Mano vardas Eskedar, aš gimiau ir užaugau Etiopijoje. Žinau, kas yra seksizmas iš pirmų lūpų, kokia visuomenė gali būti žiauri merginoms ir moterims.
 |
| Eskedar Maštavičienė | Nuotraukos šaltinis: facebook.com/hanalit |
Eskedar Maštavičienė
facebook.com/hanalit
Užaugau mažame kaimelyje Etiopijoje, vienintelis žmogus, kuris man suteikė paramą ir pasitikėjimą savimi, buvo mano senelis. Jis sakydavo: „Tai mano mergina ir ji gali daryti ką nori“. Taigi patriarchalinėje visuomenėje buvau užauginta lygiavertė savo kaimo berniukams, visada kovojau už savo vietą futbolo aikštėje ir pelniau pagarbą iš kolegų vyrų, o tai man atvėrė visiškai naują futbolo pasaulį. Tapau savo universiteto futbolo komandos dalimi. Kai tapome čempionais, daviau interviu nacionaliniam radijui „Unity“ universiteto Adis Abeboje aikštelėje. Sakiau pašnekovui, kad atvykau į mažą kaimą, pavadintą Toke, ir tai privertė mano bendruomenę didžiuotis, kad man buvo suteikta galimybė tapti tuo, kuo noriu būti.
Greitai į Lietuvą atvykau išgyvenusi viską, ką turėjau kaip moteris pabėgėlė. Prie manęs seksualiai priekabiavo kontrabandininkai, Maltos pabėgėlių stovykloje susidūriau su pareigūno bandymu išžaginti. Tačiau atvykusi į Lietuvą žinojau, kad esu saugi. Esu tokioje vietoje, kur galėčiau augti, kurti, išreikšti save, tapti savimi. Lietuvos futbolo bendruomenė tapo mano įėjimo į integraciją centru. Justas, jaunas žalgiriečių futbolo treneris, padovanojo pirmuosius futbolo batus ir leido prisijungti prie komandos. Pirmieji mano darbuotojai buvo Gedas ir Arvydas iš „Kostiumo tiekimo“. Daugybę progų aprengiau vyrus pačiais gražiausiais kostiumais; vestuvės, baigimo, verslo darbo kostiumai. Mano geri draugai buvo Vytautas, Justas, Rytis...
Kur aš einu su visu tuo?
Taip atsitiko per pastarąsias dvi mano gyvenimo savaites. Kai dirbau „Eskedar Coffee Bar“, sulaukiau skambučio iš renginių organizatoriaus, kuris paprašė tapti jų verslo kliento privataus renginio MC. Po to, kai aptarėme ir susitarėme dėl atlyginimo, man buvo pasakyta, kad klientas nori, kad aš vesčiau jų renginį. Organizatorius pasakė: „ypač tavęs prašo“. Paklausė, ar noriu pasidalinti scena su kuo nors konkrečiai. Pasiūliau savo geram draugui ir scenos kolegai, dvasiškai sąmoningam žmogui Vaidotui Baumilai. Dažniausiai žmonėms aiškinu, kad jis yra žemiškas žmogus, o ne toks, kaip jis vaizduojamas žiniasklaidoje. Taigi, renginio organizatorė sutiko pasiūlyti Vaidą klientui ir pasakė, kad ji man praneš, ką jie sako. Po poros dienų buvau su Vaidu viešame renginyje ir jam pasakiau, kad pasiūliau jo kandidatūrą tapti mano scenos partneriu, jis sakė, kad bus laimingas.
Galite paklausti, kodėl aš kalbu apie vyrus ir savo draugus vyrus? Mano senelis buvo mano pavyzdys. Jis mylėjo ir gerbė savo žmoną, buvo liberalus auklėdamas mane ir mano seseris, buvo feministas. Jis niekada niekam nesistengė įrodinėti, ar vyrai, ar moterys yra geresni vienas už kitą, leido man užsiimti bet kokia veikla, kurios tik noriu, ir visada atsilaikydavo prieš tuos, kurie sakydavo, kad mergina turėtų arba neturėtų daryti vienokio ar kitokio dalyko. Jo sūnus, mano dėdė, tapo bankininku, o dukra, mano mama, ėmė dirbti medicinos sesele. O vėliau ji tapo verslininke, kuri ėmėsi „vyriškai dominuojančio“ verslo – logistikos.
