20-metis Kirilas Matusevič prieš metus iš Baltarusijos atvyko į Lietuvą. Gimtinėje vaikinas pasilikti nebegalėjo – buvo pradėtas persekioti nepripažino šalies prezidento Aleksandro Lukašenkos režimo pareigūnų. Iš viso baltarusis patyrė 3 sulaikymus, buvo sumuštas, kankintas, pajuto valdžios struktūrų agresiją. „Mūsų šalis tapo Šiaurės Korėja“, – interviu portalui jarmo.net kalbėjo jis.
 |
| Kirilas Matusevič | Asmeninio albumo nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
2020 metais Baltarusijoje po prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo prasidėjo masiniai protestai. Kai įveikęs opozicijos lyderę Sviatlaną Cichanouskają 6-ąją kadenciją tariamai laimėjo Aleksandras Lukašenka, baltarusiai išėjo į Minsko gatves. Žmonės ėmė reikalauti diktatoriaus pasitraukimo ir apkaltino valdžią suklastojus rinkimų rezultatus. Tuo metu A. Lukašenka prieš taikius protestuotojus užsiundė OMON pajėgas: žmonės buvo sulaikomi, patyrė kankinimus. Vienas jų – K. Matusevič, šiuo metu gyvenantis Vilniuje ir sielos žaizdas mėginantis išsigydyti kurdamas muziką.
– Kokie buvo jūsų ateities planai prieš pradedant galvoti apie išvykimą iš Baltarusijos? – jarmo.net pasiteiravo K. Matusevič.
– Nenorėjau palikti savo šalies, nes ją mylėjau. Galvojau, kad padėtis pasikeis – režimas bus palaužtas. Deja, galiausiai viskas pasisuko šiek tiek kitaip. Turbūt pirma mintis palikti šalį šovė tuomet, kai buvau sulaikytas antrąkart. Tiesa, neskubėjau, nes vis dar mokiausi. Nors ir ketinau keliauti į Lietuvą, bet nežinojau, kaip tiksliai tai padaryti.
Praėjusių metų rugpjūtį policija sulaikė mane trečiąkart. Tuomet aš galutinai nusprendžiau palikti Baltarusiją. Supratau, kad nėra kito kelio. Nors prieš tai svajojau studijuoti muziką ir ją kurti, tačiau supratau, kad Baltarusijoje man nebėra jokių perspektyvų. Negalėjau studijuoti ir žurnalistikos, nes buvau pašauktas į kariuomenę.
Po to, kai patyriau sulaikymus, supratau, kad mano įprastas gyvenimas sugriuvo. Turėjau palikti šalį.
– Ilgus metus Baltarusiją valdo diktatorius Aleksandras Lukašenka. Nuolat kalbama apie šalyje vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Kaip jie Jus palietė?
– Kai man pradėjo rūpėti, kas vyksta mano šalyje, pastebėjau, kad vis labiau ir labiau varžoma žodžio laisvė. Tarsi mes nuolat turime kažką daryti dėl savo valdžios, lyg mes kažką jai skolingi. Nežinau kodėl, bet mūsų valdžia taip elgiasi – leidžia suprasti, kad mes turime jai kažką duoti, kad mes turime visada elgtis taip, kaip liepia Aleksandras Lukašenka
Kai per protestus mane sulaikė policija, aš patyriau kankinimus. Pareigūnai mane mušė. Buvau visas mėlynas. Tai įvyko pirmąkart, kai mane sulaikė. Patyriau fizinį smurtą. Tuo metu mane iš viso pralaikė 30 parų. Kai patekau į areštinę antrą antrą, po to – trečią, išmokau ištverti kankinimus, nors pareigūnai iš manęs tyčiojosi, kalbėjo nepagarbiai, įžeidinėjo, bandė palaužti psichologiškai: vadino fašistu, naciu, teroristu, jie niekuomet neišjungdavo šviesos naktimis – mes, sulaikytieji, miegodavome akinančioje, labai ryškioje šviesoje. Kiekvieną naktį po du kartus jie mus pastoviai pažadindavo, kad įsitikintų, jog niekas nepabėgo. Bet tai tuo pačiu tai buvo ir kankinimas: mums neleido miegoti naktimis.
– Už ką jie Jus sulaikė?
– Už tai, kad dalyvavau protestuose. Pareigūnai man sakė, kad šie protestai nepageidaujami Aleksandro Lukašenkos, kad jie nesankcionuoti.
Tai tiesiog buvo taikūs protestai, žmonės nieko blogo nedarė, negadino jokio turto, patys nesukėlė neramumų. Mes tiesiog vaikščiojome nešini gėlėmis, balionais, vėliavomis, norėjome išreikšti savo nuomonę apie šalyje būtinus pokyčius. Ir tai buvo priežastis, kodėl jie mane sulaikė.
