Ar pusamžė lesbietė, trisdešimtmetis homoseksualus vyras ir į dvidešimt pirmus metus įkopęs translytis asmuo gali būti laimingi Lietuvoje? Ar jiems lemta nutverti laimės paukštę kad ir už nušiurusios jos uodegos?
 |
| Vilniuje įvyko „Baltic Pride“ eitynės | „Soho club“ nuotr. |
Nelengva atsakyti į šiuos klausimus, kai pats laimės išgyvenimas dažnai sunkiai apčiuopiamas ir nusakomas. Visai neblogai šią homoseksualių asmenų laimės problemą yra apibūdinęs vienas amerikiečio Marto Crowleyʼio pjesės „Vaikinų grupė“ (1968) veikėjų. Jo žodžiais, „parodyk man laimingą homoseksualą, ir aš parodysiu tau gėjaus lavoną“. Kitaip tariant, laimingas gali būti tik miręs gėjus.
Ši sarkastiška pastaba – gera paskata trumpai apmąstyti, kas yra laimė ir ką su ja daryti. Gal rytais ją užsigerti antidepresantais, o vakarais – melatonino tabletėmis?
Jei kiekvienas, net ir gėjus, nori būti laimingas, ar tai reiškia, kad būtina kasdien nesustojant ir nesigręžiojant atgal siekti laimės?
Beveik kiekvienas iš mūsų trokštame būti laimingi. Kaip yra rašęs Richardas Layardas knygoje „Laimė: naujojo mokslo pamokos“ (2005), „laimė reiškia jaustis gerai, o jaustis blogai reiškia išgyventi vargą“. Laimės mokslo požiūriu viskas atrodo gana paprasta, bet ar taip yra iš tikrųjų? Tie, kas mėgina analizuoti jausmus, pastebi, kad ribos tarp blogos ir geros savijautos, gerų ir blogų išgyvenimų, laimingumo ir kančios ne visada aiškios. Dar dažniau būna, kad trokšdami laimės mes nežinome, ko iš tikrųjų norime.
Laimės tyrėjai, tarp jų ir garsi feministė Sara Ahmed, teigia, kad siekdami laimės orientuojamės į tam tikrus objektus arba dalykus, kurie atrodo būtini geram gyvenimui.
 |
| Sara Ahmed | Asmeninio albumo nuotr. |
Kuo arčiau šių dalykų esame, tuo labiau prisiliečiame prie gero gyvenimo pažado. Laimės jausmo išgyvenimas neabejotinai susijęs su gyvenimo, kurį laikome geru, vaizdiniu. Laimės mokslas diktuoja mums, kad laimė dažnai paverčia socialines normas geidžiamomis socialinėmis prekėmis. Kas netrokšta visiems priimtino gero gyvenimo?
Kas neieško gyvenimo scenarijų, kurie patenkintų jų individualius troškimus gerai jaustis ir pakenčiamai gyventi?
Internete duomenų apie laimę į valias. Rasime ne vieną „laimės indeksą“, kuris liudija, kad tam tikri individai, visuomenės grupės ar tautos yra laimingesnės nei kitos (ne viename indekse Lietuvos vieta gana aukšta). Laimės tyrėjai yra sukūrę ištisą laimės rodiklių, kurie padeda nustatyti laimės lygį, mokslą.
Kalbėdamas apie šiuos rodiklius, jau minėtas Richardas Layardas pastebi vieną paradoksą: „Vakarų visuomenėms tampant vis turtingesnėms, jų žmonės nepasidarė laimingesni.“ Vadinasi, laimė nebūtinai sietina su turtu ir jo kaupimu. Tačiau laimės mokslo požiūriu be turto yra ir kitų dalykų, kuriuos būtų galima laikyti pirminiais laimės rodikliais. Vienas iš pagrindinių yra santuoka, gebanti maksimaliai padidinti laimės išgyvenimą. Jei esi vedęs ar ištekėjusi, visiškai tikėtina, kad tu laimingesnis ar laimingesnė už nevedusius ir netekėjusias.
 |
| Vilniuje įvyko „Baltic Pride“ eitynės | „Soho club“ nuotr. |
Šeima (nors jos nereikia ir negalima tapatinti su santuoka) – kitas esminis laimės objektas, turintis potencijos paversti mus laimingais. Laimingų šeimų vaizdiniai tiesiog iki kraujo įsigėrę į mūsų vaizduotę.
Vien žodis „šeima“ sužadina ištisą nuotraukų albumą, kuris dar labiau įtvirtina šeimos ir laimės sąsają.
