„Pamenu, kai klasiokė pradinėse klasėse piešė visus klasiokus, kaip jie atrodys ateityje, suglumino ir sutrikdė tas faktas, kad mane ateityje ji nupiešė kaip vaikiną“, – ištarė 30-metė Vaida, prieš pusantrų metų atskleidusi šeimai, jog yra translytė moteris.
 |
| Asociatyvi Karollyne Hubert/unsplash.com nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Kadangi vis daugiau žmonių Lietuvoje viešai atsiskleidžia esantys translyčiai, jų istorijos prikausto dėmesį. Tiesa, nebūtinai šis dėmesys – teigiamas. Žiniasklaidoje neretai translytiškumas pateikiamas ne kaip gyvenimo dalis, o kaip sensacija, nes ši lytinė tapatybė tartum meta iššūkį nusistovėjusioms normoms. Straipsnių antraštės, kuriose translyčių bendruomenė kaltinama plaunanti vaikams ir suaugusiesiems smegenis, yra viena, o realybė – visai kitokia. Dėl visuomenėje įsišaknijusių stereotipų, kurie skatina neapykantą „kitokiems“, Vaida šiuo metu dar nesijaučia esanti visiškai saugi atskleist savo tapatybę, tačiau sutiko papasakoti, ką reiškia gyventi Lietuvoje būnant translyčiu žmogumi.
– Lietuvoje daug kalbama apie LGBTQ+ bendruomenę, tačiau translyčiai asmenys sulaukia mažiausiai dėmesio. Kaip vertinate translyčių asmenų teisių padėtį Lietuvoje? Kokia ji šiuo metu – gerėjanti, blogėjanti? – jarmo.net pasiteiravo Vaidos.
– Pirmas dalykas, tai didėja translyčių asmenų matomumas. Tai vyksta tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje. Ir tuo labai džiaugiuosi. Labiausia džiugu, kad daugėja atvirai kalbančių translyčių žmonių, kurie pasisako už savo teises ir skleidžia pozityvų ir realistišką požiūrį į trans būtį ir gyvenimus.
Visi kiti aspektai eina bangomis. Su daugiau matomumo ateina daugiau pasipriešinimo ir reikalinga sudėtingesnė kova. Tas pats yra ir su homoseksualiais bei biseksualiais asmenimis.
 |
| Asociatyvi Karollyne Hubert/unsplash.com nuotr. |
Pasauliniu lygiu translytiškumas iš Tarptautinės ligų klasifikacijos yra pašalintas kaip diagnozė, tačiau Lietuvoje norint vykdyti tranzicijos procesus ji vis dar reikalinga. Tik neseniai atsirado įstatyminė bazė, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas (dėl lyties tapatumo sutrikimo diagnozavimo ir gydymo, – aut. past.). Anksčiau nebuvo jokios įstatyminės bazės, numatančios, kaip turėtų būti suteikiama sveikatos apsauga translyčiams žmonėms. Tai ir šiokia tokia pergalė. Sveikatos apsaugos sistemai vis dar sunku pasivyti – didžioji dauguma specialistų nežino, kaip mums padėti.
Be sveikatos apsaugos galėčiau išskirti du aspektus, kurie svarbūs translyčiams – tai saviidentifikacija ir partnerystė.
Nors savo vardą translyčiai asmenys gali pasikeisti nesudėtinga procedūra metrikacijos skyriuje, norėdami pakeisti lyties žymenį ir asmens kodą savo dokumentuose vis dar esame priversti eiti per ilgą, brangų ir ne visada aiškų teisminį procesą. Negalėdami pilnai pakeisti savo duomenų liekame nepatogioje tarpinėje būsenoje.
Norėdami pasikeisti lyties žymenį dokumentuose, translyčiai žmonės užkerta sau kelią susituokti ateityje arba yra priversti nutraukti sudarytas santuokas, jei pakeitus žymenis santuokoje būtų du tos pačios lyties asmenys. Tad kaip ir kiti LGBTQ+ žmonės, mes esame apriboti tos pačios lyties porų partnerystės nebuvimo.