Mano mama niekada nepasidavė lyčių vaidmenims, niekas jai neaiškino, kaip gyventi. Ji gyvena taip, kaip jai atrodo tinkama. Prisimenu jos išmintingą patarimą savo buvusiajam. „Aš pažįstu savo dukrą ir ji nėra ta moteris, kurios ieškote“, – pasakė ji jam, kai pamatė toksišką vyriškumą.
Grįžtant prie pastarųjų dviejų savaičių, sužinojau, kad klientas buvo „Swedbank“. Jie mano scenos partnere pasirinko Tomą. Aš myliu Tomą, ji yra brangi draugė ir talentinga aktorė. Šventėme bendrą draugą Ignę, daug žinojome vienas apie kitą ir gerais, ir blogais laikais. Man buvo malonu žinoti, kad stosiu šalia savo draugės, kad vesčiau šį renginį.
Tuomet per pokalbį organizatorius man pasakė, kad „Swedbank“ nori pamatyti dvi galingas moteris, vedančias savo renginius.
Būtų nuostabu matyti dvi galingas moteris, stovinčias scenoje kartu šiame patriarchaliniame pasaulyje. Komentaras buvo netikėtas. Gyvenu visuomenėje, kurioje galiu būti tuo, kuo noriu, kur daug kas pasikeitė ir keičiasi visuomenės labui nuo tada, kai prieš 16 metų atvykau į Lietuvą. Iš renginio organizatorės komentaro nujaučiau toksišką feminizmą. Manau, kad žmonės turėtų būti samdomi už jų nuopelnus. Jų talentus, išsilavinimas, gebėjimą atlikti darbą, bet ne dėl to, ką turi po sijonu ar kelnėmis.
Kitas susitikimas buvo internetinis. Kai baigėme viską aptarti, paklausiau, ar galima šiek tiek pajuokauti scenoje. Organizatorius sakė, kad jie turi žinoti, ką mes pasakysime. Taigi pasidalinau savo patirtimi apie „Swedbank“ banko politiką. Kai 2007 m. atvykau į Lietuvą, mano prašymas atsidaryti banko sąskaitą „Swedbank“ buvo atmestas. Jie atmetė mano prašymą, nes jų bankų politika diskriminuoja pabėgėlius. Taigi, pastaruosius 16 metų didžiuojuosi būdama SEB banko kliente. Kartu su Švedijos ambasadore Lietuvoje Inger Buxton buvau pakviesta į SEB banko renginį apie įvairovę ir įtrauktį. Esu vedusi Lietuvos įvairovės chartijos jubiliejų tiesioginėje televizijoje. Įvairovė ir įtraukimas man nebuvo naujas dalykas. Kai buvau pakviesta vesti į įvairovę orientuotą renginį, apie tai nė negalvojau, nors turėjau istoriją su „Swedbank“, tikėjau, kad jie pasikeitė ir pakviesti mane būti jų renginio MC atrodė geras įrodymas. Aš buvau neteisi.
Žinoma, aš neplanavau jų gėdinti. Nes jie patys matė, kad asmuo, kuriam neleido atsidaryti banko sąskaitos, turi kelias privačias ir verslo sąskaitas kitame banke, kitaip tariant, jau yra prarastas klientas. Kai su Toma repetavome scenarijų, ketinau perskaityti dalį, kurioje švenčiama „Swedbank“ pagalba Ukrainos pabėgėliams, atsiradusiems visose trijose Baltijos šalyse šiuo sunkmečiu. Vakare dalyvavau panelinėje diskusijoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Buvo kalbama apie prieglobsčio prašytojus, kuriems atsisakoma atidaryti banko sąskaitą, kokią įtaką tai daro jų kasdieniam gyvenimui, ieškant darbo ir pan.
