LGL emocinės paramos platformos savanorė atskleidžia, ką patiria LGBT moksleiviai

Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL emocinės paramos platformos su patyčiomis dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lyties raiškos susiduriantiems moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams savanorė Lina atskleidžia, kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria LGBT jaunuoliai bei kaip jos asmeninės patirtys suformavo asmenybę, gebančią padėti ne tik sau, bet ir kitiems.

Lina | Asmeninio albumo nuotr.

lgl.lt

office@gay.lt

– LGL emocinės paramos platformoje savanoriauji jau trečius metus. Kas paskatino teikti paramą patyčias ir sunkumus patiriantiems LGBT moksleiviams?

– Mano kelias iki savanorystės užtruko. Ieškojau būdų, kaip apjungti savo stipriąsias puses, o silpnybes paversti galimybėmis. Visada gyvenime stengiuosi neleisti smerkti, žeminti, tyčiotis, skriausti kitų už tai, ką jie kalba, kaip mąsto, atrodo ar yra kitokie nei kažkam ,,norėtųsi”. Savanorystėje mane lydi pagrindinės trys vertybės: lygybė, įvairovė bei solidarumas. Aišku, tokiomis vertybėmis turėtų remtis bei jų nepamiršti visi piliečiai. Būtina suprasti, kad visi žmonės turėtų būti saugūs ir jaustis laisvi būti savimi. Juk neretai siekiama ne daugiau teisių, o paprasčiausios tolerancijos bei pakantumo.

Gal pasakysiu per aštriai, bet mūsų visuomenėje buvimas homofobišku yra priimamas kaip norma. Nekyla abejonių, jog patyčios dėl lytinės orientacijos neigiamai veikia bet kurį jas patiriantį mokinį. Jų pasekmės gali būti labai įvairios (žema savivertė, įtampa, baimė, stresas, depresija, agresyvus elgesys, fobijos, sutrikimai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, savęs žalojimas, autoagresija, bandymas nusižudyti ar net savižudybė).

Pamenu, kai Lietuvoje viešas asmuo, atvirai pasisakęs, kad yra homoseksualus buvo tiesiog ,,užpultas“ komentatorių. Jam siūlė gydytis, net linkėjo mirties. Kas tuo metu komentatoriams taip badė akis? Nepatiko žmogus, ar tai, koks jis yra? Štai kitas pavyzdys – Amerikoje įvykę „Grammy“ apdovanojimai. Dainininkui, atskleidusiam savo homoseksualumą žmonės plojo. Jokios paniekos bei smerkiančių pasisakymų. Kuo mes skiriamės nuo tos publikos? Tolerancijos trūkumu.

2021-aisiais įvykusios „Kauno Pride“ eitynės | Arūno Griciaus nuotr.

Dauguma žmonių save laiko tolerantiškais, bet manau ne visi tinkamai supranta šio žodžio prasmę. Juk tolerancija moko mus priimti kitą tokį, koks jis yra, be išankstinių nuostatų, žvelgiant į žmogų su smalsumu ir atvirumu, noru jį pažinti, o ne vos jį sutikus „priklijuoti“ vienokią ar kitokią etiketę, neprimetant mūsų pačių suvokimo, kas teisinga, o kas ne. Bet kai reikia priimti LGBT žmones tolerancijos nebelieka.

Toleranciją galima prilyginti laisvei. Man labai svarbu jaustis suprastai, gerbiamai, toleruojamai. Tada aš kaip mama, socialinė darbuotoja, savanorė galiu skleisti žinutę, jog mes visi esame skirtingi, bet lygūs.

Aš tapau viena iš savanorių, kad mažinčiau atskirtį ir padėčiau LGBT jaunuoliams, jų tėvams ir aplinkai nesijausti vienišiems.

– Dėl ko dažniausiai kreipiamasi? Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria LGBT jaunuoliai?

