asmens tapatybės dalių ir jos priėmimas būtinas geram asmenybės funkcionavimui.
Pasak klinikinės psichologės, dėl buvimo stigmatizuojančioje aplinkoje LGBTQ+ asmenys susiduria su sunkumais prisitaikydami visuomenėje ir yra labiau linkę patirti psichologines problemas, dažniau galvoti apie savižudybę ir piktnaudžiauti alkoholiu bei kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis
– Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros duomenimis, 60 proc. Lietuvoje gyvenančių LGBQ+ asmenų niekam nėra atskleidę savo seksualinės orientacijos. Kaip tai atsiliepia žmonių psichinei sveikatai? – jarmo.net pasiteiravo R. Katinaitės.
– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, savo seksualinės orientacijos neatskleidimas gali apsaugoti nuo atstūmimo, patyčių, diskriminacijos iš artimiausiųjų žmonių rato. Kita vertus, kai kalbame apie paslaptis, tai jos veikia neigiamai.
Paslaptis lemia tai, kad žmogus kaskart turi galvoti, ką gali, o ko negali papasakoti iš savo kasdienio gyvenimo, kuris gali net nebūti susijęs su seksualine orientacija. Tarkime, žmogus turi partnerį. Ar jis gali papasakoti savo kolegoms, ką veikė savaitgalį, jeigu tuo metu buvo su tos pačios lyties savo partneriu arba partnere? Praktika rodo, kad dažniausiai negali, nes kolegos nepriimantys, kitu atveju prireikia daug ką paaiškinti. Taigi, to pasekoje žmonės apskritai pasirenka atsiriboti nuo socialinių ryšių, nieko nepasakoti apie save.
Kas įvyksta tuomet? Tai veikia psichologinę gerovę, kadangi mes visi esame socialios būtybės, tam, kad jaustumėmės laimingi, turime bendrauti su kitais žmonėmis. O jeigu neturime svarbių ryšių, socialinių kontaktų, tai gali pasireikšti apatiškumas, pažeminta liūdna nuotaika, nes negalime įprasminti savęs per socialinius kontaktus. O kaip gali užsimegzti prasmingas ryšys, jeigu kitas žmogus nežino kažko, kas yra labai svarbi tavo gyvenimo dalis, kas tau patinka, kas vyksta tavo romantiniame gyvenime? Akivaizdu, kad negali.
Kas nulemia heteroseksizmą?
– Savo tyrime ne kartą esate užsiminusi ir apie vidinės homofobijos aspektus. Pirmiausia išsiaiškinkime, o kas yra toji vidinė homofobija?
– Man ši sąvoka nepatinka, aš sakyčiau, kad tai vidinis arba internalizuotas heteroseksizmas. Kodėl ne homofobija? Fobija pasireiškia tuomet, kai mes kažko bijome. Kyla klausimas, ar mes tikrai bijome LGBTQ+ asmenų, ar tiesiog esame perėmę neigiamas nuostatas į juos, dėl to tiksliau vartoti sąvoką vidinis heteroseksizmas. Tai yra iš visuomenes perimtos neigiamos nuostatos apie savo seksualinę orientaciją.
Taigi, internalizuotas heteroseksizmas gali pasireikšti labai įvairiai. Nebūtinai žmogus sakys: „Visi gėjai yra blogi“. Taigi, nereiškia, kad žmogus labai atvirai pasisakys priešiškai. Yra ir subtilesnių formų. Pavyzdžiui, žmonės, turintys neigiamas nuostatas apie savo orientaciją, gali būti įsitikinę, kad tos pačios lyties šeimos neturėtų būti lygiateisiškos, kad neturėtų auginti vaikų, kad čia yra kažkoks išbandymas, kad tokie santykiai yra prastesni, nerodomi kitiems žmonėms. Tokie žmonės gali pasijusti nepatogiai kalbėdami apie kitus LGBTQ+ asmenis, renginius ir t.t. Kyla nesmagumo jausmas kalbant apie savo orientaciją arba apskritai neheteroseksualią orientaciją. Gali pasireikšti ir pasišlykštėjimas savimi.
 |
| Asociatyvi Ian Taylor/unsplash.com |
– Kokie pagrindiniai veiksniai lemia pačių LGBTQ+ asmenų internalizuotą heteroseksizmą?
– Kaip ir bet kokie kiti mažumos stresoriai, internalizuotas heteroseksizmas formuojasi dėl visuomenės požiūrio. Jeigu užaugau aplinkoje ir visuomenėje, kurioje teigiama, kad tik tradiciniai vyro ir moters santykiai yra priimtini, tai aš taip ir įsivaizduosiu, jog bet kam, kas neatitinka šios normos, reikia prieštarauti.
