Savo abiejų atsikleidimų – asmeninio ir viešo atsikleidimo – istorijas aš visada traktavau kaip sėkmės istorijas. Kalbant apie viešą atsiskleidimą, įvykusį 2016 metais, laimei, neišsipildė man prognozuoti katastrofiniai scenarijai, kaip mane išmes iš LRT (tuo metu vedžiau moksleiviams skirtą laidą) ir kaip niekas nebekvies mano tuometinės grupės „Liūdni Slibinai“ koncertuoti.
 |
| Dominykas Vaitiekūnas | Justo Valinsko nuotr. |
Dominykas Vaitiekūnas
facebook.com/dominykas.vaitiekunas.5
Tuo metu daliai žmonių tai atrodė realios grėsmės – viešojoje erdvėje šeimos vertybes griaunanti „gėjų propaganda” buvo ne šeimų maršo, o plačiai paplitusi retorika, kuria manipuliuodavo dabar jau savo pozicijas pakeitę ir kažkodėl suliberalėję konservatoriai. Stebint viešąją erdvę atrodė, kad ant svieto buvo lygiai trys gėjai ir nei viena lesbietė Lietuvoje dar tarsi negyveno ir visi spekuliavo, kiek smurto gali susilaukti artėjančios „Baltic Pride“ eitynės birželį. Žodžiu, situacija dabar yra absoliučiai pakitusi, o „niekinamų šeimos vertybių” tralialiušką smarkiai diskreditavo šeimų maršo judėjimas ir ačiū jiems už tai.
Nepaisant to, kad manęs niekas nesuvalgė ir viešojoje erdvėje sulaukiau daug palaikymo, kalbant apie mano asmeninį atsiskleidimą artimesniam ratui, keleriais metais anksčiau, aš, ko gero, kaip ir kiekvienas šitą sakramentą vykdantis LGBTQ+ žmogus, susidūriau su po atsiskleidimo sekančia stadija – artimųjų gedulu. Tai įvyko 2013 metais.
Išgyvenęs savo ir klausydamas kitų atsiskleidimo istorijų susidariau įspūdį, kad dalis artimųjų po tokios žinios patiria šoką, neretai pameta arba nusiima tolerancijos kaukę ir paaiškėja, kad jie yra supratingi ir palaikantys tol, kol tai yra ne čia ir ne apie juos. Ir pradeda gedėti keliaudami per visas stadijas: pyktį, neigimą, kaltinimą, liūdesį, užsidarymą, susitapatinimą su nelaimingumu ir taip toliau.
Deja, nutinka taip, kad kažkurioje stadijose jie pasirenka pastrigti ir negeba prisiimti atsakomybės, kad tokia situaciją atvyko į jų gyvenimą. Neretu atveju vyksta piktybiškas atsisakymas laidoti savo lūkesčius apie savo vaikų gyvenimus. Kažkodėl pripažinti, kad jų susikurti scenarijai, kaip jų vaikai turėtų gyventi, yra jų vaizduotės vaisius ir jų reikalas. Čia, ko gero, net nereikia būti LGBTQ+, žinau vieną istoriją artimoj aplinkoje, kai tėvai terorizmu užsiima, nes jų dukra ne tokią profesiją pasirinko.
Ruošdamasis atsiskleidimui aš buvau apgalvojęs labai daug įvairių scenarijų, buvau nusiteikęs patirti atstūmimą ir girdėjęs ne vieną šiurpią istoriją, bet vis tik man pavyko įsisąmoninti kertinį dalyką, kuris iš esmės tapo mano ramsčiu – aš patikėjau, kad kitų žmonių reakcija yra ne mano reikalas. Aš niekaip negaliu kontroliuoti, ką mano artimieji jaučia. Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti – būti atviras, nuoširdus, duoti paskaityti literatūros ar rekomenduoti kokį nors filmą. O kokius kelius jie renkasi tą situaciją išgyventi yra ne mano, o jų atsakomybė.
Bet man tuo metu atrodė, kad jisai, palyginus su tuo, ką teko girdėti aplinkui, buvo pakankamai trumpas – draugų nusivylimas buvo minimalus, mama verkė tik metus, tėtis tylėjo apie tai tik du, fizinio smurto nepatyriau, išskyrus vieną. Vienąkart buvau išmestas iš patalpos, o emocinio smurto palyginus pakankamai nedaug. Tiesa, labai iš arti mačiau, kaip kai kuriuos žmones paveikia artimųjų atstūmimas dėl seksualinės orientacijos.
