Žmonių galvose per pastaruosius tris dešimtmečius šeimos samprata nepakito, sako sociologė Aušra Maslauskaitė. Dėl to vis dar sudėtinga priimti tos pačios lyties poroms pritaikytus, nors ir labai kompromisinius įstatymus, priduria Seimo narys Andrius Navickas, kuris pabrėžia – tokia situacija tampa gėdinga. Tuo metu sociologė pabrėžia – problema yra tai, kaip žmonės sudėtingai gyveno pastaruosius 30 metų: patirta daug nestabilumo. Esą dėl to dabar ieškoma saugių „inkarų“ – to, kas, atrodytų, turėtų būti neliečiama, pavyzdžiui, šeimos samprata.
 |
| Aušra Maslauskaitė | ŽTOK/J. Petronio nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
„Man šiandien gėda kalbėti čia, nes Seimas tikrai nesugeba padaryti net elementaraus dalyko – pasakyti, kad įteisinsime civilinę sąjungą“, – ištarė Seimo narys A. Navickas kalbėdamas Nacionaliniame žmogaus teisių forume.
Apie šeimos sampratą ir santykių įvairovę visuomenėje verda aršios diskusijos. Kol vieni sako ginantys tradicines šeimos vertybes, kiti kalba apie priėmimą ir toleranciją įvairioms šeimoms, taip pat ir tos pačios lyties poroms. Visuomenėje nerandant sutarimo, ne ką mažesnės batalijos – ir Seime. Praėjusiais metais Seimas po teikimo atmetė Partnerystės įstatymą, o dabar iki šiol nesiimama svarstyti Civilinės sąjungos įstatymo, kuriuo būtų įteisinti ir vienalyčių porų, ir skirtingų lyčių santykiai. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad šeima neutrali lyties atžvilgiu ir sudaroma ne vien santuokos pagrindu.
Kaip žmonės suvokė tradicinę šeimą anksčiau?
Tačiau pati Konstitucija santuoką apibrėžia kaip institutą, kurį išskirtinai gali sudaryti tik vyras ir moteris. Kitos šeimos formos iki šių dienų mūsų visuomenėje lieka paraštėse.
 |
| Dalia Leinartė (viduryje) | ŽTOK/J. Petronio nuotr. |
Istorikė Dalia Leinartė aiškina, kad tam, kaip konstituciškai apibrėžiama santuoka, įtakos galėjo turėti Sovietų Sąjungos okupacija, tačiau ties tuo nereikėtų susikoncentruoti, mat ir anksčiau žmonės turėjo įsivaizdavimą, kas yra tradicinė šeima.
„Konstitucija buvo sudaryta iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Nors ir kūrėme nepriklausomą valstybę, tačiau mentalitetas, kuris buvo įtvirtintas sovietmečiu, ir ypatingai kas liečia šeimos politiką, gyvenimą, persikėlė ir po 90-ųjų metų. Tai ir padiktavo konstitucinį apibrėžimą. <...> Kaip istorikė, aš išanalizavau (laikotarpį) pradedant XVIII a., ir XIX a. amžiuje mes kalbame apie tradicinę (šeimą), labai dažnai iki 1861 metų – apie baudžiauninko šeimą. Tačiau jiems buvo neliečiama tai, kad santuoka sudaroma bažnyčioje“, – sakė ji.
Pereinamasis laikotarpis
Seimo žmogaus teisių komiteto narys A. Navickas sakė, kad tol, kol nebuvo pradėta vykdyti socialinė politika, apie įvairius apibrėžimus, taip pat ir šeimas, niekas neužsimindavo.
 |
| Andrius Navickas | ŽTOK/J. Petronio nuotr. |
„Suvokime tai, kad tradicinė šeima, tas konceptas pats, mano supratimu, yra absoliučiai išgalvotas, sugalvotas, sudarytas“, – kalbėjo jis.
Politikas pabrėžė, kad anksčiau „valstybė nesikišo į žmonių gyvenimą“ iki XIX a. pabaigos., bet po to esą įsivyravo kita socialinė sistema.
„Sovietmečiu atsirado pseudomoralizavimo kriterijus, – tęsė A. Navickas. – Labai didžiulis moralizavimas. Kas dabar vyksta, tai mes gyvename perėjimo (laikotarpiu) iš postkomunistinės į europietišką visuomenę. Postkomunistiniame būvyje labai daug baimės, prisirišimo prie formų, bandoma atrasti išsigalvotas esmes, prie jų prisiderinti, prisideda ideologija, tuomet susidaroma mišrainė, kuri nieko neturi su tradicine šeima, su jokia krikščioniška samprata“.
