Visai neseniai kalbėdamas su vienu man artimu žmogumi išgirdau, kad sunkiausia jam būnant homoseksualiu vyru buvo tai, kad po jo išpažinties apie savo seksualinę orientaciją mamai ji daugiau niekada apie tai su juo kalbėti nepanoro, o visas asmeninio gyvenimo detales ignoruodavo ir nukreipdavo kalbą kita tema.
 |
| Dominykas Vaitiekūnas | Asmeninio archyvo nuotr. |
Dominykas Vaitiekūnas
facebook.com/dominykas.vaitiekunas.5
Paklausiau savo bičiulio, kiek laiko šita tyla trunka. Jis kiek pasilenkė manęs link ir pavartęs savo išraiškingas amerikietiškas akis beveik falcetu atsakė:
– 40… 40 years ago! You know… the funny thing is – it happened straight after I finished my high school and we have never talked about this again. And she is old. I am getting old and still we have that elephant in the room, – ironiška intonacija ir su keturiasdešimt metų brandinta nuostaba pasakė jau šeštą dešimtį perkopęs linksmas ir guvus mano bičiulis amerikietis.
.jpg) |
| Dominykas Vaitiekūnas | E. Norvilytės nuotr. |
Nu jo. Funny is not so funny. Visur egzistuoja universalių patirčių. Ar tu Amerikoje, ar tu Skaidiškėse, ar Berčiūnų kaime prie Panevėžio, ar kur kitur – tokia situacija yra tiesiog vaivorykštinė klasika.
Išleidau atodūsį ir pajaučiau, kaip akimirką sujaudinau. Ir prisiminiau, kad ne kartą esu gavęs tokį bendrinį klausimą, kas neheteroseksualiems žmonėms yra sunkiausia. Labai sunku į jį taip apibendrintai atsakyti. Kiekvienas atvejis gali būti labai individualus, bet bene visi neheteroseksualūs žmonės gyvenime susiduria su vienu sunkiausiai pakeliamų jausmų – žinojimu, kad savo buvimu tu nuvilsi kitus.
Mūsų kultūra daugeliui žmonių įbruka tikėjimą, kad LGBTQ+ žmonės yra brokuoti ir tų nuostatų žinojimas bei jautimas aplinkui skatina nuo to baisaus nusivylimo save ir kitus apsaugoti, tad daugelis ryžtasi dėl visuotinės ramybės tą sunkią paslaptį nešiotis ir gana ilgai. Dėl šventos ramybės. Galų gale ji ima po truputį vis labiau spausti, kol galiausiai sielą taip su dideliu svoriu užspaudžia sakinys „aš taip nebegaliu”, kad, rodos, tuoj tave sutraiškys. Tad LGBTQ+ žmonės ryžtasi svarbiam gyvenimo įvykiui – atsiskleidimo ritualui, savotiškam kultūriniam sakramentui – atsikleidimui, kuris neišvengiamai nuvils kitus.
Gyvenant lietuviškoje realybėje, artimųjų nusivylimas sukeltas šio ritualo yra ne galimybė, o veikiau neišvengiamybė. Tu žinai, kad tu neišvengiamai nuvilsi, tik daug laiko praleidi spręsdamas galvoje tikimybių uždavinį – kaip smarkiai žmonės nusivils.
Kažkur giliai viduje kiekvienas iš mūsų tikisi išgirsti, kad seksualinės orientacijos atskleidimas iš principo nieko labai reikšmingo apie mus nepasako ir gyvenime mažai ką tekeičia. Nes tai yra tik viena nedidelė mūsų asmenybės detalė, kuri leidžia tau sukurti šeimą, turėti palikuonių ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Na, bent jau tose šalyse, kuriose teisiškai tokios teisės užtikrinamos.
Deja. Toks lengvas požiūris laikomas lengvabūdišku ir mūsų šalyje retai egzistuoja. Jau nekalbu apie teisės aktus, kurie oraus gyvenimo Lietuvoje neužtikrina. Gal vis tik mano kartos ir jaunesnės kartos jau brandžiau reaguoja, nors man dažnokai matant interneto komentarus ir girdint žmonių pasakojimus susidaro įspūdis, kad tai veikiau „sostinės ofisiukų burbulas”.
Kiek man teko patirti pačiam ir girdėti kitų žmonių pasidalijimų, tOkios braNdžios reakcijos yra pavienės sėkmės istorijos ir jos dažniausiai nuskamba tik youtūbo vlogerių lūpomis: mes su tėvais apsikabinom, o kitą dieną išėjom linksmai pasišopinti. Galimas daiktas, kad Lietuvoje kažkam taip yra nutikę, bet apie tokius atvejus iš pirmų lūpų nesu girdėjęs.
Atsiskleidimas yra labai gilus, ilgas ir daug emocinių ir psichinių resursų reikalaujantis procesas. Vieni jį atlieka spontaniškai, kiti gerai pamąstę ir pasvėrę visas įmanomas baigtis, dar kiti – yra priverstinai „iš-outinami”. Žodžiu, daugiau mažiau, bet jisai tikrai kainuoja nemažai. Bet kokybiškų dalykų papigiam nebūna.
Atsiskleidimas atlieka ne tik artimųjų informavimo funkciją ar suteikia peno saldiems pletkams. Daug daugiau. Jisai pačiam LGBTQ+ žmogui gali būti labai reikšmingu ir išlaisvininančiu žingsniu. Tokiu žingsniu, kuris gali gana svariai pataisyti santykį su pačiu savimi ir finalizuoti savęs priėmimo procesą. Aš jaučiau, kad kol bijojau atsiskleisti, tol nebyliai pritariau, kad su manimi kažkas yra negerai. Taip negerai, kad reikia slėpti.
O atsiskleidęs nebesijaučiau savo baimės įkaitu. Ir įsitikinau, kad aš, o ne baimė gali priimti mano gyvenimo sprendimus. Ir ne baimė valdys mano gyvenimą, o aš jį valdysiu, kartu suvaldydamas ir savo baimes. Tai yra didelis savęs įgalinimo įrankis. Jautiesi laimėjęs labai svarbų mūšį, o neretai ir labai ilgai trukusį karą savo viduje. Tai yra neapsakomai saldus jausmas ir aš jį patyriau dukart – kai atsikleidžiau savo artimiesiems prieš daugiau nei dešimtmetį ir 2016 metais, kai tai padariau viešai. Ir abu kartus jaučiau, kaip aplink mane prasidėjo kitas etapas, kuris visada ateina po atsiskleidimo – artimųjų gedulas.
Grįžtant prie mano bičiulio amerikiečio, aš jo paklausiau, kaip jisai jaučiasi dėl to, kad mama apie tai su juo nesikalba du trečdalius jo paties gyvenimo. Jis pasižiūrėjo pro mano studijos langą į Labdarių gatvę, primerkė akis ir atsikvėpdamas pasakė: pripratau. Po pauzės paklausiau, ar dabar padarytum tą patį, ar rinktumeisi nekalbėti apie tai.
– Aš visada pasiruošęs apie tai kalbėti – buvau ir būsiu, - užtikrintai pasakė jis ir pridūrė, –ne visiems patogu apie tai kalbėti ir aš nieko daugiau negaliu padaryti.
Temos ignoravimo barikadas tėvai pastato gana dažnai. Būna ir visam gyvenimui. Tiek, kiek jiems to norisi. Užsidaro į uždarą patalpą, užsirakina duris iš vidaus ir pamiršta, kad raktas jų pusėje ir bet kokie bandymai pasibelsti yra laikomi provokacija. Ar artimieji turi teisę nusivilti?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net