2016 m. Delfi perskaičiau straipsnį, kurio niekaip negalėjau pamiršti. „Tačiau iškalbingas tas faktas, kad duodu šį interviu dabar, kai išvykstame. Labai myliu Lietuvą, tačiau tiesa yra tokia, kad dažnai nesijautėme saugios”, – svarstė dr. Laima Vaigė, kuri su savo partnere ir dukra tuo metu persikėlė gyventi į Švediją.
 |
| Simonas Bartulis | Asmeninio archyvo nuotr. |
LGBTQ migracija nėra naujas reiškinys. Kartais queer žmonės keliasi iš mažų vietovių į didesnius miestus, kur yra daugiau bendraminčių ir, tikėtina, liberalesnis požiūris į juos. Kai kurie, deja, privalo palikti namus ir prašytis prieglobsčio būtent seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės pagrindu – tokių atvejų jau yra ir Lietuvoje. O treti tiesiog naudojasi migracijos lengvatomis, kurias suteikia ES, ir keliasi ten, kur širdis geidžia.
Liūdna, kad dažnai visų šių žmonių mintyse – klausimai apie saugumą ir orumą. 2016 m. dar buvau jaunas, todėl Laimos interviu man įsirėžė į atmintį kaip unikalus. Bene pirmą kartą mačiau nacionalinėje erdvėje LGBTQ asmenį sakantį tai, ką galvojo daugelis mūsų: teisiniam progresui Lietuvoje įšalus, neretai tenka svarstyti apie emigraciją.
Kadangi pats jau buvau emigravęs į Singapūrą ir tuo metu po truputį atsiskleidinėjau artimiesiems, nusprendžiau šią asmenišką temą kabinti ir akademiškai, rašydamas disertaciją.
2022 m. apklausiau trylika aktyviai LGBTQ temomis aktyviai veikiančių LGBTQ lietuvių, gyvenančių ar gyvenusių užsienyje. Kai kurie iš jų yra profesoriai, kai kurie – politikai ar menininkai. Dauguma jų gyvena ES, tačiau keli buvo emigravę į JAV ar net Japoniją.
Kodėl LGBTQ žmonės emigruoja?
Pasirinkimas emigruoti beveik visada būna sudėtingas sprendimas. Būtų klaidinga manyti, kad daugelis žmonių yra išsigryninę vieną pagrindinę priežastį, dėl kurios palieka gimtąją šalį.
Queer žmonės šiuo atveju ne tiek skiriasi nuo visų kitų – jų emigracijos priežastys kompleksinės ir daugialypės. Nuo tada, kai Lietuva tapo ES nare ir žmonės lengviau galėjo išvykti, emigracija dažnai būdavo apibūdinama kaip ekonominė: jie keliaudavo dėl didesnių atlyginimų arba geresnių karjeros galimybių. Tačiau naujausios apklausos ir tendencijos pradeda rodyti ir antrines migracijos priežastis, nuo geresnės saviraiškos užsienyje iki sociopolitinių nusiskundimų.
Prieš pradėdamas tyrimą galvojau, kad LGBTQ lietuviams šios tendencijos bus išvirkščios: ekonominės priežastys bus arba antrinės, arba žengs koja kojon su Lietuvoje dar vis nesprendžiamomis homofobijos ir transfobijos problemomis. Tačiau bent mano respondentams tai nebuvo taip paprasta.
Iš trylikos su manimi kalbėjusių LGBTQ aktyvistų, vienuolika susidūrė su diskriminacija seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės pagrindu. Kai kurie diskriminacijos atvejai buvo netiesioginiai, ypač jeigu kiti nežinojo apie žmogaus tapatybę. Tačiau pasitaikydavo ir dažnų smurto atvejų:
„Vienas buvo prie namų, artimiausioje parduotuvėj. Vienas vyras, jam labai parūpo, ar aš vyras, ar moteris. Pradėjo šaukti, provokuoti. Ir ten pardavėja sustabdė jo kumštį, kuris skriejo į mane.“– Respondentas 5
„Mano vienas draugas, bendraklasis, jiems viešai papasakojo apie mano orientaciją, nes aš buvau pripažinęs. Tada pasklido gandai – po mokyklą, rajoną. Per pusę miesto. Nebuvo manęs sumušę, bet apspjovę ne vieną kartą, ir daug teko išgyventi.“– Respondentas 7
Asmeninės diskriminacijos patirtys vyksta nacionaliniame homofobijos ir transfobijos fone bei kontekste. Lietuvoje tos pačios lyties poros vis dar neturi galimybių įteisinti savo santykių ar apsaugoti savo šeimų. Translyčiai asmenys dar nėra apsaugoti nuo neapykantos kalbos lyties tapatybės pagrindu, o dokumentų keitimas vis dar vyksta per teismą.
Jeigu vis daugiau emigravusių lietuvių teigia išvykstantys ir dėl socialinės ar politinės situacijos Lietuvoje, galima tikėtis, kad LGBTQ lietuviams tai būtų tik aktualiau.