Bandyti susigaudyti, kaip padėti kambaryje gulinčiam artimam draugui, kuris sumaišė saują raminamųjų su alkoholiu po to, kai artimiausias jo žmogus – mama – jam savaitę kartojo, kad „arba tu pasikeisk, arba išnyk iš mano gyvenimo”, – tai buvo pati nemaloniausia patirtis, kurią man teko patirti.
Vis tik artėjant šeštadienio eitynėms ėmiausi klausti savęs, ar pernelyg nesumenkinu ir nenurašau savo paties patirties. O gal atmintis tai tiesiog ištrynė, kaip dažniausiai ji ir elgiasi su nepatogiais patyrimais - pakavoja, kad netrukdytų gyventi?
Tad bemąstant atmintis į minčių srautą man ėmė kaišioti frazes, kurias esu girdėjęs, tad kilo noras jas užrašyti ir pasidalinti.
„Aš pereinu į kitą gatvės pusę, kai pažįstamus pamatau, kad tik apie tave neklaustų”, – baigusi pirmuosius ašaringus gedulo metus pasakė man mama ir pasidalijo, kad vengia sutikti gimines ir pažįstamus žmones, nes jie nuolat atakuoja ją klausimais, tai kada tavo vaikas ženysis.
Ir ką jiems sakyti? Tiesą. Tik tam tiesos sakymui reikia būti pasirengusiam.
O ką kiti tėvai daro? Kur jie renkasi? Kaip jie LGBTQ+ dalijasi patirtimi? Tuos mamos išbertus klausimais aš irgi uždaviau vienam pažįstamam, kuris studijavo psichoterapiją ir dirbo organizacijoje, kuri rūpinosi bendruomenės emocine sveikata ir artimųjų švietimu. Jis man paaiškino, kad minčių suburti tėvų grupę buvo, bet neatsirado tėvų, kurie drįstų joje pasirodyti. Netrukus mamai daviau psichologės kontaktą, kuri norėjo vesti grupę ir jos pradėjo dairytis daugiau drąsuolių, kurie išdrįstų ateiti pagedėti kartu.
Šioje vietoje teko įsitikinti, kokią didžiulę gėdą išgyvena tėvai ir su kokiu sudėtingu kentėjimu jie susitapatina. Vis atsirasdavo žmonių, kuriems duodavau savo mamos kontaktus, kad pasikalbėtų. Bet bent porą metų atgarsis mane pasiekdavo toks – tie tėvai kartais ryždavosi paskambinti mano mamai arba parašyti psichologei, bet užsukti į anoniminę grupę jiems būdavo per didelis žingsnis. Kol galiausiai po poros metų įvyko lūžis ir grupė pasipildė naujais nariais. Grupė, beje, veikia iki šiol. Kontaktus galima rasti puslapyje isgirsti.lt.
Nekalbėkim šita tema. Tokią poziciją kurį laiką užėmė mano tėvas. Kol galiausiai rado sau autoritetingą žmogų, su kuriuo atvirai pasikalbėjęs tylą nutraukė. Vėliau netgi buvo prisijungęs prie „Baltic Pride“ eitynių. Temos ignoravimo barikadas tėvai pastato gana dažnai. Būna ir visam gyvenimui. Tiek, kiek jiems to norisi. Užsidaro į uždarą patalpą, užsirakina duris iš vidaus ir pamiršta, kad raktas jų pusėje ir bet kokie bandymai pasibelsti yra laikomi provokacija. Ar artimieji turi teisę nusivilti? Žinoma. Kaip ir turi teisę nepamiršti, kad tai jų atsakomybė tą kambarį atrakinti.
„Man šlykštu į tave žiūrėti. Tu sugriovei mūsų šeimą”. Čia jau nebe paslėpta, o akivaizdi agresija. Vis tik su emociniu smurtu susidūriau tik bendraudamas su savo tuometinio vaikino mama ir apie emocinio smurto protrūkį vieną gražią žiemos naktį kažkada esu parašęs plačiai nuskambėjusį įrašą, tad čia nesikartosiu.