– LGBTQ+ asmenys, o ypač translyčiai yra patologizuojami – dėl sveikatos paslaugų prieinamumo vis dar reikalinga toji translytiškumo diagnozė. Kaip ir minėjote, iš Tarptautinės ligų klasifikacijos ši diagnozė yra pašalinta. Kaip manote, kokių pokyčių reikėtų Lietuvoje, kad taip atsitiktų?
– Svarbus švietimas. Reikia parodyti, kad translyčiai žmonės, kaip ir visi kiti, verti teisių bei nereikia jų stigmatizuoti, diskriminuoti, ištrinti. Norint pagerinti sąlygas Lietuvoje, reikia bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, kurios jau padarė daug darbo ir gali užtarti bei advokatauti.
.jpg) |
| Asociatyvi Karollyne Hubert/unsplash.com nuotr. |
– Kokie stereotipai dažniausiai sklando apie translyčius asmenis? Kokius tenka pačiai girdėti?
– Stereotipų yra tikrai nemažai.
Štai translyčiai žmonės kartais vadinami pedofilais ar zoofilais. Tai vadinama ir iškrypimu. Tokie epitetai skaudina. Nors translytiškumas tėra viena iš tapatybės dalių, jis stigmatizuojamas ir „suplakamas“ su kitais dalykais, kurie išties žalingi, tad tai visiškai nepalyginami dalykai. Galiausiai viskas pavirsta neapykanta.
Kalbama, kad translytiškumo galima išmokyti vaikus. Tačiau išties tenorima sukurti saugią aplinką vaikams, kad jie sužinotų, jog yra įvairių žmonių. Net ir maži vaikai dažnai jau turi vienokias ar kitokias lytiškumo apraiškas, yra galybė būdų tyrinėti jas nelendant į kūno pokyčius. Vien galėjimas pabūti kitais įvardžiais ir vardu jau yra daug.
Taip pat sklando stereotipas, kad tai mada. Tačiau translytiškumas nėra naujas dalykas. Deja, ilgus metus jis buvo slepiamas ir slopinamas.
Manoma, kad translyčiai žmonės dėl savo tapatybės dažniau nusižudo. Translyčių asmenų savižudybės statistika dažnai cituojama kaip smūgis translyčių bendruomenei. Tačiau tiesa yra ta, kad nors išties translyčių asmenų savižudybės rizika aukštesnė, taip yra dėl to, nes žmonės patiria nepriėmimą, diskriminaciją visuomenėje. Tyrimai rodo, kad priimant translyčius žmones, suteikiant jiems galimybę oriai gyventi, savižudybės rizika niekuo nebesiskiria nuo bendros populiacijos. Po priėmimo skirtumo tiesiog nebelieka. Galima padaryti išvadą, kad translyčių žmonių savižudybės susijusios su nepriėmimu, o ne su tapatybe.
– Ką visuomenė turėtų žinoti apie translyčius asmenis?
– Man patiko viena girdėta frazė. Anksčiau žmogus nesuprato, kas yra translyčiai žmonės, dalijosi ir įžeidžiais „juokeliais“, kitaip tariant, be „skandalizuotos“ versijos nieko nežinojo apie translyčius žmones. Laikui bėgant jis vis dažniau išgirsdavo pozityvių trans žmonių istorijų ir tiesiog suprato, kad translyčiai žmonės yra tokie patys žmonės, kurie tenori, kaip jis pasakė, „gerai jaustis savo odoje“.
 |
| Asociatyvi Karollyne Hubert/unsplash.com nuotr. |
Mes norime gerai jaustis matydami save veidrodyje. Norime gerai jaustis pateikdami save kitiems žmonėms. Daug translyčių žmonių apskritai socialiai atsiskleidžia tik supratę, kad yra trans – iki to juos kamuoja nepritapimo ir neatitikimo jausmas, kuris išnyksta save pateikiant tos lyties, kurios jie ir yra.