Kalba apie kompromisą
Šiais laikais suvokiant, kad šeimos gali būti ne vien sudaromos iš vyro ir moters, kalbama ir apie įvairių santykių teisinę formą. Praėjusiais metais pasiūlius Partnerystės įstatymą, vos kelių balsų persvara jis neįveikė pateikimo stadijos. Dabar stringa ir Civilinės sąjungos įstatymas: koją kiša artėjantys savivaldos rinkimai, mat bijant prarasti konservatyvių rinkėjų balsus susvyravo dalies politikų anksčiau reikšta parama.
„Civilinė sąjunga – absoliutus kompromisas, kuriame mes bijome sakyti, kad kad čia panašu į šeimą, tai čia yra didžiausia kažkokia kritika. Mes sakome, kad šeima yra gėris, bet tik, neduok Dieve, kad žmonės negyventų kažkame panašiame dalyke į šeimą. Tai mišrainė mūsų galvoje. Aš manau, kad lengviau yra pavogti šiferį kolūkių, negu ištraukti šiferį iš galvų. Kiek dar šiferio ir asbesto mūsų galvose. Jis kažkaip tirpsta, bet labai lėtai“, – kalbėjo A. Navickas.
Pokyčių nemato
Tiesa, nuo to laiko, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, iki dabar dalis žmonių šeimą suvokia tik kaip institutą, sudaromą santuokos būdu, kitaip tariant, šeima įsivaizduojama tik tarp vyro ir moters.
„Aš sakyčiau, kad dalies Lietuvos visuomenės galvose maišalynės nėra, nes jeigu jūs paklaustumėte, kas yra šeima, jei jums labai aiškiai pasakytų, jog tai yra santuoka grįsti šeiminiai ryšiai – į Seimo nario pasisakymą replikavo sociologė A. Maslauskaitė. – Tai jų galvoje nėra maišalynės. <...> Tas suvokimas apie šeimą kaip santuokiniais ryšiais grįstą privataus gyvenimo darinį, jis labai stipriai susijęs su nacionalizmu. <...> Dabar, jeigu mes peršoksime iki mūsų dienų, čia gali kilti klausimas, kodėl mes 30 metų vis dar manome, kad šeima turėtų būti tik tai, kas yra apibrėžta kaip santuokiniai ryšiai. Nes 30 metų yra nemažas laiko tarpas“.
Pasak diskusijos dalyvės, nuo pat 1990-ųjų „šitoje srityje“ ryškių pokyčių neįvyko. „Net jeigu pasižiūrėsime visuomenės nuomonės apklausas, išties, net ir jaunesnės kartos labai dažnai mano, kad šeima yra tokia su tam tikrais lyčių vaidmenimis, kuri iš tikrųjų labai primintų tą tradicinę, pavadinkime, tokią šeimą“, – kalbėjo A. Maslauskaitė.
Sociologė akcentavo, kad įtakos tam galėjo turėti „kultūrinės traumos“, kurias Lietuva patyrė atgavusi nepriklausomybę.
„Aš manau, kad mes, kaip visuomenė, iš tikrųjų per tuos 30 metų ėjom per tokias labai dideles socialines, kultūrines traumas. Tas perėjimas iš sovietmečio į kapitalistinę visuomenę tikrai buvo labai sunkus daugeliui žmonių. Jis kėlė labai daug neapibrėžtumo, labai daug streso. Ir tas visas toks kolektyvinis pažeidžiamumas, jisai, matyt, visuomenėje kuria poreikį tokių stabilių inkarų kažkokių kultūrinių, kurie leidžia perkelti visą savo asmeninę baimę ar kažkokias įtampas į kažkokius įsivaizduojamus stabilius dalykus. Tai aš manau, kad mūsų visuomenei būtent santuoka grįsta šeimą tapo tokiu kolektyviniu inkaru, užtikrinančiu daliai žmonių saugumą: tai, kad kažkas išlieka nepakitę, kažkas yra stabilu, kažkas gali garantuoti man mano gyvenimo saugumą“, – kalbėjo ji.
Vis dar yra nemažai žmonių, kurie įsitikinę – įteisinus tos pačios lyties porų santykius, padaugės skyrybų atvejų, atsiras daugiau vienišų mamų, grius tradicinės šeimos.
„Mes skyrybas turime nuo 8 dešimtmečio vidurio iš esmės tokias pačias – toks pat rodiklis yra, kokį turime dabar. Vienišų motinų šeimų yra lygiai taip pat daug“, – akcentavo A. Maslauskaitė.
„Paskutiniai 3 dešimtmečiai atnešė daug ne santuokoje gyvenančių porų. Žmonės ne santuokoje gyveno dar sovietmečiu. <...> Kaip rodo mūsų tyrimai, tai tame kasdienybės lygmenyje mes visa tai atpažįstame, mes turime tą visą paletę tokių šeimų. Bet mūsų sąmonės lygmenyje mes vis tiek trokštame tokio vieno aiškaus inkaro ir aš manau, kad tai yra būtent problema to, kaip mes išgyvenom tuos 30 metų“, – pridūrė sociologė.