Nemėgstu, kai mano sūnūs tuos sijonus nešioja. Kartais tiesiog nepernešu. Kodėl?
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Ne todėl, kad berniukuose su sijonais kažkas blogai, o todėl, kad kartais paprasčiausiai noriu, jog mano gyvenimas būtų patogesnis. Kad man nereikėtų nuolat pagauti tų žvilgsnių. Išgirsti tų prislopintų (arba ne) komentarų: „Čia berniukas ar mergaitė“. Kad nereikėtų būti situacijose, kai kažkas mano vaikų arba manęs paklausia: kodėl jie su sijonais. Kad man niekada nereikėtų pamatyti, kaip mano vaiko kūnas pastyra nuo tų klustelėjimų.
Tiesą sakant, vienas iš mano vaikų nelabai registruoja aplinkos ir per paskutinę tokią situaciją, kai šešiametė kieme paklausė, man kažką ten atsakinėjant, vapant ir man ištarus frazę „Jie tiesiog yra berniukai, kuriems patinka ir sijonai“, vienas mano vaikas išdidžiai atsistojo ir išraiškingai pridūrė: „Ir suknelės!!!“. Tą akimirką žiauriai didžiavausi.
Tačiau kitas mano vaikas kur kas labiau girdi, labiau fiksuoja, labiau save jaučia aplinkoje. Ir jis dažnai manęs klausia, kodėl kiti berniukai nevaikšto su sijonais. Gal bijo? Aš atsakau, kad kai kurie nenori, o kai kurie taip, bijo. Dar priduriu sau mintyse, o kartais garsiai, kad dažniausiai tiesiog tėvai neleidžia.
Arba leidžia tik namie, bet neleidžia išeiti su sijonais iš namų.
Aš labai didžiuojuosi jais abiem. Nes vienas drąsiai išklykia apie prielankumą suknelėms. O kitas mato, kad sijonai berniukams nėra norma, tačiau jo savivertė užtektino tūrio, kad vis tiek su jais drąsiai vaikščiotų.
Tai va. Bet aš vis tiek kartais labai norėčiau, kad tų sijonų nebūtų mano vaikų garderobe. Nors ir sijonas tėra viso labo audinys. Kaip ir chalatas, perjuostas rankšluostis ar kiltas.
Bet. Nors norėčiau, kad man nereikėtų turėti reikalų su tomis mikro ir makro situacijomis, kuriose tenka atsidurti, ginsiu iki paskutiniosios jų norą nešioti sijonus. Nes tai yra tik drabužiai.
Įsivaizduokim, kad koks nors kitas drabužis būtų priskirtas kuriai nors iš lyčių ir viena iš tų lyčių negalėtų jo rengtis, nes neva nenormalu. Na, kad ir kelnės... Oh, wait... Tiksliai, juk prieš 100 metų mes galvojom, kad moterims kažkas „su galva“ negerai, kai norėdavo kelnes apsivilkti...
Didžiuojuosi savo vaikais, nes drįsta eiti su sijonais net girdėdami, kaip auklėtoja neleidžia mano vaiko geriausiai draugei nupiešti jo su sijonu ir sako „berniukai nebūna su sijonais“, nors tas konkretus berniukas 80 proc. dienų su sijonu jai po akimis maišosi. Diagnozuoju problemą auklėtojoje, o ne savo vaike.
Bet čia tą pradžią rašiau dėl kitos temos.
Nusprendžiau, kad taip aš pabandysiu prikaustyti jūsų dėmesį ir pabandyti pabūti kitoje, tačiau susijusioje temoje. Translytiškumo temoje.
Iškart priduodu atspirties tezę: man šiame tekste visiškai dzin, kas sąlygoja translytiškumą. Gamta ar psichologija. Žinau, kad translytiškumo buvo visada, visur ir tebėra, ir visur visada bus.
Žmogaus lytis yra netvarkinga. Mes norėtume, kad ją būtų patogu atskirti į dvi nesusisiejančias zonas. Bet, o tu gyvenime, kaip tu neveiki pagal mūsų įsivaizdavimą, koks tu turėtum būti.
Aš žinau, kad dalis žmonių tiesiog jaučiasi esantys kitos lyties. Jie to nesusigalvoja. Jie tą jaučia. Tai nėra „aš apsisprendžiau ir užsimaniau“ kategorija. Tai yra „taip yra“ kategorija. Joks žmogus sąmoningai nepasirinktų savo kailiu, savo oda patirti atstūmimo, pašaipų, transfobiškų memų jūros ar absoliutaus ignoro.
Tad tą dalyką konstatuoju. Translyčiai žmonės yra. Tai yra faktas. Net jeigu mums nepatinka tas faktas ir mes jo nesuprantame – mūsų nesupratimas negali priversti to fakto išgaruoti. Bet kažko nesuprantant, visada galima rinktis pabandyti suprasti. Bent man pasiteisina. Dažniausiai.
