„Tai, kad Lietuvoje net negalime žengti pirmojo žingsnio į partnerystės įteisinimą, rodo, kad diskriminuojame tam tikrą grupę žmonių ir dėl to tie žmonės pagrįstai jaučiasi paraštėse“, – LRT RADIJO tinklalaidėje „72 atspalviai“ kalbėjo psichologė, žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė, kuri pabrėžė, kad tokia politinė aplinka gali neigiamai veikti LGBTQ+ bendruomenės psichikos sveikatą mūsų šalyje.
 |
| Akcijos „Visos šeimos – svarbios“ akimirka | Eglės Norvilytės nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Vieno faktoriaus nėra
K. Levickaitė teigė, kad psichikos sveikatos požiūriu LGBTQ+ asmenys nesijaučia gerai neapykanta tvinksinčioje aplinkoje, kurioje negali būti savimi.
„Čia yra ta vieta, kur asmeniškai visuomenės grupėms nepadeda jaustis gerai, laisvai ir jaustis pilnavertiškiems, kad turi teisė būti kaip esi. Tas visada uždeda klaustuką, žvaigždutę ir tai žmogaus asmeninėje patirtyje gali reikšti labai daug.
Psichikos sveikata nėra priklausoma nuo vieno faktoriaus: tai reiškia, kad turime ir biologinius, ir socialinius, ir psichologinius faktorius. <...> Jeigu tu esi paauglė ar paauglys ir atrandi neheteronormatyvias sąvasties formas, supranti, žinai ir jauti tą foną apie save, tai reiškia skausmą, baimę, neaiškumą. Nors reikia pripažinti, kad tarp kartų tai skiriasi: jaunoji karta daug atviriau ir labiau priimančiai kalba, bet visko yra“, – akcentavo psichologė.
.jpg) |
| Akcijos „Visos šeimos – svarbios“ akimirka | Eglės Norvilytės nuotr. |
„Turime matyti sistemas“
Anot jos, pirmiausia psichikos sveikata turi būti grindžiama žmogaus teisėmis. „XXI amžiuje mes suprantame psichikos sveikatą kaip sistemą, kuri teikia pagalbą žmogui. <...> Teisėmis grįstas požiūris reiškia, kad visų pirma yra žmogaus teisės. Tai centras. Ir jeigu mes orientuojame paslaugas ir visuomenines aplinkybes pirmiausia į žmogaus teises, tai mes ir padedame žmogui geriau jaustis, ir stipriname jo psichikos sveikatą“, – sakė ji.
Pasak psichologės, neišvengiamai reikia atsižvelgti ir į tai, kokia padėtis egzistuoja žmogaus teisių lauke, nes tai gali lemti žmonių patirtis.
„Mes psichikos sveikatą suprantame kaip individualų dalyką: ką žmogus patiria, jaučia, išgyvena, kokiame kontinuume yra jo psichikos sveikata, ar bloga, ar prasta – turime ir skales, įvertinimus, diagnostiką. Tačiau XXI amžiuje mes akcentuojame ne tik individualiai grįstą požiūrį į psichikos sveikatą, bet ir populiaciją. Tai reiškia, kad mes taip pat turime matyti sistemas, galų gale, politiką, kuri padeda arba užkerta kelią bendruomenių psichikos sveikatai. Kalbame apie diskriminacines, stigmines patirtis“, – komentavo K. Levickaitė.
Stigmomis apipintos temos
LGBTQ+ žmonės patiria didesnę riziką susidurti su psichikos sveikatos sunkumais: LGBTQ+ žmonių psichologinė savijauta visoje Lietuvoje yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje. O kai susiduria dvi stigmomis apipintos temos – psichikos sveikata ir lytiškumas – apie tai kalbėti tampa tik dar sunkiau, pabrėžė K. Levickaitė.
„Aš galvoju, kad tas neapykantos apraiškas mes atsinešėme iš senų laikų. Jeigu žvelgiame į lytiškumą ir psichikos sveikatą, tai dvi istoriškai stigmatizuotos sritys. Apie jas kalbėti sankirtoje dar sunkiau. <...> Taip vadinama netradicinė – nors ir siūlau nevartoti to žodžio – seksualinė orientacija, kas reiškia nehetroseksualus, neheteronormatyvus, ir dar psichikos sveikatos sunkumai – tai čia dviguba stigma, požiūris ir dar interpretacijos, kodėl psichikos sveikatos sunkumas atsiranda, dažniausiai (pakrypsta) ne į tą pusę. Žmones paliečia psichikos sveikatos sunkumai dėl neapykantos visuomenėje, o ne atvirkščiai“, – sakė ji.