Dėl visų kitų dalykų, tai kartais linksniuojami psichologiniai, psichiatriniai faktai. Paprastam žmogui tai galima pajusti per istorijas. Sakyčiau, jeigu transfobiją būtų įmanoma nugalėti moksliniais faktais, jos seniai nebūtų.
– Ar esate religinga?
– Nesu. Nemažą gyvenimo dalį buvau, bet supratau, kad man nepakeliui ir nesutinku su daug dalykų, kurie teigiami kaip faktai. Tačiau buvo laikas, kai buvau. Tiesa, religija mano gyvenime man niekada nebuvo didelis aspektas.
– Kokią įtaką LGBTQ+ bendruomenei daro Bažnyčia?
– Bažnyčios pozicija labai stipriai konservatyvi. Kalbant apie transfobijos, homofobijos ar bifobijos klausimą, Bažnyčiai iš to pajudėti neįmanoma, kadangi jos pagrindinė knyga – Šventasis raštas – teigia: yra tik vyras ir moteris. Kadangi pagrindinė Bažnyčios knyga yra, dvasininkų teigimu, neklystantis ir nekeistinas Dievo žodis – atsakymas gan aiškus. Joje teigiama, kad tos pačios lyties poros negali būti kartu. Kol remiamasi bibliniu santuokos apibrėžimu neigiant tos pačios lyties poras, tol mums tiesiog nepakeliui. Sakyčiau, kad ir mūsų šalies Konstitucijoje parašyta, jog santuoką sudaro tik vyras ir moteris, tačiau Konstituciją demokratiniais būdais galima pakeisti, o Biblijos – niekaip.
 |
| Asociatyvi Karollyne Hubert/unsplash.com nuotr. |
– Kaip supratote, kad esate translytė moteris?
– Pati supratau esanti translytė prieš pusantrų metų. Supratau tai labai staigiai. Tik labai daug dalykų vedė į tai.
Mano nepritapimas prie man priskirtos lyties nebuvo naujas dalykas mano gyvenime. Keli metai prieš tai jau turėjau įsivėrusi auskarus į abi ausis, turėjau ir moteriškų, ilgesnių auskarų. Auginau ilgesnius plaukus, kuo ilgesni jie būdavo – tuo labiau patikdavo, tačiau vis tiek galiausia juos nusikirpdavau trumpai. Nesuprasdama ieškojau savyje moteriškumo. Pamenu, kai klasiokė pradinėse klasėse piešė visus klasiokus, kaip jie atrodys ateityje, suglumino ir sutrikdė tas faktas, kad mane ateityje ji nupiešė kaip vaikiną.
Su savotišku jauduliu skaičiau apie kitas trans moteris, kurios pasirinko tokį nelengvą savęs pripažinimo ir atsiskleidimo kelią. Klausydama „Trans Atlantic“ laidos „YouTube“ kanale ryškiai atsimenu, kaip viena trans moteris pasakojo, kad sėdėjo mašinoje apsirengusi moteriškais drabužiais ir klaikiai bijojo tiesiog nueiti į parduotuvę ir pasiimti kelių dalykų. Kažkodėl tą akimirką labai aiškiai supratau tą jos jausmą.
Vieną naktį, kol žmona prausėsi duše, mano akis užkliuvo už memo. Viršuje mergina buvo nusisukusi nuo užrašo „atsiskleisti šeimai ir draugams“ ir apatinėje pusėje rodė pirštu į užrašą „Mokėti savo terapeutui 60 EUR per valandą, kad vadintų mane „ji“. Kažkas spragtelėjo mano galvoje, ypač pagalvojus, kad lankiausi ir vis dar lankausi pas psichologę, ir kad norėčiau, jog psichologė mane už tuos 60 eurų vadintų „ji“.
– Esate atvira translytė, ar vis tik šito neakcentuojate?