Jokia tarptautinė įmonė nesamdytų aukštos kvalifikacijos prieglobsčio prašytojo, jei jam reikėtų mokėti atlyginimą grynaisiais, nes beveik visos įmonės panaikino atlyginimų mokėjimą grynaisiais. Nuo 2022 m. sausio 1 d. Lietuvoje priimtas reglamentas, kad visi su darbu susiję atlyginimai turi būti mokami tik pavedimu. Todėl dauguma prieglobsčio prašytojų galėtų dirbti tik mažai apmokamą, žemos kvalifikacijos darbą, o tai nėra naudinga nei visuomenės gerovei, nei patiems prieglobsčio prašytojams.
Pasibaigus šiam emocingam įvykiui, gavau pranešimą iš organizatorės, kad skubu ir turiu jai perskambinti iki 20 val. Tuo metu buvau pasiruošusi važiuoti į renginio vietą, į sceninę repeticiją su balta suknele, kuri gražiai pakabinta mano automobilyje.
 |
| Eskedar Maštavičienė | Asmeninio albumo nuotr. |
Man buvo pasakyta, kad renginys bus „GALA Dinner“, man taip pat buvo pasakyta, kad ji neturėtų būti per daug seksuali ir per daug puošni. Man taip pat buvo pasiūlyta apsivilkti kažką iš savo šalies genties: renginys yra apie įvairovę, bet tikriausiai mano juodumo nepakako, kad parodyčiau, iš kur aš atvykau, todėl galbūt jiems reikėjo Afrikos cirko, su kuriuo aš nesutikau. Pasakiau, kad vilkėsiu baltą suknelę arba baltą kostiumą, kad gerai atrodyčiau su savo scenos partnere Toma, kuri ketino vilkėti ilgą juodą suknelę. Kai paskambinau, man buvo liepta neiti į scenos repeticiją valandą prieš ir dieną prieš pagrindinį renginį. Kas yra, švelniai tariant, neetiška ir neprofesionalu.
Ji pasakė, kad priežastis, dėl kurios jie mane atšaukė, yra konfidenciali, ir ji negalėjo man to atskleisti. Abiejuose skambučiuose ji pasakė, kad aš nieko blogo nepadariau ir jie man sumokės visą sutartą pinigų sumą ir visas susijusias išlaidas. Aš repetavau scenarijų bėgiodama ant bėgimo takelio, šokinėjau iš butiko į butiką ieškodama geriausios aprangos. Įdėjau visas savo jėgas, kad darbą atlikčiau tinkamai. Aš dirbu tokius darbus, nes tai didina supratimą, koks yra pabėgėlio potencialas, kuris yra ne tik pinigai. O žala, kurią bankas „Swedbank“ man atnešė psichologiškai, atsisakydamas manęs, yra daugiau nei žala, kurią jis padarė atsisakydami man atidaryti banko sąskaitą. Bet spėju, kad kaltė ir gėda juos pradėjo valgyti dar neprasidėjus renginiui. Juokingas tas šurmulys, kad prieš renginį mane pakeitęs MC yra Rolandas Vilkončius – vyras, televizijos žurnalistas, sulaukęs telefono skambučio tą patį vakarą, kai mane atšaukė.
Ką aš galiu pasakyti? Džiaugiuosi, kad mano draugas Vaidas Baumilas džiaugiasi saulėta Pietų Afrika. Su visais ten esančiais juodaodžiais.
Bet aš vis dar turiu keletą klausimų Swedbank
- Ar pakeitėte savo politiką visų pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu
- Kodėl bijote mano buvimo scenoje?
- Ar Rolandas Vilkončius yra moteris?
- Ką galite pasakyti apie „šiame patriarchato pasaulyje“ retoriką jūsų įmonės kultūroje?
Istorijos moralas yra toks, kad į skandinavišką feminizmą žiūrime kaip į aukščiausią moterų teisių pavyzdį. Ar vis dėlto? Kaip galite tapti geresne visuomene, jei apskritai turite toksišką požiūrį į vyrus? Kaip galite sukurti geresnę visuomenę, sukurdami „jie prieš mus“ politiką, teikiančią pirmenybę vieniems pabėgėliams, o ne kitiems?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net