Šias visuomenes nuostatas dar galima kiek lengviau perlaužti, jų nepriimti, tačiau jeigu tokie įsitikinimai sklinda iš artimų žmonių – tėvų, draugų, bendraamžių, į kuriuos lygiuojiesi, – tai tuomet labai sunkų jų neperimti. Juk jeigu turiu kitas nuostatas, išeina, jog esu atskirtas nuo kitų žmonių. Tuomet daug lengviau turėti tas daugumos nuostatas ir perimti jas.
Nori jaustis saugiai
– 73 proc. Lietuvoje gyvenančių LGBQ+ asmenų viešumoje vengia laikyti tos pačios lyties partnerį už rankos. Kodėl žmonės jaučia tokį nesaugumo jausmą?
– Norėčiau paminėti, kad ši statistika nėra reprezentatyvi. Tyrimas, nors ir buvo atliktas Europos mastu, tačiau apklausos platintos per organizacijas, socialinius tinklus ir nepasiekė visos LGBTQ+ auditorijos. Tad kyla klausimas, ar tikrai 73 proc. O gal daugiau? Juk tie, kurie dalyvauja organizacijų veiklose, pasižymi laisvesnėmis nuostatomis į savo seksualinę orientaciją. Bet kuriuo atveju, tai vis tiek didelis procentas.
Kodėl taip yra? Viena vertus, taip gali būti ir dėl internalizuoto heteroseksizmo. Jeigu manau, kad tai yra nepriimtina, netinkama, tai nenoriu to rodyti ir kitiems žmonėms. Kita vertus, nėra viskas juoda ir balta. Kyla klausimas, ar čia išties internalizuotas heteroseksizmas, o gal tai natūraliai kylanti reakcija į tai, kad visuomenes nuostatos į LGBTQ+ žmones vis dar nepalankios.
Žmonės, kurie pasirenka nelaikyti tos pačios lyties partnerio už rankos, taip gali elgtis siekdami užtikrinti savo saugumą. Jie nenori būti iškoneveikti įvairiais žodžiais. Juk yra tokių atvejų, kad poros būna užpuolamos. Natūralu, kad žmonės saugodami save pasirenka būti paslaptyje, nes Lietuva dar nėra saugi šalis rodyti savo santykius.
– Pagal jūsų tyrimo rezultatus, asmenys, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidę kaime ar vienkiemyje, turėjo aukštesnį vidinio heteroseksizmo lygį nei tie tyrimo dalyviai, kurie gyveno mieste. Tai pakankamai įdomus aspektas. Kodėl mieste gyvenantis LGBTQ+ žmogus turi mažiau heteroseksistinių įsitikinimų nei tas, kuris gyvena kaime?
– Manau, kad tokie duomenys visiškai logiški. Kaimuose žmonės pažįsta vieni kitus, yra labai aiškios struktūros, kaip turėtų būti, koks yra „teisingas“ gyvenimo būdas, o tuo metu miestuose žmonės nėra tokie pažįstami tarpusavyje, yra laisvesni, mažiau kreipia dėmesį, ką galvoja kiti, nes nėra taip artimai susiję.
Lietuvos miestuose yra sutelkta dauguma organizacijų, besirūpinančių žmogaus teisių aktyvizmu, tolerancijos nešimu, net nebūtinai susijusiu su LGBTQ+ bendruomene. Taip pat miestuose kur kas daugiau renginių, protestų, akcijų, edukacijų apie lygiateisiškumą ir LGBTQ+ bendruomenę. Taigi, patys žmonės labiau edukuoti apie tos pačios lyties santykius, dažniau su jais susiduria, taip juos normalizuodami, dėl to jiems daug lengviau neperimti neigiamų nuostatų.
– Kas gali sumažinti žmonių neigiamus nustatymus prieš neheteroseksulią orientaciją?
– Gali sumažinti terapija: savęs tyrinėjimas ir supratimas, iš kur tos nuostatos kyla, suvokimas, kad tai ne mano asmeninės, o aplinkinių nuostatos. Taip pat gali padėti tai, kad žmogus save apsupa supratingais, priimančiais seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę asmenimis.
Gaila, bet dar ne kiekvienas psichologas ar psichoterapeutas yra pasiruošęs dirbti su LGBTQ+ asmenimis, dėl to labai svarbu atrasti savą specialistą. Lietuvos psichologų sąjungos LGBTQIA+ psichologijos grupė gali suteikti informaciją, kokie psichologai yra palaikantys LGBTQ+žmones.
Taip pat gali padėti aktyvus įsitraukimas į organizacijų, ginančių žmogaus teises, veiklą.
Patiko tekstas? Kviečiame paremti jarmo.net iniciatyvą „Contribee“ platfomoje:contribee.com/jarmo