Lytis – karšta tema šių dienų pasaulyje. Girdėjau, kad ir dabartinis švietimo ministras susilaukė klausimo – kiek yra lyčių? Klausiantysis turbūt tikėjosi vieno iš dviejų atsakymo variantų: arba dvi lytys, arba septyniasdešimtkažkiek. Ministras atsakė, kad nežino. O kaip yra iš tiesų? Kiek yra lyčių? Ir kodėl dvi lytys – regis tokia akivaizdybė – imtos kvestionuoti?
 |
| Akvilė Giniota, asmeninio archyvo nuotr. |
Akvilė Giniotaitė, lytiškumo ugdymo specialistė, „Ne Kopūstų Vaikai“ autorė, manoteises.lt
info@manoteises.lt
Jeigu manęs būtų paklausę – gal ir aš būčiau pasimetusi ir atsakiusi, kad nežinau. Nepatogus klausimas, o atsakymas dar nepatogesnis – nes jis nėra trumpas, aiškus ir paprastas. Tam, kad suprastume, kodėl lytis šiais laikais yra tapusi klausimu, turime sau leisti pasinerti į jos labirintus.
Kalbant apie lytį, intensyviausiai diskutuojama apie gender – socialinės lyties – kategoriją, kur lyties išraiška suprantama kaip paveikta socialinių normų. Kadangi turime nemažai įsitikinimų apie tai, kas priimtina kuriai lyčiai, tam tikra prasme vaikus mes treniruojame tinkamai atitikti savo lyties vaidmenį. Čia lūžta nemažai iečių, nes dalis žmonių laikosi sampratos, kad lytis yra išugdoma, o kitai daliai atrodo, kad lytis yra gamtos padiktuota. Dar kita dalis tiesiog nesuka galvos. Tačiau kai nuo visuomenės diskusijų galva ima vis tiek suktis – pažiūrėkime, ką apie visa tai sako mokslas.
Socialinė lytis – gender – yra neabejotinai paveikta gamtos/biologijos. Tačiau tai nepaneigia minties, kad lytis yra paveikta ir socialinių normų. Moksle vis labiau įsitvirtina nuostata, kad ne tik socialinė lytis, bet ir sex – biologinė lytis – nėra vienareikšmiška ir turėtų būti plačiau diskutuojama, kad būtų geriau suprasta. Tradiciškai galvojame, kad biologinė lytis kaskart aiškiai įsitalpina į moteriškos ARBA vyriškos lyties kategoriją. Vis dėlto ne viskas taip paprasta: besiplėtojantis mokslas demonstruoja, kad tokia aibė žmonių negali aiškiai ir paprastai būti atskirta į viso labo dvi rūšis, dvi kategorijas. Kadangi mes vis tiek atskiriame – tai sukelia nemažai etinių, teisinių, medicininių ir tiesiog egzistencinių dilemų. Tam, kad aiškiau suprastume, kokia kompleksiška yra biologinė lytis, kai kurie mokslininkai netgi siūlo, kad ir biologinė lytis gali būti suprantama kaip spektras.
Esame įpratę apie lytį galvoti kaip glūdinčią chromosomose ir pasireiškiančią per lytinių organų išvaizdą. Tokioje sampratoje viskas aišku ir gryna: penis arba vulva, XX arba XY. Tačiau naujausi mokslo radiniai rodo, kad lytiniai organai ir chromosomos – dar ne viskas lyties dėlionėje. Tiesą sakant, šių dienų mokslas pripažįsta dar ne viską žinantis ir ne iki galo gebantis paaiškinti tai, kaip formuojasi lytis. Nors lytis mums atrodo statiška – tarsi iškalta akmenyje, tačiau mokslinėje diskusijoje kalbama ir apie tai, kad organizmas viso gyvenimo metu turi stabiliai palaikyti lytį, kad ši nekistų. Lytis yra sudėtinga ir kartais labai netvarkinga. Taip yra todėl, kad ją formuoja, sudaro ir palaiko daugybė veiksnių. Chromosomos, gonados, hormonai, genai (daugiau negu 50 genų!), vidiniai lytiniai organai, išoriniai lytiniai organai ir ne ką mažiau svarbūs net ir biologams – teisinės, psichologinės, socialinės lyties niuansai. Galiausiai, lyčiai įtakos turi dar ir aplinkos įtaka, pvz., mityba. Kiekvieno žmogaus atveju visos šios dėlionės detalės susidėlioja skirtingai, unikaliomis proporcijomis.
Tai, kaip aiškiname biologinę lytį yra tam tikra prasme mūsų – mokslinink(i)ų ir apskritai visuomenės susitarimas. Esame susitarę, kokį kūną ir kokiais atvejais laikome moters kūnu, o kokį – vyro. Ar bent būdavome susitarę. Nors lytis staiga netapo sudėtingesnė negu anksčiau, tačiau vis gausėjantys žmonių pasakojimai apie tai, kokia yra jų lytis ir kaip jie ir jos ją patiria, taip pat progresuojantis mokslas ėmė sufleruroti, kad ne viskas taip skaidru, kaip manyta anksčiau. Mokslinių duomenų apie lyties kompleksiškumą daugėja jau kelis dešimtmečius, tačiau platesnius visuomenės ratus šie radiniai pasiekė ganėtinai neseniai.