– Dažniausiai, kaip ir visus mus, kankina santykiai, vienatvė, liūdesys, traumuojantys įvykiai, netektys, krizės, patyčios. Patyčias dėl lytinės orientacijos patiria tiek savo lytinę orientaciją slepiantys, tiek neslepiantys homoseksualūs ir biseksualūs jaunuoliai. Tačiau jie nėra vienintelė šio tipo patyčias patirianti grupė, kuri kreipiasi pagalbos. Homofobinės patyčios paliečia ir tuos, kurie neatitinka stereotipinio vyro ar moters įvaizdžio, arba savo elgesiu išsiskiria iš daugumos. Į LGL platformą kreipiasi ir patyčias patiriantys bei homoseksualių ar biseksualių draugų bei šeimos narių turintys žmonės.

Akcija „Visos šeimos – svarbios“ | Eglės Norvilytės nuotr.

Kasdienybėje girdimi keiksmažodžiai „pydaras“, „gaidys“, „iškrypėlis“ yra vieni labiausiai žeminančių, todėl dažniausiai vartojami norint asmenį, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos, stipriai įžeisti ir įskaudinti. Iš tiesų, homofobines patyčias gali patirti kiekvienas mokykloje besimokantis jaunuolis ar suaugęs žmogus. Pasikarosiu, kad homofobinės patyčios liečia ne tik LGBT žmones, tačiau ir visus tuos, kurie yra suvokiami kaip kitokie. Nors homofobinės replikos ir užgaulūs juokeliai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingi, jie įtvirtina požiūrį, kad LGBT bendruomenė yra blogesnė, sustiprina neigiamą nusistatymą prieš LGBT asmenis ir skatina diskriminaciją bei smurtą šios visuomenės grupės atžvilgiu.

Kiek man žinoma, mokyklose retai kalbama apie LGBT asmenis ir patyčias dėl lytinės orientacijos. Nors tikrai yra mokyklų kur apie tokias patyčias kalbama. LGBT mokiniai platformoje dalinasi, kad mokykloje nesijaučia apsaugoti nuo patyčių bei turintys teisę apie jas pranešti. O kartais net mano, kad šios patyčios yra natūralios ir neišvengiamos, todėl tiesiog su jomis susigyvena. Jaunuoliai rašo, kad deja mokytojai dažnai nereaguoja į homofobiškas replikas ir žodinį smurtą prieš mokinį, kuris, kaip manoma, yra neheteroseksualus. LGBT jaunuoliai dalinasi, kad iš mokytojų yra girdėję patarimų ,,elkis vyriškai, ,nesirenk rožinio megztinio ir niekas nesityčios“. Tos mokyklos bendruomenė, kuri vengia diskusijų ir pokalbių LGBT tema nulemia tokių mokinių nematomumą ir jų problemų ignoravimą mokykloje. Neretai mokyklos tiesiog pasako, kad tokių patyčių jų mokykloje tiesiog nėra.

Lina | Asmeninio albumo nuotr.

Homofobinės patyčios iš kitų patyčių išsiskiria tuo, kad dažniausiai jaunas žmogus neranda paramos ne tik mokykloje, bet ir savo šeimoje. LGBT jaunuoliai neretai slepia savo lytinę orientaciją nuo tėvų, o ją pripažinę – neretai yra atstumiami šeimos narių.

Savanoriaudama pastebėjau, kad LGBT paaugliai labiausiai bijo ne bendraamžių, o tėvų reakcijos. Jie prašo patarimų, kaip galėtų pasakyti savo tėvams apie savo orientaciją, nes mano, kad jie nesupras, supyks ar net juos atstums. Tai parodo, koks svarbus yra tėvų būvimas šalia. Dauguma tėvų nėra pasirengę išgirsti žodžius: „Mama, tėti, aš esu gėjus“. Kai kurie tėvai geba nesunkiai susitaikyti su tokia naujiena. Tačiau nemaža dalis tėvų išgyvena didelį sielvartą, kurį lydi šokas, atsižadėjimas, pyktis, kaltės ir praradimo jausmas. Aš visiškai suprantu, kad jie susiduria su tokiais jausmais, nes jie yra nulemti mūsų visuomenės požiūrio į LGBT asmenis.

