Ateina toks subtilus ir jautrus gyvenimo momentas, kai iš paprasto žmogaus virsti šalies priešu.
 |
| Ivan Trunov | Asmeninio archyvo nuotr. |
Ivan Trunov
facebook.com/profile.ivantrunov
Prieš 10 metų mano šeima nusprendė, kad laikas nebegyventi šalyje, kurioje mes negalime turėti saugios bei pozityvios ateities. Dabar tokią perspektyvą man bando nupaišyti Lietuvos Respublikos Seimas ir jame veikiantys politikai, konstruojant dešinės politikos jėgoms naudingą vidinio priešo įvaizdį.
Šiuo metu Seimas sprendžia dėl įstatymo projekto, kuris neleis man gauti Lietuvos pilietybę, nes esu Rusijos Federacijos pilietis.
Pragyvenau Lietuvoje beveik 8 metus ir sėkmingai einu naturalizacijos keliu, siejant su šia šalimi mano ateitį. Švelniai tariant, neturėjimas galimybės naturalizuotis čia skatintų mane esmingai pergalvoti daugelį gyvenimo pasirinkimų.
Kai reikia 10 metu pragyventi šalyje, žinoti kalbą ir Konstituciją bei atsisakyti savo ankstesnės pilietybės, jauti, kad tavęs šalyje nelabai nori matyti. Jautiesi ne kaip vertingas šalies gyventojas, o kaip išimtis, kuriai dėl tam tikrų ypatingų priežasčių kažkas tam tikram laikui leido gyventi šiame „rojuje“ – Lietuvoje.
Lietuva yra šalis su žemiausiu natūralizacijos rodikliu Europos Sąjungoje. Tik 0,2 proc. čia gyvenančių užsieniečių gauna Lietuvos Respublikos pilietybę. 2022 metais tik 29... 29 Rusijos Federacijos piliečių gavo pilietybę natūralizacijos tvarka. Lietuva yra maža šalis su nepakankamu gimstamumo rodikliu. Kad šalis didėtų, teigiami imigracijos skaičiai ir rūpinimasis Lietuvoje esančių žmonių gerovę yra kritiškai svarbūs.
Tačiau kokia yra reali situacija? Galimai 300 tūkst. LGTBQ+ žmonių šalyje yra matomi kaip pavojus šeimos vertybėms. 5 tūkst. pabėgėlių yra matomi kaip grėsmė šalies nacionaliniam saugumui kartu su visa 29 rusų gauja.
Tai, kad vėl ir vėl vienumo bei bendrumo (kartu su politiniu kapitalu) šalyje kūrimas yra vykdomas per kažkokios mažumos priespaudą, byloja apie tai, kaip sunku užtikrinti žmogaus teisės šalyje.
Tokio vidinio priešo sukūrimo procesai nėra kažkokie ypatingi ar nauji. 1942 metais per Antrą pasaulinį karą JAV mažiausiai 125 284 žmonių iš šeimų su japoniškomis šaknimis buvo patalpinti sėkmingai ir legaliai veikiančiose koncentracijos stovyklose. Lietuvoje panašios stovyklos buvo sukurtos bandant suvaldyti „Lukašenkos hibridinio karo užpuolikus“ – pabėgėlius.
Jaučiu, kad yra laikas naudotis man prieinamais pilietiniais įrankiais kovoti už savo teisės. Todėl viešai pateikiu peticiją LR Seimo nariams bei kitoms institucijoms/asmenims išreiškiant savo poziciją įstatymo projekto XIVP-2496(2) atžvilgiu. Netrukus vyks sekanti šio įstatymo svarstymo stadija ir labai tikiuosi, kad garbė žmogaus teisėms bei gerovei nugalės. Jeigu mes norėtume kažkaip harmoningai sugyventi vienoje šalyje, kažkada reikia pradėti bendrauti lygiomis sąlygomis.
Dalinuosi peticijos tekstu:
„2023 metų kovo 17 dieną Seime buvo pateiktas įstatymo projektas XIVP-2496(2), kurio 3 dalies 6 punktas sustabdo Rusijos Federacijos piliečių prašymus ir sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priėmimo.
Esu Rusijos Federacijos pilietis, jau beveik 8 metus gyvenantis Lietuvoje. Tai reiškia, kad man yra labai aktualus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas natūralizacijos tvarka ir mane asmeniškai liečia šis įstatymo projektas. Todėl norėčiau oficialiai išreikšti savo pilietinę poziciją jo atžvilgiu ir nepritarimą šio įstatymo projekto 3.6 punktui.
Mano vardas Ivan, man 24 metai. Kartu su savo šeima jau ilgą laiką gyvenu Lietuvoje. 2017 metais baigiau vidurinį išsilavinimą Klaipėdoje, išlaikiau valstybinius brandos egzaminus, įstojau į universitetą.
Nuo 2019 metų esu dirbantis mokesčių mokėtojas, veikiantis Lietuvos naudai ir žmonių gerovei. Už savo akademinius, visuomeninius bei mokslinius pasiekimus 2021 metais gavau vardinę Prezidento Algirdo Brazausko stipendiją, kuri yra aukščiausio lygio studentų pasiekimų įvertinimas Lietuvoje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Lietuvoje ir su ja sieju savo gyvenimo ateitį. Šiuo metu su šeima laimingai gyvename nuosavame būste Vilniuje, mūsų namuose.
Prasidėjus neteisėtai Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą mano šeima priėmė griežtą sprendimą palaikyti Ukrainą ir nutraukti ryšius su Rusija. Mes visais mums prieinamais būdais remiame Ukrainą ir dėl to netekome galimybės palaikyti ryšius su giminaičiais, gyvenančiais Rusijoje, bei grįžti į ją bet kokiais tikslais atsižvelgiant į tai, kad Ukrainos palaikymas ir rėmimas Rusijoje yra legaliai persekiojamas.
Šiuo metu sėkmingai einu legalios naturalizacijos Lietuvoje keliu. Išmokau lietuvių kalbą, žinau ir gerbiu Lietuvos įstatymus bei Konstituciją. Esu politiškai aktyvus ir atlieku savo pilietinės pareigas, pavyzdžiui, balsavau 2023 metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose ar kitaip aktyviai savanoriavau įvairiose pilietinėse iniciatyvose ir projektuose. Prasidėjus Rusijos karinei agresijai pradėjau savanoriauti Lietuvos Raudonajame kryžiuje ir teikti pagalbą pabėgėliams iš Ukrainos. Taip pat savanoriauju Vilniaus universiteto Studentų atstovybėje teikiant pagalbą į universitetą atvykstantiems karo pabėgėliams iš Ukrainos.
Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių manau, kad jokiu būdu nesu pavojus Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Šis įstatymo projektas riboja mano asmeninę teisę gauti pilietybę šalyje, kurioje aš gyvenu dabar ir planuoju gyventi ateityje.
Manau, kad įstatymo projekto XIVP-2496(2) 3 dalies 6 punktas yra neteisingas ir antikonstitucinis. Todėl raginu pritarti Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir kitų pasiūlytai šio įstatymo projekto korekcijai ir išbraukti iš jo 3 dalies 6 punktą. Tai, kad žmogus yra tam tikros šalies pilietis, nereiškia, kad šis žmogus yra Lietuvos priešas ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net