.jpg) |
| Akcijos „Visos šeimos – svarbios“ akimirka | Eglės Norvilytės nuotr. |
Be to, dėl homofobiškos aplinkos apie savo tapatybę prabyla tik maža dalis LGBTQ+ bendruomenės. „O tai reiškia, kad esi nepilna koja šioje visuomenėje“, – akcentavo K. Levickaitė.
Žmogaus teisių ekspertė pažymėjo, kad pati homofobija, lemianti psichikos sveikatos sunkumus, taip pat pasireiškia skirtingai.
„Visokių gali būti variacijų. Vienas bus aktyviai homofobiškas ar transfobiškas žmogus, o kitas sakys „nu tai čia viskas okey, tegul gyvena, kaip nori, tik nereikia demonstruotis“. O kas čia yra? Čia irgi ta pati fobija, neapykantos išraiška, tik kitaip sudėta. Ką tai reiškia žmogui? Kad neturiu teisės šioje visuomenėje būti atvirai toks, koks esu. Ir ką tai reiškia? Slėptis. O tas „slėptis“ turi labai daug sunkių atspalvių“, – dėstė K. Levickaitė.
Ką gali padaryti specialistai?
Anot jos, psichinės sveikatos paslaugos turėtų būti orientuotos į skirtingas lyčių, seksualinių orientacijų tapatybes.
„Pirmiausia turėtume kalbėti apie draugiškas, įgalinančias, įtvirtinančias žmogaus tapatybes paslaugas. Tam tikras paslaugos – psichoterapinės, psichologo, bendruomeninės, psichiatro – teikimas atsižvelgiant į žmogaus tapatybę, padedant ją įtvirtinti. Ne toleruojant ir apibėgant aplinkkeliu, maždaug, „būk toks, koks esi, mes čia sprendžiame kitas problemas“. Juk tapatybę nešiojamės su savimi. Tai yra paslaugos, kurios patvirtina, įtvirtina žmogaus tapatybę. Čia turbūt labai didelį svorį reikėtų dėti į profesinį daržą, kuo reikėtų remtis: tam tikru požiūriu, supratimu, pasitikrinimu, ką aš galvoju, ką man tai reiškia, ar aš, kaip pscihikos sveikatos paslaugų teikėja, galiu priimti, kad santykiai gali būti visokie, kad gali būti įvairios lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos. Žmogus, kaip paslaugos teikėjas, turi būti atviras ir einantis į šį klausimą, o ne tiesiog sakantis, kad mūsų paslaugos draugiškos šiuo kampu, nes mes nediskriminuojame žmonių. To neužtenka. Reikia proaktyvaus palaikymo ir įgalinimo“, – įsitikinusi psichologė.
K. Levickaitė paminėjo pavyzdį – Amerikos psichiatrų asociacija aiškiai išsakė poziciją, jos nariai dalyvauja LGBTQ+ eitynėse. „Ir tai jau yra kampas, kuris yra aiškus kaip profesinės bendruomenės palaikymo išraiška. Čia Lietuvoje tas vystosi. Mes apie tai vis daugiau girdime ir kalbame“, – kalbėjo ji.
K. Levickaitė teigė, kad dalis sveikatos paslaugų tiekėjų, ko gero, nesiryžta viešai palaikyti LGBTQ+ bendruomenės bijodami prarasti dalį klientų. Anot jos, tam įtakos gali turėti ir visuomenėje vyraujančios nuotaikos.
Tačiau progresas taip pat matyti, pažymėjo žmogaus teisių ekspertė.
„Vienareikšmiškai čia yra populiacija grįsto požiūrio klausimas. Pažiūrėkime, kas pas mus vyksta. Aišku, vyksta progresas, to balso, be abejo, yra daugiau, kaip ir pasisakymų, bet jie vis tiek yra nišiniai palyginus. Apie tą didžiąją populiaciją – klausimas. Yra tyrimų, rodančių, kad išties labai keičiasi nuostatos ir didžioji dauguma gyventojų nematytų bėdos dėl partnerystės įteisinimo kaip pirmam žingsniui. Kita vertus, matome politines nuotaikas, kurios stabdo, ir to lygiateisiškumo, vis dėlto, nepavyksta pasiekti. <...> O kas turi prisiimti lyderystę? Ar turime laukti, kol visuomenė „subręs“? Mokesčius mokėti visuomenė irgi gal niekada nesubręstų, bet yra tam įstatymai“, – sakė K. Levickaitė.