– LGL emocinės paramos platformoje parama teikiama ir LGBT jaunuolių tėvams bei mokytojams. Kokių klausimų kyla suaugusiesiems?

– Sužinojus ar numanant, kad artimas žmogus neheteroseksualus, dažnai kyla įvairiausių klausimų. Gali būti nepaprasta priimti savo artimąjį, dukrą ar sūnų, brolį ar seserį, nelengva suprasti kylančius jausmus. Dažniausiai nėra su kuo aptarti nerimą keliančius klausimus, todėl tikrai nuoširdžiai gera, kad emocinės paramos platforma sulaukia tėvų, artimųjų bei mokytojų žinučių.

Dažniausiai užduodami klausimai: iš kur atsiranda homoseksualumas? Ar galima „pagydyti“ nuo homoseksualumo? Kaip apie tai kalbėtis su vaiku? Kaip išmokti priimti savo vaiką? Kaip paruošti kitus šeimos narius? Ką dariau ne taip, kad taip nutiko? Ar normalu, kad jaučiu pyktį ant savo vaiko ir savęs? Kodėl LGBT asmenys nori kalbėtis apie savo lytinę orientaciją? Ar kalbėjimas apie lytinę orientaciją mokykloje yra homoseksualumo propagavimas? Ar tai nepaskatins mokinių tapti homoseksualiais? Ką daryti jei mokinys atskleidė savo lytinę orientaciją?

Lina | Asmeninio albumo nuotr.

Bendraujant emocinės paramos platformoje kalbama, kad jokia lytinė orientacija nėra liga. Žinoma, tėvams kartais būna sunku suprasti, kad psichologams, seksologams ir psichiatrams nėra žinomas nė vienas mokslo patvirtintas atvejis, kai asmens lytinė orientacija būtų pakeista kokios nors terapijos būdu. Emocinis ir šeimyninis gyvenimas visiems mums yra labai svarbus. Tėvų ar mokytojų prašau įsivaizduoti, kad jie negalėtų apie savo gyvenimą pasakoti, nes bus apkaltinti savo seksualumo „afišavimu“. Negalėjimas kalbėti apie artimiausius žmones ir svarbiausius gyvenimo įvykius daugeliui LGBT asmenų yra be galo sunkus ir sukelia izoliacijos bei vienišumo jausmą.

Mokyklos atstovams platformoje tenka aiškinti, kad neįmanoma išmokyti ar kitaip paveikti jaunimą, kad jis pakeistų savo lytinę orientaciją. Juk mokytojai gali išugdyti mokiniams pagarbą visiems žmonėms, taip pat ir LGBT asmenims. Su mokytojais ar tėvais platformoje kalbama, kad jei mokinys jiems atskleidė savo lytinę orientaciją būtina neatstumti mokinio ar savo vaiko. Išklausyti ir palaikyti. Reikia suprasti ir įvertinti, kad atsiskleidimas yra drąsus poelgis. Jei jaunas žmogus prisipažįsta apie savo lytinę orientaciją, tai reiškia, jog jis labai pasitiki mokytoju ar savo tėvais ir viliasi, kad jie reaguos adekvačiai

Bendraujant su mokytojais skatinu paklausti paauglio, ar jis apie savo lytinę orientaciją prisipažino tėvams. Jei tai jau įvyko, paklausti, kaip jie reagavo. Galbūt mokinys yra atstumtas šeimos ir nesulaukia palaikymo, galbūt namuose netgi patiria smurtą. Jeigu dar tik planuoja atsiskleisti šeimai – būtina padėti pasiruošti šiam pokalbiu, nes mes net nenutuokiame kaip šeimos nariai sureaguos.

Teikiant konsultacijas tėvams mėginame padėti nesmerkti savęs ir dėl neigiamų emocijų, kurias jie jaučia sužinojus apie vaikų orientaciją. Visada mėginu paaiškinti tėvams, kad jie negalvotų, kad prarado savo vaiką, nes taip nėra. Jų vaikas yra visiškai toks pat, koks buvo vakar, tiesiog dabar apie jį jie žino daugiau.