Nepaisant to, tik trys iš trylikos respondentų anti-LGBTQ įvardijo kaip pagrindinę migracijos priežastį, o dažniausiai įvardijamos emigracijos priežastys buvo mokslai ir geresnės karjeros galimybės. Iš dalies tokie rezultatai nestebino. Apklausose dalyvavo tik LGBTQ lietuviai migrantai, aktyvūs LGBTQ ir žmogaus teisių judėjime. Galima numanyti, kad ši žmonių grupė dažnai susiduria su homofobija ir transfobija, tad į ją reaguoja jei ne mažiau jautriai, tai bent su noru situaciją keisti.
LGBTQ migracijos klausimus nagrinėti kokybiniais metodais, kaip interviu, gali būti sudėtinga, jeigu norima atskleisti migracijos mastą. Tačiau taip pat sudėtinga pasitelkti ir kiekybinius tyrimus, pvz., apklausas: kuo homofobiškesnė ar transfobiškesnė valstybė, tuo mažiau tikėtina, kad LGBTQ asmenys joje viešai prisipažins apie savo tapatybę ir įvardys tai kaip migracijos priežastį.
Nepaisant tyrimų, kurie atskleistų LGBTQ migracijos mastus, trūkumo, queer lietuvių, išvykusių gyventi į užsienį, tik daugėja: nuo Laimos išvykimo į Švediją, Arno ir Tomo persikraustymo į Portugaliją, iki Alisos emigracijos į Jungtinę Karalystę.
Emigracija – transformatyvi patirtis
„Aišku, kai išvažiavau, aš nežinau, ar dėl homofobijos. Bet tada aš supratau, kad pasaulyje yra ir kitokių spalvų, kad ne visi yra per tvorą šokinėjantys gražuliai.– Respondentas 2
Nors mažuma mano respondentų įvardijo homofobiją ar transfobiją kaip emigracijos priežastis, vienuolika iš trylikos pripažino, kad gyvenimas emigracijoje sustiprino saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Daugelis apklaustųjų išvyko gyventi į šalis, kur teisinė ir socialinė queer žmonių padėtis yra bent iš dalies palankesnė nei Lietuvoje. Daugelis jų yra priėmusios partnerystės įstatymus, leidžia tuoktis ir įsivaikinti bei palankiau žiūri į teisinį ir medicininį lyties keitimą.
Šis saugumo jausmas susijęs ne tik su abstrakčia teisine padėtimi, bet ir su fiziniu saugumu bei didesnėmis galimybėmis bandyti naujas iniciatyvas:
„Nėra tos baimės. [Užsienyje] rizikuoji, kad internete apšmeiš. [O Lietuvoje], per Kaunas Pride, man buvo [fizinio] saugumo klausimas. Ką reiškia mano pačios saugumas būti viešu žmogumi, atstovauti Kaunas Pride, ir tada Šančiuose vaikščiot.”– Respondentas 5
„Jaučiu įgalinimą. Čia gyvendama, galiu tiesiog būti, galiu bet ką išbandyti. Nėra iškart tokio atstūmimo. […] Manęs nekausto. O Lietuvoje mane labiau kausto. Ten man reikia tėvus lankyti, man depresija kyla, nes jie manęs nepalaiko.“– Respondentas 6
Homofobija ir transfobija emigravusiems queer lietuviams gali būti retrospektyviai suvokiama: pradėję gyventi aplinkoje, kuri labiau gerbia jų tapatybę, LGBTQ lietuviai jaus vis mažiau traukos grįžti į Lietuvą.
Tarptautiniuose tyrimuose pastebimos tendencijos, kai emigracija transformuoja ne tik LGBTQ, bet ir heteroseksualius žmones. Anot Mole et al (2017), kuo ilgiau rytų europiečiai gyveno Londone, tuo labiau jų požiūris į homoseksualumą keitėsi į gerą. Autoriai teigia, kad tai – išsivadavimo iš homofobiškos socializacijos rezultatas. Žmonės rečiau susiduria su negatyvia žiniasklaida, politika, ir dažniau užmezga kontaktus su LGBTQ žmonėmis, kadangi šie ne taip dažnai slepia savo tapatybę. Atitrūkę nuo ypač neigiamo konteksto, anksčiau neigiamas nuostatas turėję emigrantai gali pasidaryti savo išvadas ir pamatyti, kad LGBTQ žmonės jiems nėra grėsmė.
Anksčiau įvardytas anti-LGBTQ kontekstas veikia ne tik cis ir heteroseksualius asmenius, tačiau ir pačius LGBTQ žmones. Atsitraukę nuo negatyvaus konteksto, LGBTQ emigrantai gali geriau įvertinti Lietuvos LGBTQ teisių padėtį ir suvokti, kokią žalą jiems šis neigiamas kontekstas padarė.