– Kaip Jūs buvote sulaikytas?
– Kai įvyko pirmoji protesto akcija, susirinko grupelė žmonių. Nors dalis palengva ėmė skirstytis, bet kai kurie žmonės niekur nesitraukė.
Pamenu, mūsų atėjo perspėti, kad atvažiuoja policijos autobusiukai, kad reikia bėgti. O mes nenorėjome to daryti. Pasiryžome stovėti iki pabaigos. Nenorėjome parodyti, kad esame išsigandę, kad bijome jų. Nusprendėme laikytis kartu nepaisant to, ką pareigūnai ketina mums daryti. Ir tuomet pasirodė riaušių policija, kuri pradėjo sulaikyti žmones, net jeigu šie buvo atsitiktiniai praeiviai gatvėje, tiesiog ėję pro šalį.
Penki riaušių policininkai apsupo mane ir sulaikė. Aš mėginau pabėgti, bet jie įstūmė mane į autobusiuką.
– Mėginote pasipriešinti sulaikymui.
– Taip. Nepavyko. Jie panaudojo prievartą: mane mušė, užrakino autobusiuke. Po to nuvežė mane į areštinę, kurioje jau prieš tai buvo patalpinta daugybė sulaikytų žmonių. Praleidau čia 30 dienų. Man paskyrė baudą.
Manęs tai nepalaužė. Po pirmojo sulaikymo aš vis tiek dalyvavau protestuose. Taigi, buvau sulaikytas antrąkart. Kartais pavykdavo pabėgti nuo policijos, bet tai tik laimės, pasisekimo reikalas. Antrą kartą jie manęs nemušė, o tik nusivedė į autobusiuką, išvežė į komisariatą. Tąkart aš areštinėje buvau sulaikytas 15-kai dienų. Mačiau, kad daugelis žmonių buvo mušami, kai kurie turėjo randų. Akivaizdžiai matėsi, kad pareigūnai kankino žmones.
– O kas nutiko trečią kartą?
– 2021-ųjų metų vasarą aš vaikščiojau su draugais miesto centre. Įvyko tiesiog absurdiška situacija, nesusipratimas.
Pamačiau, kad kažkokie vaikinai norėjo sumušti besibučiuojančias merginas. Jos buvo lesbietės. Aš tiems vaikinams pasakiau, kad nors jie homofobai, nenoriu, jog kiltų konfliktas. Vėliau iš tų merginų krepšio paėmiau LGBTQ+ vėliavą ir ją iškėliau. Kažkas mus nufilmavo, įkėlė vaizdo įrašą į „Instagram“ ir pažymėjo lokaciją Minske.
Kaip supratau vėliau, policija ėmė ieškoti visų, matomų šiame vaizdo įraše. Pareigūnai ypač atkreipė dėmesį į mane, nes aš buvau vienintelis vaikinas, užfiksuotas tame įraše.
Jau kitą dieną mane policija sulaikė. Ėjau gatve, kai prie manęs pasirodė neuniformuoti pareigūnai. Jie parodė dokumentus ir liepė eiti kartu į automobilį, prieš tai pasakė, kad reikia pasikalbėti. Paklausiau, kodėl jie mane sulaiko. Atsakė, kad negalima būriuotis dėl COVID-19 suvaržymų.
Sulaikytas aš jiems paaiškinau, kad mėginau apginti merginas nuo agresyvių homofobų. Juk aš nieko blogo nepadariau. Buvau taikus. Tačiau tai niekam nerūpėjo.
Tai buvo tik dar vienas valdžios struktūrų parodymas, kad mes, žmonės, negalime niekaip pasirodyti, išsireikšti. Šįkart aš buvau sulaikytas 30-čiai dienų tik dėl to, nes savo rankose turėjau LGBTQ+ vėliavą.
– Po trečiojo sulaikymo apsisprendėte palikti Baltarusiją. Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?
– Tai buvo lengviausias kelias – mano tėvas gyvena Lietuvoje. Jis padėjo sutvarkyti dokumentus, nusivedė į Lietuvos ambasadą, pasirūpino manimi, kad turėčiau kur gyventi atvykęs į Lietuvą.
Antroji priežastis – aš myliu Lietuvą. Manau, kad lietuviai ir baltarusiai yra artimi žmonės.
– Kaip jums sekasi įsitvirtinti Lietuvoje? Kaip atrodo jūsų šiandieninis gyvenimas?
– Esu muzikantas. Kartais groju gatvėse. Taip pavyksta užsidirbti pinigų. Stengiuosi išgyventi. Aš pagaliau jaučiausi laisvas žmogus. Galiu turėti savo įsitikinimus ir niekas manęs už tai neteis. Juk Baltarusijoje buvau sulaikytas vien už savo pažiūras.