Asociatyvi P. Ramono nuotr.

Paaugliams labai svarbu, kad suaugęs žmogus pasakytų, kad supranta, jog jis yra išsigandęs ir pasimetęs, bet buvimas homoseksualiu ar biseksualiu yra normalus dalykas ir kad jis neturėtų dėl to jaustis blogai. Labai svarbu nekalbėti apie paauglio lytinę orientaciją kaip apie problemą ar iššūkį.

– Ką tau reiškia savanorystė LGL emocinės paramos platformoje? Ar savanoriaudama apie save sužinojai kažką naujo? Ar savanorių tarpe atradai bendruomenę?

Man savanoriška veikla tikrai svarbi, nes jaučiuosi aktyviai dalyvaujanti socialiniame gyvenime ir tarsi minimaliai galiu prisidėti prie pasaulio pokyčių. Kažkam net pasirinkti gyvenimą. Būdama emocinės paramos platformos savanore sugebu geriau suprasi kitus, pagerinau bendravimo įgūdžius, labiau pažįstu save ir įgijau vertingos gyvenimiškos patirties. Savanoriškos veiklos dėka labai sustiprėjau kaip asmenybė, išmokau kovoti su perdėtu emocionalumu. Gebėjimas išeiti iš savo komforto zonos ir atrasti kažką, kas man padėtų tobulėti profesinėje srityje bei kasdienybėje. Savanorystės metu tapau brandesnė, išmintingesnė, labiau jaučianti savo ir gyvenimo vertingumą.

Nuolat dalyvauju kvalifikacijos kėlimo užsiėmimuose, todėl manau, kad galiu teikti kokybišką emocinę paramą ir esu gerai pasiruošusi reaguoti į savižudybės riziką. Kai aš kaip savanorė gaunu grįžtamąjį ryšį iš rašančio ar skambinančio, kai jaučiuosi nors truputį prisidėjusi prie geresnės savijautos jaučiu, kad esu naudinga.

Kitas mane motyvuojantis savanoriškos veiklos aspektas yra priklausymas tam tikrai bendruomenei ir saviraiškos galimybė. Savanoriaudama sutikau naujų žmonių: unikalių, įdomių, kaskart su ta viena išskirtine savo gyvenimo istorija. Savanorių bendruomenėje labai svarbus komandinis darbas. Juk sakoma, kad vienas žmogus yra svarbi komandos dalis, bet vienas žmogus niekada nebus komanda. Tad labai svarbu suburti komandą, kuri sugebėtų susitelkti bei panaudoti kiekvieno savanorio gebėjimus emocinės paramos įgyvendinimui ir svarbiausia – sugebėtų patenkinti kiekvieno savanorio individualius poreikius. Labai svarbu komandos narių grįžtamasis ryšis ir užnugaris. Kaskart po emocinės paramos teikimo tu pats gali gauti paramą, išsikalbėti kas tave patį kaip savanorį neramina ir kokios mintys kyla po pokalbio. Tai galimybė nelikti vienam.

Asociatyvi Norbu Gyachung/unsplash.com nuotr.

– Kasdieniame darbe padedi šeimoms su vaikais, savanoriauji ir kitoje pagalbos linijoje. Kodėl pagalba kitiems tau tokia svarbi? Iš ko semiesi energijos?

