Gal dėl to, kad gyvenant JAV niekada neteko aiškintis dėl savo šeimos, atsakinėti į smalsius klausimus žmonių, kurie akivaizdžiai pirmą kartą susiduria su tos pačios lyties šeima ir vaikais, augančiais su dviem mamom, mane kaskart nustebina lietuvių klausimai, ypač pareigūnų, dirbančių ar kasdien susiduriančių su viso pasaulio lietuviais. Tokios patirtys, klausimai apie mūsų šeimą, jei anksčiau erzindavo ar net keldavo pyktį, dabar tiesiog kelia šypseną, o kartais ir juoką (nors suprantu, kad klausianti pusė manęs prajuokinti neketino).
 |
| Asociatyvi Joseph Pearson/unsplash.com nuotr. |
-modified.png)
Dovilė Vilda
facebook.com/dovile.vildaite
Dalinuosi keliais atvejais, nors šis sąrašas galėtų tęstis ir tęstis. Su Lietuvos pareigūnais bendrauju gana retai, bet žemiau aprašyti ar panašūs nutikimai man/mano šeimai nutinka kiekvieną kartą, be išimčių.
2018m. vasara. Parskrendam su partnere į Lietuvą su trijų mėnesių pirmagime. Nusileidžiam Vilniuje po kelionės iš Londono po ilgai vėlavusio skrydžio. Gal pirma ar antra nakties, vaikas miega ant manęs nešioklėje, einam pavargusios per pasų patikrą. Ateina mūsų eilė, aš paduodu visų pasus ir laukiu. Pareigūnė pasižiūri su pastebimais klaustukais akyse, aš šiek tiek susimėtau, kad gal nereikėjo kartu eiti, o atskirai, po vieną.
„Mes čia kaip šeima keliaujam...” – bandau pasiteisinti.
Pareigūnė: „Kaip tai kaip šeima? Jūs, matau, su vaiku keliaujat (mosteli rodydama į visiškai atsijungusią mažąją), o kas šita moteris?”
Mano partnerė draugiškai/amerikietiškai nusišypso nesuprasdama klausimo turinio.
Aš: „Šita moteris – mano žmona”.
Pareigūnė: …
Aš: …
Kelios sekundės šiek tiek nejaukios tylos, kol pareigūnė tęsia mūsų pasų patikrą.
Pareigūnė (grąžindama pasus): „Gerai, sveiki grįžę į Lietuvą, malonaus vizito“.
Aš: „Dėkoju, viso geriausio“.
2022 m. ruduo. Lankausi Vilniuje su 2 mėnesių naujagimiu, nes noriu užregistruoti vaikus Metrikacijos skyriuje Vilniuje ir įtraukti jų gimimą į Lietuvos gimimų apskaitą (taip reikalaujama pagal įstatymus). Stringa vaikų registravimas, nes registravimo forma leidžia įrašyti tik motinos ir tėvo informaciją, na, o čia aš su dviejų mamų vaikais šitas formas pildau. Man asistuojanti Metrikacijos skyriaus darbuotoja labai geranoriška, bet pasimetusi, nežino, ką daryti, juolab, kad vienas vaikas bus įtrauktas į LR registrą be problemų (nes aš gimimo motina, tėvo info gali tiesiog likti nepateikta), bet dukra pagimdyta mano žmonos, ir nors ji turi mano pavardę ir jos gimimo liudijime esu įrašyta kaip „other parent”, Lietuvos registravimo forma tokiai situacijai nepasiruošusi. Man įdomu, kaip čia bus su tokia galima diskriminacija (t. y. vieną vaiką įtraukti, o kito – ne). Situaciją sprendžiam labai lietuviškai – einam pas vedėją.
Metrikacijos skyriaus darbuotoja: „Labas rytas, vedėja, trukdom su tokiu klausimu... Na neaiški situacija, norime pasikonsultuoti. Va, moteris gyvena užsienyje, atvyko įtraukti vaikų į apskaitą. Na bet… (šiek tiek stabteli, ieško tinkamų žodžių) sakykim, kaip yra iš tikrųjų, ane (žvilgtelti į mane sąmokslininkiškai ir tęsia šiek tiek pritilusi, lyg kokia paslaptimi besidalintų) – santuokoje su moterimi yra, vienas vaikų – kitos gimdytas, kaip įtraukti į apskaitą tokiu atveju?