Šioje vietoje galiu išpažinti didžiulį nusiminimą, kad po mano antradienio posto sulaukiau ne vieno tokio pasidalijimo. Tad šios situacijos, deja, bet ne 90’ klasika, o pakankamai paplitusi šiandieninė realybė.
„Viskas gerai. Nu man tik labai gaila, kad nebus mažų dominykučių”, – pasakė man labai artima kolegė ir draugė, buvusi viena pirmųjų, kuriai atsikleidžiau.
Tuomet kažkaip man jos reakcija atrodė labai paprasta ir normali. Bet žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, galvoju, kad ji visų pirma buvo „numačiusi” man ateitį ir iš anksto nusprendusi, kad man reikia turėti vaikų. Kita vertus ta frazė yra absurdiška, nes seksualinė orientacija nereiškia nevaisingumo. Yra ne vienas būdas susilaukti savo biologinių vaikų. Tik aišku, galima pirma paklausti, ar tu tų dominykučių taip jau nori.
„Bet kaip man jūsų gaila, nu normaliai gyvent negalit“, – šita frazė yra labai dviprasmiška, todėl pavojinga. Dažniausiai ji skamba agresyviai ir iš noro palaikyti tampa labai nevykusiu bandymu tą padaryti. Jeigu norite iš tikro palaikyti žmogų – niekada taip nesakykite. Nebent matote, kad žmogus pats savęs nori pagailėti. Tada galite sėdėti ir savo nelaimingu gyvenimu užsiiminėti abu. Aš abejoju, ar gailestis išties yra palaikymo išraiška, veikiau pasyvios agresijos. Kodėl? Tą frazę veikiausiai jeigu ne racionaliai, tai emociškai žmogus gali išgirsti taip: „tu ir tavo gyvenimas yra apgailėtini”. Arba bent jau: „tavo gyvenimas niekada nebus nepilnavertis. Kitaip negu manasis.”
Tokios frazės stato ne tiltą, o kasą duobę į kurią anksčiau ar vėliau įkrenta draugystė. Palaikymas ir atjautimas nėra gailestis.
Gedulo pabaiga
Artimųjų gedulas baigiasi tik tada, kada jie leidžia išgyventi sau visus jausmus ir tą gedulą nusprendžia pabaigti užuot leidę baimei valdyti jų gyvenimą, jie randa jėgų suprasti, kad nėra ko gedėti, nes tai, ko jie neteko, buvo tik iliuzijos ir idėjos. Ir gedulas baigiasi, kai jie patys nebebijo atsiskleisti kitiems artimiesiems.
Nemanau, kad atsiskleidimą reikia daryti per prievartą. Manau, kad mes niekada negalime įlįsti į kito žmogaus kailį ir už jį nuspręsti, kada, kur ir kaip jis turi žengti svarbius ir atsakingus savo gyvenimo žingsnius. Laikausi požiūrio, kad ne emociškai prievartaudami vieni kitus, o kurdami saugią aplinką, kurioje žmonės galėtų atsiskleisti, mes pasieksime gerokai daugiau. Bet esu įsitikinęs, kad niekas taip greitai ir efektyviai nemažina homofobijos kaip atsiskleidimai savo aplinkai ir pokalbiai su artimais žmonėmis.
O ar ta mano atsiskleidimo istorija yra „sėkmės istorija”... tai nežinau. Ko gero, vertinant pagal tai, kas vyksta aplinkui – gal ir taip. Bet lyginti savo patirtį su kitų ir sverti kam blogiau, tai… nesu tikras, ar tai labai išmintinga veikla. Tos patirtys yra tiesiog patirtys ir nebūtina jų į primityvius stalčiukus sukišt.
Manau, kad buvau ir esu apsišarvavęs taip, kad tos patirtys kuo mažiau sužeistų, o gal tiesiog gyvenime esu matęs ir baisesnių dalykų. Aš tiesog priimu neišvengiamą gyvenimo konstantą: gyvenimas – ne pageidavimų koncertas. Jis ir džiugina, bet ir skaudina. Tai mūsų egzistencijos kokteilis, kurį aš esu nusiteikęs išgerti.
Tik žinokit, po visų tų patirčių mažų mažiausiai, ko norisi, tai eiti paplevėsuoti vėliavėlėmis ar paskanduoti kartu su kitais žmonėmis, turėjusiais panašią patirtį ar vidinius išgyvenimus.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net