– Griežtumas ir reiklumas sau buvo mano vidinis priešas. Buvo sunku įtikti sau, atrodė, kad per mažai darau. Nors tai tikrai nepadėjo, kaip tik kliudė, ribojo ir žlugdė. Savęs smerkimas pavertė mane grėsme pačiai sau, puolančiu laukiniu žvėrimi, pasiruošusiu sudraskyti save į skutelius, priešu, nuo kurio reikia apsiginti. Manau kiekvienas žino, ką reiškia būti priešu sau. Tai karas su savimi, kuris vyko ne išorėje, o manyje. Tame kare su savimi netekau vilties, buvau prislėgta, menkos savivertės, sumišusi, pasimetusi, buvo sunku net kvėpuoti. Išgyvenau labai stiprų emocinį skausmą, o savižudybę mačiau kaip vienintelį būdą šiam skausmui nutraukti. Dabar suprantu, kad aš norėjau ne mirti, bet pasitraukti iš tos kovos. Neradau būdų sudaryti taikos sutarties su savimi. Tas vidinis manyje esantis teisėjas varė mane į neviltį, sąstingį, vertė graužtis, nuolat baugino, net pasiekus didesnių laimėjimų grąžindavo mane prie nesėkmių, kartodamas sau, kad ,,galėjai geriau“.

Kai atsidūriau dugne, kai giliau kristi nebebuvo kur, supratau, kad čia yra geriausia vieta sėti ir auginti ką nors nauja. Aš tai vadinu saviugda. Kai pati save auginu, prižiūriu, rūpinuosi, skabau savo piktžoles, leidžiu sau atsiskleisti, mėgautis naujais darbo vaisiais ir palieku saują sėklų jaunai sėjai, kad mano gamtos ratas suktųsi iš naujo.

Supratau, kad turiu liautis save kritikavusi ir žalojusi, tik tada mano žaizdos ims gyti. Nes užuot skatinusi mane tobulėti savikritika mane susargdino.

Tada pradėjau ieškoti pagalbos, kuri man padėtų pasveikti nuo savęs. Kreipiausi į emocinės paramos liniją, savanorių buvau nukreipta į psichologą. Man tas gebėjimas paprašyti pagalbos tikrai simbolizavo lūžį, liovusis save pliekti pamažu ėmiau sveikti, vertis kaip niekada ankščiau. Paradoksas, kad esame sau ir nuodai, ir priešnuodis. Pradėjau mokytis meilės sau. Man vis dar būna labai sunku, bet niekur gyvenimo taisyklėse neskaičiau, kad bus labai lengva.

Energijos semiuosi iš meilės ir švelnumo sau. Švelnumas yra mano galia. Raktas į gijimą, savivertę, artumą sau ir kitam. Leidžiu sau susitaikyti su bet kuo, kas vyksta manyje ir aplink mane – su savo jausmais, norais, siekiais, chaosu, sumišimu, pasimetimu, viskuo, kas esu. Kaip ir minėjau man prireikė specialistų pagalbos, kurie man padėjo suvokti, kad nieko tokio norėti, to, ko nori, būti tuo, kuo esi, jaustis taip, kaip jautiesi.

Lina | Asmeninio albumo nuotr.

– Aktyviai sportuoji ir sieki rezultatų. Papasakok, kaip atsidūrei jėgos sporte.

Nuo mažens esame auginami taip, kad įgyvendintume kitų lūkesčius mūsų atžvilgiu: ,,būk mandagi“, ,,gerai mokykis“ ,,nepyk ir elkis kaip pridera mergaitėms“. Vėliau išgirstame, kad norėdamos įtikti kitiems, turime turėti tam tikras kūno formas ir blizgančius plaukus, dar vėliau gaminti gardų, šviežią maistą, būti tobula mama ir superheroje. Atrodo, kad visi aplinkui geriau žinojo, kaip aš turiu gyventi, elgtis, atrodyti, jaustis, ko siekti karjeroje: diplomai, pinigai, statusas, pripažinimas, kompetencijos. Nelabai supratau kokie yra mano norai. Tad nepaisydama šių brukamų stereotipų aš ėmiau ieškoti savęs ir daugiau meilės sau.

Nors sporto salę pradėjau lankyti vedina kvailų stereotipų, kad noriu liekno, dailaus kūno, sporto salėje radau bendruomenę, kuri užsiminėjo jėgos trikovės sportu. Pamažu įsitraukiau į tai ir pradėjau ruoštis pirmosioms savo jėgos trikovės varžyboms. Reikėjo mokytis ne tik technikos taisyklingai atlikti veiksmus, bet ir varžybų teisėjo komandų: ,,tūpti, stovai, padėti, spausti, padėti“, kurias iš pradžių vis pamiršdavau.