Pokalbis tęsiasi manęs per daug neįtraukiant, kol galiausiai nusprendžiama.
Vedėja: „Na, žinokit, mums tikriausiai reiks su Teisingumo Ministerija konsultuotis“
Aš: „Gerai, konsultuokimės“.
Viskas baigiasi gerai: po visų konsultacijų abu vaikai įtraukiami į Lietuvos gimimų apskaitą.
2023m. žiema. Atvykau į Čikagoje esantį Lietuvos konsulatą pristatyti dokumentų dėl vaikų dvigubos pilietybės ir lietuviškų pasų išdavimo (vis dar esu įsikibusi minties ir vilčių vieną dieną į ES sugrįžti). Atvykstu su visais dokumentais sutartu laiku. Pareigūnas prašo kiekvienam vaikui atskirai pildyti prašymus ir pateikti dokumentus. Ateina eilė „tėvų pasus” pristatyti. Aš, lyg ką nujausdama, susidomėjusi laukiu. Pareigūnas atsiverčia mano pasą, tada sutuoktinės pasą, įdėmiai žiūri. Pakartotinai peržiūri vaikų pasus.
Pareigūnas: „O tai… o jūs šituos vaikus įsivaikinot ar kaip?“
Aš: „Šitie vaikai yra mūsų“.
Pareigūnas: „Aaa, aha gerai“ (taip ir matau, kaip jam smegenyse kažkas susijungia, kibirkščiuoja ir kuriasi kažkokia nauja žinia, naujas suvokimas).
Aš laukiu ir galvoju, kaip gi gyvenant Čikagoje, JAV, XXI amžiuje ir susidūrus su dviejų moterų šeima vis tiek išvada peršasi, kad vaikai ne mūsų gimdyti, o veikiausiai įvaikinti.
Dalinuosi šiomis istorijomis visiškai nenorėdama kritikuoti ar purkštauti dėl Lietuvos pareigūnų klausimų, nesusivokimo ar pan. Manęs šie klausimai ir situacijos iš dalies nestebina – žmonės reaguoja savo turimos informacijos, patirčių, elementaraus mąstymo kontekste. Vis tik gyvename XXI amžiuje ir nors labai norime apsimesti, kad visos šeimos tik su tėčiais, mamom ir judviejų vaikais, realybė yra visiškai kitokia, ir ją ignoruoti ar bandyti įsprausti tik į vieno tipo šeimos rėmus yra mažų mažiausiai naivu ir... tiesiog kvaila.
Dalinuosi šiomis istorijomis, nes mums visiems reikia švietimo apie visokias šeimas, ypač tos pačios lyties. Nes mes esame, mūsų vaikai auga, ar Lietuvos piliečiai, ar dviejų šalių piliečiai – mes esame.
Augindama vaikus dviejų mamų šeimoje dažnai pagalvoju, kokia neįtikėtina laisvė ir privilegija yra gyventi aplinkoje, kur tavo šeima yra priimama kaip savaime suprantama, kur kaimynai, vaikų mokytojos/ai, auklės, kitų vaikų tėvai niekada neužstringa, nenutyla sužinoję, kad mūsų vaikai turi dvi mamas, neklausinėja nejaukių/netaktiškų klausimų apie tai, kaip čia dabar taip gali būti, ir kaip tu ar tavo šeima, tavo vaikai iš vis egzistuoja. Laisvė ir privilegija yra leisti vasarą Lietuvoje be to nuolat kirbančio nerimo jausmo, kad štai ir vėl pasikartojanti situacija, kur teks atlaikyti nejaukias tylas, per ilgai ties tavo šeima apsistojusius žvilgsnius, nes tavo šeimoje vaikas vieną mamą vadina Mama, o kitą – Mamyte. Ir tas nusiraminimas išskrendant iš Lietuvos, kuomet žinai, kad tau nebereikia būti toje „saugančiosios“ pozicijoje (kurioje jaučiuosi būdama Lietuvoje, nuolat pasiruošusi stoti ginti savo šeimą, aiškintis, kas ir kaip mes čia esame).
Ir aš labai tikiu, kad per kalbėjimą, įstatymų kaitą, šeimų įvairovės normalizavimą šita laisve ir privilegija galėsime mėgautis visi ir Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, ką mylime, ir su kuo pasirinkome kurti šeimas.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net