Lietuviai, matyt, yra labai atlaidūs.
 |
| Vytautas Landsbergis | lrs.lt nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Po V. Landsbergio post'u daug „ačiū“, net ir iš Laisvės partijos, kuriai tokia retorika turėtų būti visiškas politinis užribis. Tiesą pasakius, aš irgi visada noriu tikėti kitų, net ir politikų, atsiprašymais. Tačiau su atsiprašymais yra keli dalykai, kurie man būna svarbūs.
Taip pat skaitykite:
 |
| Vytauto Landsbergio įrašas |
Pirma, ne visada „atsiprašau“ yra magiškas žodis, kuris turi viską nuplauti. Yra okay neatleisti, ypač jeigu žmogaus veiksmas ar įžeidimas buvo neproporcingai didelis. Homoseksualų lyginimas su pedofilais man prie to artėja, ypač todėl, kad žurnalistė davė Landsbergiui galimybių pasakyti, kad žmogus susimaišė.
LGBTQ+ žmonės Lietuvoje nuo savo gimimo šitą naratyvą turėjo gesinti. Jis buvo gajus visur. Dabar – nebe, nes mes įdėjome daug pastangų tuos dalykus atpinti. Taigi, visas intelektualinis darbas, resursai, informacija yra viešojoje erdvėje gan ilgai, ir profesorius galėjo ja naudotis.
Kita vertus, yra įžeidimai, kurie yra tikrai skaudūs, bet už kuriuos atleidžiama, jei atsiprašymą seka veiksmai. Vis dar TS-LKD vyresni lyderiai gali paskatinti savo Seimo narius balsuoti už partnerystes ar pasmerkti jų pačių išleistą LGBTQ+ cenzūros įstatymą. Nes, visgi, prie jų autoritetingos lyderystės jis buvo priimtas.
Antra, apeliacijos į praeities žygdarbius yra manipuliacija, kuri negali eiti kartu su atsiprašymu. Jeigu aš įžeidščiau savo draugą ir sakyčiau „na, bet aš buvau tavo draugas, tai ko čia pyksti“, būtų nei šis, nei tas.
Atsiprašymai yra už konkrečias situacijas. Žmonės keičiasi, ir anksčiau gėjus užstoję žmonės dabar yra aršūs homofobai. O kartais žmonės yra dar labiau komplikuoti – daug pasako ir neigiamų, ir teigiamų dalykų. Praeities invokavimas man yra nenuoširdumo ženklas – esą aš turiu teisę kartas nuo karto nusikalbėti, nes anksčiau padėjau.
Trečia, „Mane ne taip interpretavo“ nėra atsiprašymas. „Atsiprašau, jeigu tai tave įžeidė“ nėra atsiprašymas.
Manau, kad profesorių interpretavo taip, kaip jis kalbėjo. Žurnalistė davė galimybių pasitaisyti, ir net apie tai pakreipė interviu bent porą minučių.
Tai jo atsakomybė reikštis taip, kad tų interpretacijų nebūtų. Jis tai turėtų žinoti – tas pats galiojo ir 90-taisiais, kai Lietuvą reikėjo atstovauti tarptautinėje politikoje. Bet „rimtoje“ politikoje lyderiai sveria savo žodžius, o LGBTQ+ teisės, matyt, jau „nerimta“.
Geriausias atsiprašymas yra tas, kuris leidžia prisiimti atsakomybę sau, o ne perkelti ją kitiems – žurnalistams ar pačiai įsižeidusiai grupei.
„Atsiprašau, kad taip pasakiau. Buvo laikas, kuomet siejau tuos dalykus nekritiškai, ir tai išlindo per mano interviu dabar. Tačiau suprantu, kad tai nėra tiesa – apie tai esu skaitęs ir mokslinę literatūrą, ir kalbėjęs su LGBTQ žmonėmis ir jų draugais. Tikiuosi, kad ateityje už šią nuoskaudą man atleisite“, – toks galėjo būti V. Landsbergio atsiprašymas.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net