Dar ir dabar pamenu pirmųjų varžybų jaudulį. Eini ant varžybų pakylos tūpti, spausti ar traukti štangos ir mintyse kartoji ,,nepamiršk klausyti komandų“. Po to dingsta visas jaudulys, susikoncentruoji į tai ką darai. Tai adrenalinas. Sportininkų bendruomenė vienas kitą palaiko, motyvuoja ir tikrai nesijaučia konkurencija. Supranti, kad turi parodyti viską, ką gali ir, kad didžiausias tavo konkurentas ir ,,priešas“ yra tavo galvoje. Žinoma, vykdama dalyvauti varžybose visada tikiesi užlipti ant prizininkų laiptelio. Pirmose jėgos trikovės varžybose laimėjau 2 vietą. Apsiverkiau iš laimės. Tai man suteikė tiek daug motyvacijos ir pasitikėjimo savimi. Supratau, kad galiu ir noriu daugiau. Pavyko įvykdyti Lietuvos jėgos trikovės elito normatyvus, štangos traukos rekordą, štangos pritūpimo su spec. apranga rekordą. Man tai dideli laimėjimai ir paskatinimas siekti savo tikslų.

Lina | Asmeninio albumo nuotr.

Išmėginau ir kitas jėgos sporto šakas. Pradėjau dalyvauti ir moterų galiūnių varžybose. Pasiekiau šiuo metu man priklausančius ,,Static Monsters“ rąsto kėlimo ir apolono ašies rekordus. SBD pasaulio rąsto kėlimo čempionate laimėjau 1 vietą. Prancūzijoje vykusiose „Strongwomen“ varžybose pavyko laimėti 3 vietą. Ispanijoje vykusiame ,,Arnold Classic EU Strongwomen“ varžybose iškovota 2 vieta. 2022 metais vasarą atradau įdomią sporto šaką ,,armliftingą“. Tikrai įdomus ir išradingas sportas. Jau pirmose varžybose pavyko ne tik laimėti vietą ir tapti stipriausia dalyvaujančia moterimi, bet ir iškovoti net 3 Lietuvos „armiliftingo“ rekordus iš 4 rungčių. Žinoma, neišsižadu nei vieno pralaimėjimo – sulig kiekvienu juo laimėjau daugiau savęs.

Aktyvus sportas teigiamai veikia psichoemocinę mano būklę ir padeda įveikti nuotaikų kaitas, pagerina miegą, fizinę sveikatą, padidina pasitikėjimą savimi ir pašalina nervinį dirglumą. Gal skamba kvailai, bet kai dariausi fiziškai stipresnė, tapau stipresnė ir psichiškai. O gera jėgos treniruotė neišvengiamai mane moko atkaklumo, kantrybės ir ugdo gebėjimą įveikti diskomfortą, įveikti save, na kai organizmas jau lyg sako, kad reikėtų sustoti, nes raumenys pavargo, perkaito ir atsiranda skausmas. Taigi kaip ir sporto salėje, taip ir gyvenime visada turiu pasirinkimą ir galimybę sustoti, nesistengti pasiekti aukštų rezultatų, arba pabandyti išeiti iš fizinio ir psichinio komforto zonos nusprendus, kad jie yra verti didelio apdovanojimo. Nesumeluosiu teigdama, kad jėgos sportas ugdo charakterį ir labai praverčia pakliuvus į sudėtingas, nemalonias gyvenimo situacijas.