Gerai – lytis kompleksiška, tai pakartojau jau keletą kartų, tačiau ką tai reiškia praktikoje? Tai reiškia tikrus žmones (kurių šių dienų skaičiavimais yra net iki 4% populiacijoje) su skirtingai pasireiškiančia lytimi. Pavyzdžiui, asmens genetinis profilis gali visai neatitikti lytinių organų, tuomet vidiniai ir/ar išoriniai lytiniai organai gali turėti abiejų lyčių požymių. Galime sutikti vyrą, kuris turi penį, tačiau turi ir gimdą. Net ir chromosomos gali būti ne tik XX ar XY, bet ir, pvz., X, XXX. Arba moteris gali neįtarti turinti XY chromosomas ir „nemoterišką“ testosterono kiekį. Toks yra ir bėgikės Mokgadi Caster Semenya atvejis, kuriai gimus buvo priskirta moteriškoji lytis, ji buvo auginta ir augo kaip mergaitė, o ėmus varžytis Olimpinėse varžybose ir pasiekus įspūdingų rezultatų, nuspręsta pareikalauti lyties tyrimų. Nuo tada sportininkės karjera tapo itin sudėtinga. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija ėmė reikalauti mediciniškai slopinti natūraliai kūne esantį testosteroną. Šios moters biologinė lytis netvarkinga ir netelpa į dabartinio pasaulio kategorijas, kurios yra griežtai binarinės. Nors sportininkė to intencionaliai nedarė – savo istorija ji pakurstė daugybę diskusijų pačiuose įvairiausiuose ratuose: sporto, teisės, žmogaus teisių, lyčių studijų, medicinos, švietimo ir t.t.
Žmonės su tokiomis ir panašiomis lyties variacijomis vadinami interlyčiais. Daugeliui tai turbūt pirmą kartą girdimas žodis. Jis skamba šaltai, moksliškai, netgi mediciniškai. Tačiau kai mums gimsta vaikas – mums gimsta ne moksliškas terminas, o pirmiausia vaikas, taigi, žmogus. Prisireikus priskirti lytį (o visada prisireikia, nes teisiškai ir kultūriškai žmogus negali gimti su dviguba lytimi arba lytimi, kurios neišeina priskirti jokiai kategorijai), gydytojams ir tėvams tenka patiems nuspręsti, kurios iš dviejų lyčių naujagimis/ė yra. Interlyčių asmenų medikalizavimo istorija ilga ir skaudi. Žinodami tai, ką mes, žmonės, darydavome ir tebedarome su nuo normos nuklystančiais kūnais, greičiausiai galime greitai padaryti išvadas, kad, deja, ši populiacijos grupė, šie vaikai, šie žmonės buvo suvokiami kaip „liga“, „nenormalumas“, „apsigimimas“, o tą sekė gėda, paslaptis ir, žinoma, diskriminacija.
Interlyčių asmenų aktyvizmas Vakarų visuomenėse didėja, tai tapo dar viena žmogaus teisių tema ir yra siekiama, kad jaunuoliai, gimę interlyčiais, gyventų kuo pilnavertiškesnį gyvenimą. Apmaudu, tačiau šie jaunuoliai iki šiol patiria daug patyčių. Nors dažniausiai aplinka nežino apie jų turimos biologinės lyties variacijas, tačiau patyčių taikinių tampa nenorminė lyties prasme išvaizda. Interlyčiai asmenys taip pat patiria nemažai psichologinių sunkumų dėl įvairių stigmų, į kurias atsimuša jų biologinė lytis, netelpanti į griežtai binarinį pasaulį: „tu esi vaikinas arba mergina – kito pasirinkimo nėra“ (ši citata yra iš vieno Lietuvos biologijos vadovėlio).
Su Gyvybės mokslų centro doktorante Emilija Vasiliūnaitė išanalizavome lietuvių išleistus vadovėlius ir tai, kaip ten aptariama lytis (nuoroda į straipsnį teksto apačioje.). Lyties kompleksiškumas juose visai neatspindėtas, analizuojamas ganėtinai paviršutiniškai, o galimybės aptarti biologinę įvairovę neišnaudotos. Vietoj to – lyties netipiškumas aptariamas nebent kaip pati didžiausia retenybė, pristatant tokius atvejus kaip „įdomūs faktai“ arba dar blogiau – patologizuojant, suteikiant nenormalumo reikšmę. Vis dėlto interlyčių asmenų yra iki 4% pasaulio populiacijoje. Kiek yra lietuvių?
Vadovėliai, neatspindėdami mokslinės diskusijos apie biologinės lyties klausimus, mokytojams šiuo atžvelgiu nepadeda. O patiems mokytojams reikia itin aukštos kompetencijos tam, kad pamokose biologinės lyties temos būtų pristatytos, atitinkant šių dienų mokslo radinius.
Ribotas biologinės lyties suvokimas sudaro palankią terpę įtvirtinti stereotipines sampratas ir apie socialinę lytį. Kadangi biologinė ir socialinė lytys yra persipynusios, kritinė diskusija apie jas yra būtina tam, kad geriau suprastume karštąją šių dienų temą – lytį ir jos ne(be)tilpimą į griežtas „normalumo normas“.
Tad kiek yra lyčių? Nežinau. Bet tikrai daugiau nei dvi. O ir ar reikia konkretaus skaičiaus? Jo išvedimas vargu ar ką tik išvardytą problematiką išspręstų.
*Emilija Vasiliūnaitė, Akvilė Giniotaitė. „Tu esi vaikinas arba mergina – kito pasirinkimo nėra“. Biologinės lyties sampratos biologijos vadovėliuose analizė” (2023) Acta Paedagogica Vilnensia, 50, pp. 107–128. doi:10.15388/ActPaed.2023.50.7.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net