Be galo sunku atskirti gero gyvenimo supratimą nuo šeimos, romantinės meilės, heteroseksualaus poravimosi, šeiminės aplinkos.
Gal dėl to ultrakonservatyvių judėjimų pavadinimuose ir šūkiuose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vyrauja žodis „šeima“. Gal todėl stengiamasi visomis jėgomis ginti „tradicinių“ šeimų reputaciją, nematyti šeimos narių nelaimingumo priežasčių, atimti šeimos sąvoką iš LGBTI+ žmonių (kas nežino, pakartosiu: LGBTI trumpinys reiškia lesbietes, gėjus, biseksualius, translyčius ir interseksualius asmenis).
 |
| Vilniuje įvyko „Baltic Pride“ eitynės | „Soho club“ nuotr. |
Pastarųjų niekas nelaukia prie šeimos stalo, jie trukdo tvariam šeimos ir laimės ryšiui. Škac iš čia, – sako šiems žmonėms ir politikai, ir sąjūdžiai bei įvairialyčiai pseudoinstitutai: negalime prileisti jūsų prie šeimos, nes jūs galite sutepti ir užkrėsti ją savo nelaimingais gyvenimais (prisiminkite, kad „laimingas gėjus – miręs gėjus“).
Galima manyti, kad dėl tos pačios priežasties Seime stringa visiškai nukenksmintas Civilinės sąjungos įstatymas ir visomis išgalėmis kovojama už savo susifantazuotą šeimos vaizdinį, nes daug kam tai reiškia ginti laimės ir gero gyvenimo viziją. LGBTI+ ir kiti „netradiciniai“ žmonės (pvz., feministės ar lyčių lygybės išpažintojai) jos neverti. O ką jau kalbėti apie vieną pirminių laimės rodiklių – santuoką. Ji LGBTI+ žmonėms net sapnuose nesisapnuoja. Arba, tiksliau sakant, apie ją neleidžiama sapnuoti.
Ir laimės, ir nelaimingumo jausmas gali būti užkrečiamas. Todėl bijoma, kad pripažinus tos pačios lyties partnerystę ar laikant LGBTI+ žmonių sąjungas šeimomis šie žmonės gali užkrėsti visuomenę nesuvaldomais laimės protrūkiais arba, priešingai, kėsintis į jau laimingų šeimų gyvenimus. Persivalgius nepagrįstų baimių, stengiamasi neleisti, kad LGBTI+ žmonės taptų to paties „laimingo“ pasaulio nariais, lygiateisiais piliečiais. Geriau pakišti savo ir jų nelaimingumą po purvinu durų kilimėliu, nustumti šias problemas į nematomus paribius. Juk LGBTI+ asmenų kūnai, seksualumas, troškimai ir aistros – smūgis įprastoms socialinėms normoms.
 |
| Vilniuje įvyko „Baltic Pride“ eitynės | „Soho club“ nuotr. |
Kaip teigia knygos „Laimės pažadas“ (2010) autorė Sara Ahmed, nors LGBTI+ asmenys siekia tų pačių laimės objektų, tokių kaip santuoka ar šeima, jie suvokia, kad trokšdami laimės jie yra kitų (politikų, homofobų, homoisteriškų visuomenės veikėjų, etc.) nelaimingumo priežastis. Tikra nelaimė yra ir tai, kad lietuviška politika yra pavertusi kitų laimę savo pigia ir lengvai konvertuojama valiuta.
Tai politika, besimaudanti kitų skausme ir kentėjime.
Tai politika, save pateisinanti išsigalvotais kolektyviniais norais („demokratija – daugumos diktatūra“) bei masiniais laimės pažadais.
Galima ir reiktų parašyti daugybę laimės istorijų. Nors sunku išmatuoti kitų žmonių laimę, tiek pusamžė lesbietė, tiek trisdešimtmetis homoseksualus vyras, tiek dvidešimt vienų translytis asmuo gali papasakoti savas laimės istorijas. Gali būti, kad šiose istorijose bus daugiau nelaimingumo nei laimės potyrių. Bet visada verta kalbėti apie LGBTI+ žmonių laimę vien dėl nudėvėtos ir nuodingos klišės, kad nelaimingas gyvenimas – kiekvieno LGBTI+ asmens pasirinkimas ir lemtis. Tai nebūtinai tiesa. Tik tie, kurie nenori ir nesugeba pripažinti, kad šie žmonės verti tų pačių laimės objektų, ir yra šios klišės platintojai. Jie laimės žudikai, metodiškai ir ciniškai žudantys mūsų laimę.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net