– Kalbant apie muziką, Jūs rašote ir atliekate dainas. Šiuo metu Jus galima pamatyti dainuojantį ir Vilniaus gatvėse. Papasakokite, o kada ir kaip susidomėjome muzika?
– Tai įvyko turbūt prieš 4-erius metus. Aš kartais tiesiog išgirsdavau kai kurias dainas, man jos labai patikdavo. Aš jas išsisaugodavau, klausydavau. Tuo metu turėjau problemų su svoriu. Buvau labai storas vaikinas. Stengiausi tai savyje pakeisti. Pradėjau sportuoti. Muzika man labai padėjo. Ji padeda siekti savų tikslų. Ir vieną dieną aš supratau, kad noriu kažką panašaus kurti, kad noriu pats groti savo instrumentu, kad noriu rašyti dainas. Pirmąjį kūrinį parašiau būdamas 15-kos metų po pirmųjų santykių, po pirmųjų skyrybų. Aš grojau ukulėle. Tai buvo pirmasis mano instrumentas. Taip viskas ir prasidėjo.
– Menas gali būti viena iš pilietinio pasipriešinimo, aktyvizmo formų. Ar kūrėte dainas, kuriose aptariama Baltarusijos padėtis?
– Muzika – kalba, kuria gali apibūdinti savo jausmus, emocijas, tu gali ja pasakyti žmonėms dalykus, gali pasauliui perteikti tam tikras mintis. Aš sukūriau labai daug dainų apie savo gyvenimą, apie tai, kas nutiko su manimi. Aš sukūriau kelias dainas apie Baltarusiją. Šiuo metu turiu parašęs vieną kūrinį, kuris yra grynai apie apie protestus 2020 metais, apie tai, kaip aš palikau tą šalį. Ir aš ruošiuosi jį greitai išleisti. Šiuo metu dirbu prie šios dainos.
– Ar ketinate Lietuvoje prašyti prieglobsčio?
– Taip. Aš esu labai dėkingas Lietuvai, nes ši valstybė padarė daug dėl mūsų. Jūsų šalis mums padėjo, priglaudė nemažai žmonių iš Baltarusijos. Įgijau dokumentus, kad galėčiau gyventi čia legaliai. Taip pat Lietuva padeda Ukrainai. Man labai patinka politiniai jūsų šalies sprendimai. Lietuva yra drąsi šalis. Kitos šalys vis dar neapsisprendusios dėl reakcijos į įvykius Baltarusijoje ir Ukrainoje, tačiau tiek Lietuva, tiek, pavyzdžiui, Lenkija, reaguoja ryžtingai. Tikrai nesu nusivylęs Lietuva.
Tiesa, kalbant apie Baltarusijoje vis dar įstrigusius žmones, labai norėčiau, kad Lietuvos gyventojai prisimintų, jog ne visi baltarusiai sutinka su Aleksandro Lukašenkos režimu. Tai matyti iš vykusių protestų. Europos Sąjunga turėtų duoti šansą tiems žmonėms, kurie yra iš Baltarusijos, čia gyventi. Jeigu esi baltarusis, dar nereiškia, kad palaikai karą Ukrainoje, kad palaikai Aleksandrą Lukašenką, kuris yra Vladimiro Putino marionetė. Tas pats ir su rusais. Kai jie atvyksta į Europos Sąjungą, kartais vyrauja įsitikinimas, jog jie palaiko Vladimirą Putiną. Bet rusai, tikiu, irgi nori laisvės bei kovoja už ją.
Be to, pabėgėliams yra labai sunku susirasti darbą. Tiek rusams, tiek baltarusiams. Sunku visiems. Todėl ir padėti reikėtų visiems.
– Turite giminių Baltarusijoje, todėl tikriausiai sekate situaciją joje. Kokia padėtis yra šiuo metu?
– Nebėra protestų. Policija labai įbaugino visuomenę: jie įkalina žmones daugeliui metų už nieką – už vieną žodį, už vieną pasisakymą prieš režimą. Policija gali tiesiog atsitikinai prieiti prie tavęs gatvėje dėl to, nes nepatikai, gali nusivesti tave, sulaikyti kelioms dešimtis dienų. Ir jiems nerūpi tavo teisės. Teisinė sistema praktiškai žlugusi. Mūsų šalis tapo Šiaurės Korėja.
– Kaip manote, ar situacija Baltarusijoje gerės, ar prastės?
– Aš, žinoma, labai tikiuosi, kad pagerės. Kurį laiką padėtis vis prastėjo. Žinau daug žmonių, kurie Baltarusiją paliko, nes prarado viltį, kadangi situacija tapo vis prastesnė ir prastesnė. Galbūt kai pasibaigs karas ir Ukraina laimės, kažkas nutiks galbūt pačioje Rusijoje. Gal Ukrainai tapus laisva, išlaisvės ir Baltarusija.
Tekstą redagavo Eridanas Šilimaitis