Kodėl Lietuvos žmonėms atrodo, kad mūsų šalyje lyčių lygybė jau pasiekta, jei valstybėje aukščiausius postus užima moterys? Kodėl Vyriausybė, kurioje pusei ministerijų vadovauja moterys, sulaukia tiek daug pasipriešinimo, epitetų „moteriausybė“ ir pan.?
 |
| Politologė Rima Urbonaitė | Jarmo.net nuotr. |
-modified.png)
Dažniausiai tokius teiginius paleidžia tie, kurie nenori pripažinti problemos ir gilintis. Juk klausimas – apie visą paveikslą, o ne kelias dėlionės detales. O kiek apskritai turime merių moterų, kiek moterų turime Seime ir įvairiose vadovaujančiose pozicijose? Šie klausimai tarsi nustumiami į šoną. Beje, epitetą „moteriausybė“ vartojo ne tik vyrai. Kaip ir ne tik vyrai nebalsuoja už politikes moteris.
Tai nėra vyrų prieš moteris problema. Tai – požiūrio klausimas.
Jauna politikė siunčiama gimdyti vaikų, nevengianti aštrumo gali susilaukti „isterikės“ epiteto (nors vyrams tai būna kaip tik pliusas), vyresnio amžiaus moteris, neturinti vaikų, apskritai neretai laikoma nepilnaverte.
Pripažinkime, tokie klausimai vyrams nėra keliami.
Čia galime prisiminti vieno buvusio kandidato į prezidentus pasisakymus apie tai, kad Daukanto rūmuose reikia krykštaujančių vaikų, nes jų neturintys politikai nieko negali suprasti. Žinoma, galvoje turėtos labiau politikės ir viena jau baigianti kadenciją, o kita pretenduojanti tapti Prezidente. Apie tai, kiek šeimų išgyvena pragarą negalėdamos susilaukti vaikų, net negalvota. Bet politikai atspindi visuomenę ir taikosi prie dominuojančios nuomonės. Ką, beje, patvirtina ir balsavimai Seime, kai partijos, deklaravusios vienas vertybes, dėl noro įtikti rinkėjams išverčia kailį.
Kyla klausimas – kodėl reakcijų, susijusių su lyčių lygybės problematika, sulaukia ne tik pavyzdžiai iš praktikos, tokie kaip kišenių dydžių skirtumai, bet ir tokios gilios problemos, kaip savižudybių skaičiai, smurto lygio rodikliai?
Nes šios temos stipriai susijusios su turimomis emocijomis, patirtimis, stereotipais ir t.t. Šie veiksniai provokuoja ir aktyvesnį įsitraukimą į diskusijas apskritai, didesnį emocinės iškrovos laipsnį. Tuo labiau, kad dalis reaguojančių slepiasi už klaviatūros.
O kai reikalas jau tampa viešas, kai jau riba priartėja ir prie galimo tam tikrų straipsnių taikymo, neretai matome, kaip atsakomybė perkeliama „kaimynų katinui“, netyčia padėjusiam leteną ant klaviatūros. Bet kol to nėra, emocijos liejasi laisvai ir be jokio atsakomybės jausmo.
Emocijas provokuoja ir tai, jog turime gana nemažą nepakantumo laipsnį, uždarumą ir tiesiog sunkiai priimame kitokią nuomonę. Šios temos – tiesiogiai susijusios su mūsų gyvenimais. Skirtingų lyčių asmenys sąveikauja nuolat. Tai nėra tolimi reikalai. Viskas vyksta čia ir dabar. Todėl tai dar labiau stiprina reakcijas, nes kiekvienas jaučiasi žinąs, kaip čia viskas yra ir daromos greitos išvados. O kitais atvejais tiesiog yra stereotipai, kurie labai gajūs ir žmonės linkę jais vadovautis, kartais iki visiško primityvumo. Nepažįstantis homoseksualių asmenų, aiškins drąsiai apie tai, kokie jie yra, pamatęs moterį su pavarde -aitė/-ytė, siųs iškart ją ieškoti vyro bei gimdyti vaikų ir t.t.
Ar lyčių lygybė reikalinga tik moterims?
Lyčių lygybę dažnai suprantame labai tiesmukai. Ateiname iki fiziologinių skirtumų ir su tuo diskusiją tarsi ir baigiame. Bet kalba yra apie lygias galimybes. Apie apsisprendimo teisę.
Klausimas ne apie tai, kad moterys turi daryti karjerą taip kaip vyrai. Klausimas, ar jos ją gali daryti taip kaip vyrai?
Nes nesiekti karjeros aukštumų irgi yra normalu. Tiek vyrams, tiek moterims, beje. Bet čia klausimas ne tik apie moteris ir vyrus. Klausimas, ar homoseksualus žmogus tik dėl savo privataus gyvenimo turėtų būti vertinamas kitaip darbe?
Atliktos apklausos 2019 m. parodė, jog beveik 40 proc. asmenų darbe jaustųsi nepatenkinti, jeigu reikėtų nuolat darbo reikalais bendrauti homoseksualiu asmeniu. Situacija, tikėtina, keičiasi, tačiau tai vis tiek sunku suvokti.
Todėl ne primityviąja prasme lygybės, o lygių galimybių tiek vyrams, tiek moterims, tiek tiesiog visiems, yra tai, ko turime siekti.
Kai išmokyti neverkti ir būti stipriais berniukai tampa vyrais be atjautos, vaikų akyse talžančiais jų mamas, visuomenė ar valstybė iš to tikrai neturi jokios naudos. Tiesiog čia nėra nė vieno laimėtojo. Nors nemaža dalis žmonių tame vis dar irgi nemato problemos.
Kas gali tapti lūžio tašku, kuris pradėtų sverti svarstykles lyčių lygybės naudai?
Švietimas ir tik švietimas. Suvokimas, jog kitoks žmogus nėra savaime blogai, atsiranda šviečiant. Normos visuomenėje turi būti, jos kuria sociumą, iš mūsų kuria bendruomenes. Bet viena yra kurti normas, kurios mus daro socialiomis būtybėmis, o kita yra kurti „normalumą“.
Reikia pripažinti, jog pokytis yra. Tačiau švietimo sistema šiuo klausimu eina ne priekyje, o iš paskos. Bet kartos keičiasi ir požiūris taip pat kiek keičiasi. Paprastų, greitų ir techninių sprendimų, deja, nėra. O politinis elitas ne tik lyčių lygybės aspektu, bet ir apskritai žmogaus teisių klausimais, kol kas avangarde nebuvo, kas, beje, atsispindėjo ir švietimo sistemoje. Ši kadencija bent jau aktyvesnėmis diskusijomis pasižymi. Tačiau su sprendimais jau sunkiau.
Intensyvėjančios diskusijos, klausimų kėlimas vienaip ar kitaip priverčia skirti tai problemai dėmesį. Pirminis pasipriešinimas vis girdinti faktus, argumentus gali būti kiek slopinamas. Nuo agresyvaus „ne“ pereinama prie „nesutinku, bet pakalbam“, tada jau ateina „galbūt“, o tada ateina ir „ok“. Todėl, mano požiūriu, pats klausimo integravimas į viešąją erdvę, net sulaukiant visos tos agresijos, įsiūčio, vis tiek yra gera strategija. Kažkada moterys ir balsuoti negalėjo.
Ir kam dabar moterų balsavimas atrodo kaip kažkokia nesąmonė?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net