– Vis dar nesu atsiskleidusi viešai. Negyvenu atvirai translytės gyvenimo, nes nesu užtikrinta savo finansiniu saugumu. Apskritai nesu užtikrinta savo saugumu. Ir taip yra nemažai dalykų, su kuriais tenka gyventi, tad kol kas ir nesiruošiu.
.jpg) |
| Asociatyvi Karollyne Hubert/unsplash.com nuotr. |
Esu atsiskleidusi žmonai, kai kuriems draugams, tėvams. Nemažai pažįstamų susiradau jau būdama Vaida, tad nebuvo su tuo problemų.
Žmona visada buvo šalia ir palaikė: jau kitą dieną po atsiskleidimo ėjome ieškoti makiažo, kad ir kaip stereotipiška moteriai tai būtų. Visas pirmo padažymo procesas buvo be galo jautrus ir brangus.
Tai nebuvo lengvas procesas. Daug turėjome pereiti kartu kaip pora. Net terapiją kartu lankėme. Bet perėjome tuos žingsnius ir atradusi supratingumą labai džiaugiausi.
Draugai, kuriems pasirinkau atsiskleisti, buvo supratingi, neigiamų reakcijų neturėjau.
Kalbant apie tėvus, tai kai atsiskleidžiau savo mamai, ji reagavo pakankamai neigiamai. Pamenu, aš jos paklausiau: „Kaip manai, kodėl noriu pasikalbėti?“. O ji atsakė: „Ar nusprendei tapti mergaite?“. Tai tikriausiai ji jau turėjo kažkokių įtarimų. Iš mamos kol kas supratingumo dat nesulaukiau. Tačiau procesas vis dar tęsiasi ir nežinau, kuo jis baigsis.
Sakoma, kad atsiskleidus translyčiam žmogui jo artimieji turi pereiti 5 gedulo žingsnius.
Teko patirti ir neigimo, ir pykčio, gal šiek tiek derėjimosi – pavyzdžiui, sakė: „Tu esi trans, tai būk, bet svarbiausia nieko nedaryk su savimi, tarkim, hormonų klausimu“.
Tikiuosi vieną dieną sulaukti ir priėmimo, bet negaliu iki galo tuo remtis.
Kai atsiskleidžiau tėčiui, tai irgi buvo tie 5 gedulo žingsniai. Vis tik kažkaip pavyko atrasti bendrą kalbą, bet vis dar yra „missgenderinimas“. Buvo net išsakyta tokia mintis: „Tu man negali aiškinti, kaip aš turiu šnekėti“. Čia buvo apeliuojama į žodžio laisvę. Tačiau tokiu atveju ir antirasistiniai įstatymai, ribojantys žodžio laisvę, irgi yra blogai, jeigu sektume tokią mintį. Tačiau procesas taip pat tęsiasi.
– Jeigu galėtumėte, ką pasakytumėte kitoms translytėms moterims, kurios vengia būti savimi, jaučiasi nesaugiai, bijo žengti tą žingsnį į laisvę?
– Tai žinutė ir translyčiams vyrams, kurie būna apskritai praleidžiami, ir translytėms moterims, ir nebinarinių tapatybių žmonėms, ir visoms kitoms spalvoms – mes nesame vieni. Palinkėčiau atrasti meilės ir supratingumo sau, saugią aplinką ir drąsos tyrinėti, drąsos atrasti tai, kas tinka jums. Dėl to man patinka trans bendruomenė, nes tai labai šilti, priimantys žmonės. Šalia translytiškumo nagrinėjamos kitos gilios problemos, tokios kaip depresija, šeima, darbas, visa kita. Džiaugiuosi būdama to dalimi.
Dažnai girdime, kad reikia mylėti save. Manau, kad leidimas sau atsiskleisti ir gyventi savo tikrąjį gyvenimą yra viena aukščiausių to formų. Svarbu pripažinti sau savo tikrąją tapatybę ir leisti ją sau turėti. Nieko blogo saugoti save, jei atsiskleidimas ir toks gyvenimas būtų pavojingas. Dienos gale svarbiau žinoti, kas esate viduje, o visa kita iš to tik išplaukia.