Gal todėl, kad dabar rašau knygos skyrių apie aukos ir pa(si)aukojimo simboliką, niekaip negaliu atsikratyti minties, kad naujosios Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisos, už kurias taip beveik vieningai nubalsavo Seimas, yra ne kas kita, kaip atpirkimo ožio mechanizmas.
 |
| Asociatyvi istockphoto.com nuotr. |
Gražina Bielousova, lektorė
redakcija@jarmo.net
Leiskit paaiškint. Prancūzų filosofas ir antropologas Rene Girard'as savo knygoje „Auka“ supaprastinus kalba apie tai, kad kai įtampa tarp visuomenės grupių pasiekia tam tikrą tašką, atsiranda „atpirkimo ožio“ poreikis. Tas atpirkimo ožys – jis šį pavyzdį paima iš žydų Toros (krikščionių Senojo Testamento pirmųjų penkių knygų) – tampa tuo simboliniu įtampos nuleidimo objektu, į kurį nukreipiamas visuotinis nepasitenkinimas ir kuriam perkeliama atsakomybė už visas nelaimes tam tikroje visuomenėje. Kaip senovės žydai paimdavo ožį ir sudėję ant jo rankas „perkeldavo“ ant jo visas kaltes ir negandas, o po to išvarydavo į dykumą nudvėsti, taip ir kitose visuomenėse galima rasti atskirų žmonių ar grupių, kurios tampa, na, atpirkimo ožiu.
Aišku, žymiausias pavyzdys yra žydai Hitlerio Vokietijoje, kurie tapo Vokietijos didybės nuopuolio, finansinės krizės, reparacijų daromos žalos, vidinių šalies įtampų ir viso kito kaltininkais. Iš dalies todėl, kad vokiečiuose buvo prisikaupę tiek nuoskaudos ir pykčio, kurie neturėjo aiškaus objekto, iš dalies todėl, kad Hitlerio skleidžiamas šmeižtas apie žydus atspindėjo visuomenėje jau glūdėjusį išankstinį nusistatymą prieš žydus, iš dalies todėl, kad priespauda ir mirtys buvo racionalizuoti ir išmaniai paslėpti po įstatymais ir viešąja retorika, žmonės ne tik nesipriešino, o nemaža dauguma netgi ir pritarė Holokaustui.
Netgi apklausoje, kuri buvo atlikta aštuntajame dešimtmetyje, taigi praėjus beveik trisdešimčiai metų po Holokausto baisumų paviešinimo, nemaža dalis vokiečių vis dar turėjo antisemitiškų nuostatų.
Aš nebandau dabartinės situacijos Lietuvoje prilyginti Holokaustui; visų pirma, todėl, kad nei mastu, nei priemonėmis (kol kas) ji neprilygsta tam, o be to, ką nors lyginti su Holokaustu yra iš esmės netinkama. Aš Holokaustą čia naudoju kaip pavyzdį atpirkimo ožio mechanizmui visuomenėje pailiustruoti.
O bendrumų šiame mechanizme yra daug.
Pirmiausia, kas mane nustebino (nors turbūt neturėjo) yra tai, kad visos Seimo frakcijos ir partijos nubalsavo už šį įstatymą. Kad ir kaip kas besivartytų, vos 8 žmonės iš balsavusiųjų parodė kažkokias sąžinės apraiškas. 20 pamiršo atsinešti stuburą į Seimo salę, 80 galvoja, kad egzistuoja tokia galimybė, kad žmogus gali būti „nelegalus“, ir todėl galima tokius žmones traktuoti kaip nežmones, o likusieji iš šimto keturiasdešimt vieno neaišku už ką gauna atlyginimą. Bet tą jūs jau žinot.
Tai, kad liberalai, konservatoriai, socialdemokratai (dėl šitų einu verkti į kamputį, nors irgi turėjau žinoti), darbiečiai, valstiečiai ir visi kiti sutarė dėl tokių pataisų iš esmės reiškia vieną: jie sutaria dėl to, kad demokratija ir tarptautinės konvencijos gali būti palaidotos šalies pasienyje, tuose 5 kilometruose, skiriančiuose oficialią sieną ir „saugią zoną“.
Aš čia nesileisiu į samprotavimus apie tai, kad visos sienos ir pasieniai iš esmės yra smurto ir prievartos zonos (daugiau apie tai rašo nuostabi antropologė Ieva Jusionyte savo knygoje „Slenkstis“; jei nesat skaitę, na tai ko jūs dar laukiat?). Tačiau jei esat kada nors buvę terorizuojami pasieniečių, sulaikyti „eilinei papildomai patikrai“ oro uoste, iškratyti iki apatinių kokiam nors pasienio poste ir pan., tikrai žinote, apie ką aš kalbu. Pasienis ir siena jau savaime yra tokios pusiau niekieno žemės, kuriose galioja įstatymai ir taisyklės, kurios negalioja niekur kitur, ir kur žmonės su uniformomis turi itin daug nekvestionuojamos galios, pateisinamos mūsų poreikiu jaustis saugiems, net jei kituose kontekstuose mes patys tampame tokio saugumo poreikio taikiniais.
Daugiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kadangi mes jau nesijaučiame saugūs dėl Rusijos karo Ukrainoje, o Rusija tuo puikiai manipuliuoja ir vis išmeta kokių nors subtilių grasinimų neva vykdytų apklausų forma, kuriose Rusijos piliečiai pritartų Baltijos šalių invazijai, ar karinėmis pratybomis Baltarusijoje, ar energetikos sektoriaus destabilizavimu, sienos – nors jos realiai yra iliuzinės – mums tampa mūsų saugumo simboliu. Antai, Agnė Bilotatė, Vidaus reikalų ministrė, pasidžiaugė, kad dabar jau turėsime ir modernią „teisinę sieną“. Nes prieš tai neturėjome? Esą dabar, sugriežtinus ir nužmoginus įstatymą, mes turime tarsi dar vieną tvirtovės įtvirtinimą.
Bet ar tas įtvirtinimas mums padės spręsti tikrąją problemą – Rusijos grėsmę? Atlaikyti hibridinį karą? Ne. Greičiau priešingai.
Dar svarbu ir tai, kad toks vieningas balsavimas reiškia, kad yra bendras poreikis turėti vienijantį priešą.
Popandeminio susiskaldymo, politinių rietenų, karo grėsmės, ekonominio nuosmukio, visuomeninio nepasitenkinimo ir daugelio kitų politinių ir visuomeninių įtampų kontekste štai iškilo atpirkimo ožys, kuris negali pasipriešinti tam, kad būtų paaukojamas, žmonių grupė, kuri ir taip Lietuvoje neturėjo teisių. Ir – o stebukle – jie tampa tuo vienijančiu ir vieninteliu tašku, kuriame partijos ir nemaža dalis visuomenės grupių gali sutarti, kad juos reikia paaukoti vardan „saugumo“.
O jeigu dar pridėsime tai, kad šis bendras sutarimas žymi ir tai, kad mes iš esmės vengiame ne pabėgėlių bendrai paėmus, o ne baltųjų, ne krikščionių, ne vakariečių – mes matome visas atpirkimo ožio mechanizmo apraiškas. Mes radome tuos kitus ir kitokius, kurių paaukoti netgi negaila, nes iki galo patys to net nereflektuodami galime pateisinti savo matymą ir manymą dešimtmečiais ir šimtmečiais skaičiuojančiais nusistatymais prieš musulmonus, juodaodžius ir visus „kitokius“. Ypač dabartinėmis sąlygomis, mums jie tolygūs nevakarietiškam užkratui, kuriuo susiteršę patys prarasime savo tokį trapų europietiškumą ir vakarietiškumą, patys tapsime Europos, NATO, ar kitų galingųjų atpirkimo ožiais, kurie bus paaukoti visuotinei įtampai sumažinti.
Ir tik nepasakokite, kad yra paliktos teisinės galimybės prašyti prieglobsčio tinkamu būdu. Visiems žinoma tai, kad automatiškas atsakymas prieglobsčio prašytojams yra neigiamas, kad net žmonės, kurie patyrė tiesioginį smurtą, prievartą ir grasinimus, yra grąžinami atgal, nes esą jų gyvybei nėra pavojaus.
O tai, kad pilkosios niekieno zonos išplėtimas nėra bandymas susisteminti ir standartizuoti prieglobsčio prašymą, bet visuotinio atstūmimo politiką, galime matyti ir iš to, kad toje zonoje negali dirbti žurnalistai ir nevyriausybines organizacijos, kad draugovininkai, atsiprašau, „Valstybės sienos apsaugos tarnybos rėmėjai“ gali naudoti jėgą – kitaip tariant, padidinat prievartos mechanizmus ir sumažinant demokratinius.
Jei manęs paklaustumėte, čia yra Lietuvos demokratijos pakasynų pradžia. Mes pirštais badome į Lenkiją, Vengriją, Rusiją kaip šalis, išgyvenančias demokratijos nuosmukį. Bet ką tik oficialiai patys prie jų prisijungėme. Šios pataisos niekaip nesuderinamos nei su Žmogaus teisių, nei su Pabėgėlių konvencijomis. Tiesiog.
O ten kur baigiasi žmogaus teisės, baigiasi ir demokratija.
Mes pradėjom laidoti būtent tai, ką tariamai giname.
Labai rekomenduoju sekti „Sienos Grupė“, „NARA“ ir Karolį Vyšniauską, kurių komentarai šiais klausimais itin taiklūs ir svarbūs.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net