Žinote, aš labai norėčiau, kad vietoje baudų dėl įžeisto asmens garbės ir orumo arba bausmių dėl grasinimų ar kurstymo susidoroti būtų skiriami privalomi pykčio valdymo kursai. Gautų pareigūnai skundą, įvertintų situaciją ir nukreiptų tokį žmogų, kuris aiškina nesuvaldęs pykčio ir todėl prisiviręs košės, pas specialistus. Šie supažindintų nelaimėlį su emocijų ir jausmų pasauliu, išmokytų atpažinti grėsmingas būsenas ir padėtų rasti konstruktyvių sprendimo būdų. Padarytų ten žmogus kvėpavimo pratimų, palankstytų origami. Visai tikiu, kad tai visiems išeitų į naudą.
 |
| Asociatyvi Lietuvos policijos nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Sąmoningam žmogui ir apsilankymo pas pareigūnus užtektų elgesiui permąstyti ir liautis kenkus. O sakinio be klaidų nesurezgančiam, neturinčiam kur ir nežinančiam kaip išsilieti laido riteriui arba damai nepadės nei bauda, nei bausmė. Net atvirkščiai: sukels dar didesnę agresiją ir norą kerštauti.
Gal pamenate, kad komentaruose po praėjusį rugpjūtį pasklidusia Ligito Kernagio siaubo pasakaite apie vaikų stovyklą vienas vyras išvadino mane „pedofile“ ir papasakojo, kaip su manimi reikėtų susidoroti? Mažeikių teisėsaugai nusprendus, kad viešai kalbėti nebūtus dalykus apie nepažįstamus žmones ir siūlyti susirojimo su jais būdus yra žodžio laisvės išraiška, o ne šmeižtas ar kažkokia reali grėsmė, nors gali būti garbės ir orumo įžeidimas, dėl kurio galėčiau kreiptis į teismą pati (matyt todėl, kad akivaizdžiai surezgu sakinį), nusprendžiau tą nemalonią patirtį palikti praėjusiuose metuose.
Tyrėjo atsiųstoje medžiagoje fantazuotojas prisipažino, kad paskaitęs pono buvusio politiko tekstą nesuvaldė pykčio ir jam labai panižo mane įžeisti. Kitaip tariant, neapykantai sukelti skirtas tekstas pasiekė savo tikslą.
Iš lingvistinio tyrimo paaiškėjo, kad „pedofilas“ yra toks standartinis netradicinės lytinės orientacijos žmonėms skirtas įžeidimas, nors liko visai neaišku, ką tai turi bendro su manimi – pačios nuobodžiausios orientacijos atstove. Supratau tik tiek, kad mūsų pareigūnai yra linkę kvailius traukti iš bėdos visais įmanomais būdais, net ignoruodami faktus.
O apie mane tyčia melavęs ir atsakomybės išvengęs žmogus pasijuto nebaudžiamas: jis toliau skleidžia visokias neapykanta persunktas nesąmones apie kitus, lengva ranka visiems skirstydamas viduramžių bausmes: tą ant kuolo, aną ant laužo ir pan. Tikiu, kad jis dar ne kartą lankysis pas pareigūnus, taip švaistydamas visiems brangų laiką ir mokesčių mokėtojų pinigus. Pareigūnai jį vėl gelbės, aiškindami nukentėjusiesiems kažką apie teisę turėti nuomonę, lingvistai analizuos ir pasakos, ką žmogus norėjo pasakyti vietoje to, ką pasakė. Ir taip kokius keliolika kartų, kol visas tas nebaudžiamumo jausmas, savitvardos neturėjimas ir agresija neprives prie rimtesnės bėdos (nusispjaukime tris kartus per kairįjį petį.)
Todėl galvoju, kad privalomi pykčio valdymo kursai būtų gerokai naudingesni vietoje viso šito cirko, kuris tėra mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas ir savotiškos patyčios iš nukentėjusių asmenų.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net