Turime dar vieną akivaizdų propagandinės „šiaudinės kaliausės“ pavyzdį. Primenu, kad „šiaudine kaliause“ vadinama tokia informacinio karo technika, kai sukuriamas monstras, su kuriuo vėliau įnirtingai kovojama. Tiksliau, kai tam tikram dalykui priskiriamos neegzistuojančios savybės, kurios atgrasios daugumai žmonių, ir tada prasideda įnirtinga kova prieš sukarikatūrintą, susikurtą „priešą“.
 |
| Andrius Navickas | Seimo kanceliarijos/O. Posaškovos nuotr. |
Andrius Navickas, Seimo TS-LKD frakcijos narys
andrius.navickas@lrs.lt
Naujausia „šiaudinė kaliausė“ – Gyvenimo įgūdžių programa.
Man ši propagandinė akcija itin skaudi, nes daug pastangų, laiko esu skyręs tam, kad tokia pamoka atsirastų. Seime vadovauju Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai ir galiu tvirtai pasakyti, kad veiksminga prevencija privalo būti nuosekli ir kompleksiška. Ji labiausiai priklauso nuo šeimos, kurioje formuojasi vaikas, ir nuo tų žinių bei įgūdžių, kuriuos suteikia mokykla.
Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad Lietuvos mokiniai jaučiasi nelaimingi, turi įvairiausių psichologinių sunkumų, sunkiai tvarkosi su emocijomis ir, deja, dažnai stokoja empatijos. Tikrai negalima sakyti, kad švietimo sistema iki šiol visiškai ignoravo emocinių ir socialinių įgūdžių ugdymą. Tačiau jis buvo fragmentuotas, išbarstytas per įvairias programas ar fakultatyvus. Todėl ir nuspręsta, kad labai svarbu atskira disciplina, kuri taptų realia pagalba kiekvienam vaikui geriau suprasti save, savo vidinį pasaulį, emocijas.
Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos tikslas – ugdyti mokinių socialinį ir emocinį raštingumą. Suprantu, kad tai gali skambėti neaiškiai tiems suaugusiems, kurie mano, kad vaiko vidinis pasaulis ir emocijos yra nesvarbu ir viskas, ko reikia, įvairiomis smurtinėmis „auklėjimo“ priemonėmis pasiekti, kad vaikas būtų klusnus ir patogus.
Dar populiaru sakyti: „Mūsų tėvai mus išauklėjo be jokių kalbų apie emocijas ir mes išaugome gerais žmonėmis.“ Tiesą sakant, žvelgiant į tai, kiek psichologinių problemų, smurto, depresijos yra mūsų visuomenėje, labai abejoju, ar tikrai mes jau taip „gerai išaugome.“ Praeities nepakeisi ir mūsų tėvai mylėjo mus taip, kaip sugebėjo. Tačiau mes galime ir privalome pasiekti, kad naujos kartos būtų psichologiškai brandesnės ir laimingesnės.
Tarkim, kad kritika kilo ne tiek dėl pačios minties, kad psichologinis ir socialinis raštingumas svarbu, bet dėl esą netinkamo programos turinio. Tačiau ir vėl – apie tokios programos būtinybę prabilta prieš mažiausiai ketverius metus. Bent trejus metus aš pats dalyvauju daugybėje diskusijų su įvairių sričių specialistais. Programos turinys nėra kurio nors vieno ar kelių žmonių įnoris, bet formavosi kantriose, ilgose ir plačiose diskusijose.
Programos tikslas – padėti vaikams, paaugliams ir jaunimui pasirengti gyvenimo iššūkiams. Programa apima šias temines sritis: socialinis ir emocinis ugdymas, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, patyčių ir smurto prevencija, savižudybių prevencija, lytiškumo ugdymas, sveikatos ugdymas, pirmoji pagalba, žmogaus sauga.
Dalykas nėra vertinamas pažymiais, įgūdžiai ir gebėjimai bus ugdomi palaipsniui, kasmet kartojant medžiagą vis giliau ir platesniame kontekste.
Suprantu, kad programos kritikai visą savo sunkiąją amuniciją nukreipė į vieną temą – „lytiškumo ugdymą“, dėl kurios jau dešimtmečius Lietuvoje vyksta nesibaigiantys ginčai. Pavyzdžiui, ar galima mokiniui sakyti, kad egzistuoja taip pat ir homoseksualūs santykiai. Kritikai įsitikinę, kad, jei apie kuriuos nors reiškinius visi tylėsime, jie neegzistuos. Nors kasmet susiduriame su nėščiomis paauglėmis, sunkiomis psichologinėmis traumomis, kurias sukelia patyčios ir t.t.
Pikta tai, kad tai nėra pasaulėžiūrinės diskusijos, bet veikiau noras sukurti dar vieną baubą, kuriuo galima gąsdinti žmones, dar vieną pretekstą „mušti valdžią“. Todėl kritikai cituoja ne tai, kas iš tiesų parašyta dalyko programoje, bet kovoja su savo pačių sukurtais gandais.
Teko girdėti net tai, kad tai esą „vaikų tvirkinimo programa.“ Tiesą sakant, tie, kurie taip teigia, tikrai yra pavojingi vaikams. Galbūt net yra potencialūs tvirkintojai, seksualiniai smurtautojai, nes jų kalbose tikrovę užstoja kažkokios keistos seksualinės fantazijos.
Suprantu, kad visos įgalinančios programos daliai žmonių, kurie labai nori manipuliuoti žmonių baimėmis ir nežinojimu, atrodo pavojingos. Tačiau vaikai niekada negali tapti suaugusiųjų politikavimo aukomis.
Rugsėjo 27 dieną vyks Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdis tema „Gyvenimo įgūdžių programa: mitai ir tikrovė“. Esu pasiryžęs išklausyti ne tik programos gynėjų, bet ir kritikų argumentus. Niekas neabejoja, kad bet kuri programa gali būti tobulinama, permąstoma, būtina atsakyti į visas kilusias abejones. Tačiau labai aiškiai atskirkime konstruktyvią diskusiją, dialogą nuo informacinio karo. Posėdyje kalbėsime apie programą, o ne apie „ šiaudinę kaliausę“.
Dar vienas dalykas – programos turinys yra paskelbtas viešai. Klausimas – kiek aršiausių kritikų teikėsi į jį įsigilinti? Kaip psichiatru kažkada buvęs Aurelijus Veryga Seimo tribūnoje aiškina, kad tai „diskredituota programa“, negaliu patikėti, kad jam trūksta kompetencijos suprasti tokio ugdymo svarbą – trūksta padorumo ir sąžinės.
Taip pat nuoširdžiai kviečiu ir visus geros valios krikščionis atsispirti gundymams rengti „kryžiaus žygį“ prieš tariamą pavojų. Kur kas prasmingesnis yra kitas kelias – patiems, kartu su vaikais, gilintis į emocinio ir socialinio ugdymo temas, kalbėtis apie jas su jais ir kartu augti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net