Tai neriam į temą.
Paskutiniu metu girdžiu daug neršimo ir translyčių asmenų reikalų neigimo naudojantis argumentu, kad translytiškumas yra išpūstas burbulas, nes dalis translyčių nusprendžia atsikeisti lytį atgal. Ir... Ką aš į tai? Aš į tai, kad, taip, tokių atvejų būna. Ir, taip, radikaloki bei konservatyvoki žmonės labai jį eksploatuoja. O liberaloki ir žmogausteisiškoki žmones labai ignoruoja tą faktą.
Kodėl? Iš baimės ir nerimo, kad taip sunkiai kovojama kova už translyčių asmenų teises, pagarbą, orumą ir tiesiog priėmimą kaip vieną iš buvimo žmogumi patirčių... kad ta kova susilpnės.
Vis dėlto tai, kad tas keletas procentas asmenų suvokia, jog jie vis tik nėra translyčiai arba kad vis tik ne tokio gydymo jie norėjo, nurodo ne į translytiškumo kaip fenomeno trapumą, o į sveikatos paslaugų sistemos spragas ir šiaip – gyvenimo komplikuotumą.
Rūpinimasis translyčių asmenų poreikiais nėra lengva sritis sveikatos paslaugų sistemoje daugeliu pjūvių. Pavyzdžiui, vis dar gausu tyrimų, kur yra tiriami bendrai žmonės ir jiems yra kuriamas gydymas, vaistai, tačiau į tuos tyrimus labai dažnai įtraukiami vien vyrai, nes jų organizmas yra „neišdarkomas“ ciklo. Moterys neįtraukiamos dėl savo to ciklo... Tad moterys yra apleistos tokiuose tyrimuose. Ir tokiais atvejais moterys gauna gydymą, testuotą „ant vyrų“. Bet translyčiai asmenys tokiuose tyrimuose – kaip žmonių kategorija – apskritai bemaž neegzistuoja. Spragų spraga.
Bet grįžkime prie pirminės temos ir sveikatos paslaugų, tiesiogiai susijusių su translytiškumu. Taip, kartais būna netinkamai diagnozuojama. Kaip ir visose kitose sveikatos srityse. Taip, kartais translyčiai asmenys pasirenka tam tikras procedūras – hormonų terapiją ar chirurgines intervencijas ir vėliau to gailisi. Arba, taip, lytis nenustoja fluktavusi net ir po procedūrų.
Bet taip juk jau būna sveikatos sistemoje. Pasirenkame gydymą – pavyzdžiui, akių operaciją ir jos gailimės. Nes matome dar prasčiau. Tad kodėl konkrečiai translytiškumo atveju nesėkmingos istorijos pasitelkiamos panikai sėti? Ogi todėl, kad esame transfobai. Todėl, kad net sveikatos paslaugas ir nesėkmingas jų istorijas stigmatizuojame. Kuriame ne žmones ir jų istorijas, o monstrus ir siaubo istorijas. Arba tokias istorijas tildome tam, kad tai nepakenktų didesniam tikslui. Kaip šį aspektą tyrinėjantis mokslininkas MacKinnon įvardija „Negaliu sugalvoti kito pavyzdžio, kur tau nebūtų galima kalbėti apie savo sveikatos apsaugos pasirinkimus, jeigu nesi patenkintas jų rezultatu“.
Kažkaip norisi paraginti, kad jau pagaliau susiimtume ir nebežaistume žmonių gyvenimais.
Translytiškumas yra įkrauta tema. O kai translytiškumas pasidaro nevienareikšmiškas, net mokslininkai bijo ją tyrinėti. Viena vertus, bijo, kad bus pasmerkti ir pavadinti radikalais. Kita vertus, bijo, kad tikrieji radikalai arba šiaip tiesiog neišmanantys ir/ar neempatiški žmonės imsis neetiškų sprendimų ir mokslinius duomenis pasitelks atskirčiai didinti bei transfobijai įteisinti įstatymais ir pan.
Šiurpu.
Absoliučiai šiurpu.
Tai dabar noriu sugrąžinti sijonus. Man jie tikrai tarpais sukelia nerimo. Mano vaikai išgirsta aibę komentarų. Na, tie komentarai neina šniūrais kiekvieną dieną. Tiesiog visiškai per daug net ir tas vienas replikavimas. Man kaip mamai.
Tai dabar galvoju, jeigu aš dėl sijonų taip vis pasijaučiu... Kaip tuomet turi jaustis translyčio vaiko tėvai? Kaip turi išgyventi (literally) translyčio vaiko mama? Kai šitoje transfobiškų šūdų jūroje ji niekaip niekaip negali užstoti savo vaiko? Nes jos tiesiog per mažai? Nes iš saugių namų vis tiek į išorę išeiti reikia. Šūdai srūva per visus plyšelius. Socialiniuose tinkluose. Žiniasklaidoje. Seime. Mokykloje. Klasėje.