„Kai išvažiavau, supratau, kokiame mėšle buvau. Reikėjo atsitraukt nuo to.”– Respondentas 2
„Išvažiavimas yra įgalinantis. Atstumas suteikia, emocinis, intelektualinis, jisai įgalina, ir kartu leidžia pamatyti, kas yra svarbu, kas yra nesvarbu. Kitaip pamatyti, nei kai esi tame verdančiame puode LT.”– Respondentas 1
Šis produktyvus atotrūkis gali ne tik padėti LGBTQ emigrantams įvertinti savo tapatybę ir padėtį, bet ir leidžia blaiviau žiūrėti į jų gimtąją šalį ir joje egzistuojančią neteisybę. Marginalizuotos grupės ne visada gali pilnai suvokti diskriminacijos, kurią jie patiria, krūvį ir kiekį.
Socialiniuose moksluose tai vadinama hermeneutine neteisybe (Miranda Fricker 2007), t. y. negebėjimu visai arba dalinai įvertinti neteisingumą, kurį patiri, nes kontekstas nesuteikia tau analitinių gebėjimų apie jį net pagalvoti. Pvz., jeigu šalis cenzūruoja informaciją apie homoseksualumą, jaunas homoseksualus asmuo nebūtinai galės suvokti, kodėl kitų neapykanta jam yra diskriminacija, o ne tiesiog norma.
Produktyvus atotrūkis taip pat gali padėti queer emigrantams geriau suvokti LGBTQ aktyvizmą. Penki iš trylikos teigė, kad išvykus buvo lengviau identifikuoti Lietuvos LGBTQ aktyvizmo trūkumus. Taip yra todėl, kad gyvenant užsienyje LGBTQ emigrantai nebėra tokie jautrūs Lietuvos aktualijoms, mato kitokį kontekstą šalyje, kurioje gyvena, ir ne taip lengvai pasiduoda hegemoniškoms aktyvizmo idėjoms:
„Emigracija įgalino kalbėti garsiau. Daugiau. Galbūt todėl, kad nebepriklausau tai hierarchijai ir struktūrai Lietuviškai. Galiu daryt, ką noriu, sakyt, ką noriu. Su atsakomybe, aišku, bet tai įgalina.”– Respondentas 1
Pora respondentų teigė, kad išvykę jie galėjo pamatyti užsienio LGBTQ judėjimų įvairovę, kuri iš dalies atsiranda ir dėl aktyvizmo struktūros, mažiau paremtos NVO priklausomybe nuo projektų, kurie apriboja aktyvizmo lauko temas. Ypač šie emigrantai – sugrįžę ar vis dar emigracijoje – prisidėjo prie naujų potemių aktyvizme vystymo, nuo archyvų kuravimo iki akademinių temų gvildenimo.
Emigracija: išteklius ir tragedija
Emigracijos lazda visada turi du galus. Šis kompleksinis požiūris į vis didėjančią mūsų šalies išeiviją neturėtų būti naujovė lietuviams. Viena vertus, lietuviai emigrantai kuria bendruomenes Čikagoje, Londone, Niujorke bei prisideda prie mūsų šalies kultūrinio, ekonominio ir politinio augimo.
Kita vertus, dideli emigracijos mastai rodo rimtas socioekonomines problemas. Kai emigracijos srautai pasiekė piką prieš maždaug penkiolika metų, Lietuvoje prasidėjo nacionalinės diskusijos ekonominės migracijos tema.
Bet kuo toliau, tuo dažniau minimos ir socialinės ar politinės emigracijos priežastys. Jei ne dabar, tai ateityje neišvengiamai teks paliesti ir LGBTQ lietuvių diskriminaciją kaip iš Lietuvos išstumiantį faktorių. Apie tai jau pradeda rašyti akademikai, žurnalistai ir patys, vis drąsėjantys LGBTQ bendruomenės nariai. Tik mažindami teisinę, socialinę ir politinę homofobiją bei transfobiją galėsime pradėti matuoti LGBTQ emigracijos priežastis ir pasekmes panašiais tyrimais ir gerinti situaciją queer žmonėms Lietuvoje.
Šaltiniai:
Fricker, Miranda. 2007. Epistemic Injustice. Oxford University Press. https://doi.org/10.1093/acprof:oso/9780198237907.001.0001.
Luibhéid, Eithne. 2008. ‘QUEER/MIGRATION’. GLQ: A Journal of Lesbian and Gay Studies 14 (2–3): 169–90. https://doi.org/10.1215/10642684-2007-029.
Mole, Richard C. M., Christopher J. Gerry, Violetta Parutis, and Fiona M. Burns. 2017. ‘Migration and Sexual Resocialisation: The Case of Central and East Europeans in London’. East European Politics and Societies: And Cultures 31 (1): 201–22. https://doi.org/10.1177/0888325416682813.
Tekstas pirmą kartą buvo publikuotas gpb.lt ir portale jarmo.net perpublikuotas redakcijos sutikimu.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net