Floristika plungiškiui Dariui Vaškiui – ne tik verslas, kūrybiškumo išraiška, bet ir gyvenimo būdas. Tai pajunta ir jo vedamuose mokymuose dalyvaujantys žmonės, kurie nuo plungiškio užsikrečia įkvėpimu ne tik kurti, bet ir imtis verslo. Sunkus darbas ir nuolatinis noras būti tarp geriausių, pasiekti užsibrėžtų tikslų ir turėti jų dar daugiau – D. Vaškio vizitinė kortelė.
 |
| Darius Vaškys | Nuotraukos šaltinis : zemaiciolaikrastis.lt |
Lina Ruibienė, „Žemaičio laikraštis“
Korespondentė, lina@zemaiciolaikrastis.lt
„Būčiau buvęs išjuoktas“Darius – plungiškis. Nors jau ilgą laiką čia nebegyvena, bet vis dar domisi, kas vyksta jo gimtajame mieste. Kartais sugrįžta aplankyti savo šeimos, vaikystės draugų bei pažįstamų. Tik, kaip pats sako, retai kada suspėja ramiai pasivaikščioti po miestą ir juo pasidžiaugti. Bet jeigu pavyksta, visada džiaugiasi sutiktais seniai matytais pažįstamais žmonėmis. Nuo mažumės D. Vaškys buvo gana aktyvus ir per laiką subūrė didelį ratą bendraminčių, tad iki šiol Plungės gatvėse yra atpažįstamas ir dažnai užkalbinamas.
Pašnekovas prisipažino vaikystėje neturėjęs kažkokių išskirtinių pomėgių ar veiklų, neišsiskyrė ir dideliais talentais. Tiesa, buvo meniškas ir kūrybingas, ypač vyresnėse klasėse, bet įvairūs kompleksai ir stereotipai trukdė drąsiau išreikšti save.
„Tik pabandyk tada garsiai kažkam pasakyti, kad nori būti dizaineris, floristas, dekoratorius ar panašiai. Tikrai būčiau buvęs išjuoktas“, – tvirtina vyras.
Darius lankė Akademiko A. Jucio pagrindinę mokyklą, kurią iki šiol mini tik geruoju. Ypač dėl čia dirbusių nuostabių mokytojų, įžvelgusių jame potencialą, skatinusių ir vis padrąsindavusių.
„Labiau atsiskleidžiau devintoje klasėje, kai labai netikėtai pradėjau lankyti dramos būrelį ir ėmiau dažniau lipti į sceną, kalbėti auditorijai, vaidinti ir vesti įvairius renginius. Vėliau tapau mokyklos prezidentu, atsirado įvairių veiklų ir pačiame mieste“, – prisiminė plungiškis.
Džiaugiasi pasirinkęs profesinį mokslą
Baigęs 10 klasių vaikinas įstojo į Plungės technologijų ir verslo mokyklą. Planavo mokytis apdailininko profesijos, bet paragintas mokyklos darbuotojos, persigalvojo ir pasirinko padavėjo-barmeno programą.
Pasak D. Vaškio, tie treji metai, praleisti šioje mokykloje, buvo bene geriausi jo gyvenime. Aktyvus jaunuolis netruko tapti ir šios mokyklos mokinių prezidentu. Plungiškis prisimena, kad visi – nuo aptarnaujančio personalo ir mokytojų iki administracijos darbuotojų bei pačio direktoriaus – buvo suinteresuoti judinti mokinius, skatinti, kelti, padėti jiems ir dėl jų stengtis, kad tik save atrastų, veiktų ir siektų.
„Mokinys geras aš niekada nebuvau, net, sakyčiau, buvau prastokas. Todėl neketinau stoti į aukštąją mokyklą. O ir nemačiau poreikio tam – norėjau likti Plungėje. Tad baigęs padavėjo-barmeno programą dar kartą įstojau į tą pačią Plungės technologijų ir verslo mokyklą, pasirinkau konditerijos mokslus. Taip prabėgo dar pora metų su nuostabiomis mokytojomis.“
Nepabūgo imtis verslo
Baigęs mokslus jaunuolis ėmė kuri verslą – Plungės mieste atidarė restoraną: gamino pietus, ruošė furšetus, banketus ir kitas dideles šventes. Bet tai buvo trumpas periodas, kuris paskatino imtis visai kitos veiklos – floristikos.
Jo organizuojamoms šventėms buvo reikalingas dekoras, tad nusprendė labiau pasigilinti į šią sritį. Iš pradžių floristika domėjosi savarankiškai, bet vėliau nusprendė savo žinias gilinti Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre.