Visokių translyčių asmenų būna. Vieni sąlyginai ramiai išplaukia per šūdų jūrą ir atranda būdų, kaip (beveik) nesusitepti. Kitiems labai sunku joje plaukti. Šūdus jie toleruoja prastai. Yra jautrūs ir pažeidžiami. Tokiems asmenims itin svarbus bendruomenės, visuomenės palaikymas ir gebėjimas būti šalia. Tokiems asmenims itin svarbu, kad kažkas – ne tik mama, ne tik tėvai – bandytų suprasti, kaip būti, kad būti visiems būtų lengviau.
Daugybę daugybę kartų per mokymus, pasisukus kalbai apie LGBT, esu girdėjusi, kaip mokytojai sako: „Bet mes viską čia toleruojame, ko jiems dar reikia??? Niekas jiems nieko nesako, nekreipia į juos dėmesio, o jie vis tiek pasišiaušę sėdi!“. Tai čia taip daugmaž pasakoma: „Tegu būna jie tais LGBT – mums nerūpi“. Bet čia ir yra didžioji drama. „Mums nerūpi“ drama. Tam, kad socioemocinis klimatas gerėtų, mums turi rūpėti. Mes turime išmokti būti su šiomis temomis. Mums turi tapti patogu. Kol nebus patogu būti su įvairove, tol tikrasis priėmimas neįvyks. Tol žmonės nepasijus priimti.
Tad mums turi rūpėti, jeigu norime, kad LGBT mokiniai norėtų ateiti į mokyklą, į klasę. Kad norėtų mokytis. Kad norėtų būti su bendruomene. Kad neiškristų nei iš mokyklos, nei iš gyvenimo.
Aišku, esu ir daugybę mokytojų girdėjusi, kuriems rūpi, bet kurie tiesiog neįsivaizduoja, kaip būti. Kaip padėti. Ne viskas yra šūdai šūdų jūroje... LGBT temos yra mokyklos kasdienybė. Mokyklos koridoriai yra užtvindyti „tu gėjus!“ replikomis ir „tu nenormalus“ atmosfera. Ką daryti? Mokykloms reikia daug kokybiškų mokymų, kad šiose kasdienybės temose būtų paprasčiau naviguoti. Mokyklos, investuokite į tokius mokymus. Pamatysite, kaip atsipirks. Taip daug daugiau mokytojų ir mokinių paprasčiausiai geriau jausis. O kai geriau jausis – ir rezultatai bus geresni. Visų.
Ir grįžtant prie šūdų. Atsiprašau, kad čia taip tuos šūdus prieš nosį padėjau. Bet kad juk šūdas. Nes kai kurie žmonės labai labai stipriai kenčia vien dėl to, kad kažkas nesupranta ir nebando suprasti. Vien dėl to, kad kažkam asmeniškai šlykštu, nors tai niekaip asmeniškai jų ir nepaliečia... Vien dėl to, kad kažkas kovoja principinę kovą apibrėžti lytį kuo aiškiau ir padėti ją į kuo aiškesnę kategoriją. Patogią, vadovėlišką. Ignoruojant į vadovėlius netelpančius žmones ir jų istorijas.
Ir paskutinis. Ne, taip gyvenimas neveikia, kad apie translytiškumą sužinoję vaikai tampa translyčiais. Tai kur kas komplikuotesnis reikalas negu „išgirdo ir patapo“. Žmonės translyčiais būna gyvenime nieko apie tai negirdėję, tačiau nuo pačių pirmųjų prisiminimų apie save jautę, kad kažkas „ne taip“. Arba vieną dieną ilgų realizacijų apie save kelyje suvokę, kad greičiausiai tas „kažkoks“ jausmas, lydėjęs ilgą laiką, gali būti translytiškumas. Rekomenduoju knygą, kurią man vietomis buvo sunku skaityti, nes su savo vidiniais velniais turėjau reikalų, bet kuri man padėjo suprasti: Janet Mock „Redefining Realness: My Path to Womanhood, Identity, Love & So Much More“.
Tad reziumuojant, tegu mums rūpi!
Atiduokime savo energiją ne rietenoms, o pastangoms kuo geriau suprasti šią sritį, kad galėtume užtikrinti etikos, empatijos principais ir moksliniais tyrimais grįstą profesionalią pagalbą sveikatos pasirinkimų kelyje. Sako, kad kilnumas, atjauta ir kitos pompastikos yra žmogiškos savybės. Jeigu taip iš tikro yra. Tai būkime labiau žmonės. Nekurkime kančios lygioje vietoje.
Ačiū. Prašom.
„Ne Kopūstų Vaikų“ Žmogiškumo projektą paremti galima čia: contribee.com/ne-kopustu-vaikai
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net