Išmokti gyventi harmoningai su savimi ir kitais galima ne tik medituojant ar praktikuojant jogą. Yra tiesioginis ryšys: kilnojant „geležis“ išliejama agresija, vadinasi, jos mažiau lieka aplinkiniams. Juokauju, kad kai aš sportuoju, aplinka saugi ir aš laiminga. Manau, jog tie, kas lieja prakaitą su svoriais patiria mažiau pykčio priepuolių ir dažniau būna gerai nusiteikę. Beveik mokslinis paaiškinimas: sportuojančių žmonių kraujyje sumažėja streso hormonų.

Lina | Asmeninio albumo nuotr.

– Kokią žinutę norėtum perduoti sunkumus patiriantiems LGBT jaunuoliams?

– Kai kuriems LGBT asmenims vis dar nesaugu viešai rodyti švelnius jausmus, atvirai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę, lyties raišką ir lyties požymius (tiek namuose, tiek darbe) ar paprasčiausiai būti savimi nesibaiminant susilaukti grasinimų. Tačiau viešas jausmų demonstravimas ir atviras kalbėjimas apie savo partnerį ar partnerę nėra lytinės orientacijos „afišavimas“. Tai tiesiog naudojimasis tokiomis pat teisėmis, kuriomis nesusimąstydami naudojasi heteroseksualūs žmonės.

Manau, kad kartu galime pašalinti LGBT asmenų lygybės kliūtis. Padaryti aiškią pažangą kurdami tokią visuomenę, kurioje visi LGBT asmenys būtų saugūs, turėtų lygias galimybes visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir taip galėtų išnaudoti visą savo potencialą.

Laisva valstybe galėsime vadintis tuomet, kai visi žmonės, nepriklausomai nuo jų moralinių, religinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos, galės jaustis lygūs. Ir nebijos drąsiai bei nuoširdžiai ištarti: „Taip, aš jaučiuosi laisvas, gyvendamas Lietuvoje.“

Kuo daugiau asmenų ir organizacijų imsis ginti homoseksualių žmonių teises, tuo greičiau homofobija dings iš mūsų visuomenės, o paaugliams ir jų tėvams rečiau teks susidurti su sunkumais ir iššūkiais. Todėl aš tapau viena iš savanorių, kad mažinčiau tą atskirtį ir padėčiau LGBT vaikams, jų tėvams ir aplinkai nesijausti vienišiems.

Asociatyvi Norbu Gyachung/unsplash.com nuotr.

Mes galėjome gimti pasaulyje, kuriame būtų pasakę tiesą apie mus visus – esame gražūs, nuostabūs, nors ir skirtingi. Deja, gimėme tokioje kultūroje, kur nuo mažumės pabrėžiami mūsų trūkumai, esame lyginami, mums nurodoma, kokie turi būti mūsų kūnai, kaip negalime atrodyti, jaustis, ko neturėtume geisti, mylėti, norėti, siekti... Gyvename pasaulyje, sklidiname įsitempusių, nepasitikinčių savimi, dvasiškai sužalotų žmonių. Su savimi reikia elgtis taip, kaip mama elgiasi su savo kūdikiu. Ji juk iš savo naujagimio nieko nereikalauja – besąlygiškai jį priima, apgaubia meile, grožisi, džiaugiasi, glaudžia prie savęs ir šildo. Nepalieka neišgirsto, neišklausyto.

Pabaigai toks mažas priminimas, kad psichine sveikata reikia rūpintis kasdien. Skirti dėmesio sau ir savo poreikiams. Jei pačiam tai padaryti jau per sunku, apie patiriamą įtampą, nerimą, baimes, išgyvenimus gali pasikalbėti su emocinės paramos linijos savanoriais, psichologinės pagalbos specialistais. Netiesa, kad psichikos problemos kankina silpnuosius. Tiesa ta, kad tik stiprūs išdrįsta kreiptis pagalbos. Juk esame skirtingi, bet visi mes verti palaikymo ir meilės.

Į Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL emocinės paramos platforma su patyčiomis dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lyties raiškos susiduriantiems moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams galima kreiptis adresu: lithuania.livewithoutbullying.com

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Nieko apie mus be mūsų: LGBT jaunimo įgalinimas kovoje prieš patyčias“.

Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.