Baigęs floristikos mokymo programą D. Vaškys nesustojo mokytis, dirbdamas šioje srityje įgijo daugiau patirties, buvo pastebėtas ir pakviestas dėstyti toje pačioje Klaipėdos mokykloje.
 |
| Darius Vaškys | Nuotraukos šaltinis: zemaiciolaikrastis.lt/ |
„Visada buvau tas, kuris sakė, kad niekada nedirbsiu mokytoju ir negyvensiu Klaipėdoje. Bet ėmiau ir priėmiau pasiūlymą dirbti profesijos mokytoju E. Galvanausko profesinio mokymo centro Sveikatos priežiūros paslaugų ir reabilitacijos skyriuje“, – pasakojo plungiškis.
O pradėjo nuo darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais. Tai jam, jaunam mokytojui be ypatingos patirties, buvo beprotiškai sunku. Pirmas porą savaičių grįždavo namo ir kritęs veidu į pagalvę liedavo emocijas.
Galiausiai sako supratęs, kad su šiais mokiniais reikia dirbti kitaip, tačiau keisti nusistovėjusią tvarką nebuvo lengva. Vyresni kolegos nevengdavo pasišaipyti iš jauno pedagogo, užėję į klasę mokinių klausdavo: „Kur jūsų mokytoja?“, neva nepastebėję D. Vaškio tarp panašaus amžiaus mokinių. Susirinkimuose rimtai nepriimdavo jo siūlomų idėjų.
Kol jaunas – reikia viską išbandyti
Vėliau atsirado proga dirbti ir su suaugusiais mokiniais, kurie spindėdavo žiniomis ne tik pamokose ir egzaminuose, bet ir įvairiuose konkursuose. O plungiškis, iniciatyvus ir aktyvus mokytojas, pamažu tapo mylimas bei gerbiamas.
„Kol esu jaunas, noriu išbandyti kuo daugiau galimybių, turiu svajonių ir jų kantriai siekiu. Negaliu prisirišti prie vienos vietos, todėl gana nesunkiai priėmiau sprendimą kraustytis į Vilnių“, – apie dar vieną posūkį savo biografijoje sakė D. Vaškys.
Jau daugiau nei metai vaikinas gyvena sostinėje. Atvyko neturėdamas konkretaus darbo, tik vos keletą pasiūlymų. Dirbo restorane, gėlių salelėje prekybos centre, džiaugėsi patirtimi, kurią įgijo dirbdamas dekoratoriumi. O šiuo metu kuria meną iš gėlių vienoje iš Vilniaus gėlių studijų, dirba ir su savo prekiniu ženklu „Darius Vaškys floral art”, dekoruoja žmonių namus, šventes, džiugina puokštėmis jubiliatus ir sukaktuvininkus.
Net išsikraustęs į Vilnių D. Vaškys nemetė pedagogo darbo – toliau sėkmingai dirba mokytoju Klaipėdoje, mat čia jaučiasi reikalingas. Tad nors ir nedideliu krūviu, bet vis dar veda pamokas. Rengia ir privačius floristikos mokymus visoje Lietuvoje, į kuriuos pakviečia gėlių salonai. Juose dalinasi savo žiniomis ir patirtimi su žmonėmis iš įvairiausių Lietuvos miestų
Svarbu klausyti, ką sako širdis
„Kažkada iš manęs juokėsi, kad noriu puošti, dekoruoti interjerus, kurti puokštes, tad šiandien galiu padrąsinti kiekvieną jauną žmogų būti savimi. Darykite ir kurkite, ką tik norite, atrodykite, kaip norite. Visada norėjau plaukus nusidažyti žaliai ir būti dizaineriu – tą ir padariau: nusidažiau žaliai, paskui ir mėlynai, sėkmingai skinuosi kelią floristikos bei dizaino srityse“, – dėstė mintis pašnekovas
Pasak jo, nereikia bijoti svajoti – tai yra labai svarbu. O mokytojai privalo skatinti mokinius ir jais tikėti. Ir jokiu būdu nesakyti, kad kažkuris vaikas kažko negali ar nesugebės.
„Juokinga, bet kažkada viena mokytoja bakstelėjo pirštu į mane ir pasakė, kad niekada nebūsiu padavėju. Bet iki šiol mane daug kas vadina mylimiausiu padavėju Plungėje. Nesvarbu, kuo jūs norite būti, jei tikrai labai norėsite, stengsitės, dirbsite iš širdies ir svajosite – būtinai to pasieksite“, – D. Vaškys visiems „Žemaičio“ skaitytojams siunčia padrąsinimo žodžius.