Net ir be didelių pastangų šurmulyje dėl „sutikimo seksui“ girdimas aiškus motyvas: moterys meluos ir šantažuos vyrus. Diskusijose vis pabrėžiamas argumentas, kad įrodyti nieko nepavyks nebent bus įtvirtinta „kaltumo prezumpcija“, kitaip vienos pusės kaltinimai atsirems į kitos pusės neigimą ir viskas tuo baigsis, t. y., klasikinis „jos žodis prieš jo žodį“ argumentas.
 |
| Asociatyvi Raquel Garcia/unsplash.com |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Įvairūs tyrimai rodo, kad melagingų pareiškimų dėl seksualinės prievartos dažnis niekuo nesiskiria nuo kitų nusikaltimų, t. y. sudaro maždaug 2–6 proc. atvejų. Taigi, tikimybė būti apkaltintam seksualine prievarta nesiskiria nuo tikimybės būti apkaltintam, pavyzdžiui, apiplėšimu. Tačiau dar neteko girdėti apie apiplėšimo bylą, kurioje viskas baigtųsi tiesiog todėl, kad abi pusės dėsto skirtingas įvykių aplinkybes. Žmonės įvairiose bylose pateikia savas įvykių versijas, tačiau advokatai, tyrėjai, prokurorai ir teisėjai randa būdų tiesai išsiaiškinti.
Senovės Anglijos įstatymuose įvairių nusikaltimų atvejais (pvz. apiplėšimo ar užpuolimo) nukentėjusiajam užtekdavo duoti parodymus teisme. Tačiau seksualinės prievartos bylose buvo reikalavimas kiekvieną esminį aukos pasakojimo elementą paremti liudytojų parodymais arba įrodyti kitaip. Natūralu, kad tai nebūdavo lengva, man viešai tokio pobūdžio nusikaltimai paprastai nedaromi. Todėl dažniausiai seksualinės prievartos aukos nesulaukdavo teisingumo.
Toks griežtas reikalavimas senovės Anglijoje atsirado neatsitiktinai: įstatymus tais laikais kūrė tik vyrai, o seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tapdavo moterys. Moterų statusas tais laikais buvo žemesnis, o kaltinimai seksualine prievarta kėlė grėsmę vyro reputacijai ir padėčiai visuomenėje. Kitaip tariant, vyrai bijojo, kad moterys pradės manipuliuoti kaltinimais ir taip į savo rankas perims galios svertus.
Ši nuostata išliko šimtus metų ir savo laiku atsikraustė į JAV, kur teisingumo nesulaukdavo dauguma nusikaltėlių. Niujorke 1969 m. atliktas tyrimas parodė, kad iš 1085 sulaikytųjų buvo nuteisti vos 18. Tuo metu visuomenėje kilusi pasipiktinimo banga privertė valdžią peržiūrėti su seksualine prievarta susijusias įstatymo nuostatas. Ir žinoma tuomet taip pat vyko didžiulis pasipriešinimas, kuriame lygiai taip pat būdavo įvardijama pagrindinė problema: „moterys meluoja“.
Alison Leotta, daugelį metų dirbusi JAV Kolumbijos apygardos prokurore seksualinio smurto nusikaltimams, teigia, kad nors reikalavimai pasikeitė, patvirtinantys įrodymai baudžiamosiose bylose visuomet laikomi vertingais. Nors aukoms uždelsus pranešti dėl prieš jas įvykdyto nusikaltimo tampa neįmanoma, pvz., surinkti DNR medžiagos, ne mažiau svarbūs yra kiti įrodymai, todėl renkami liudininkų parodymai, vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, gydytojų išvados, žinutes, skambučiais, įrašai soc. tinkluose, dienoraščiuose, darbo kalendoriuose ir pan. Tai padeda patvirtinti arba paneigti kaltinimus net kai įvykių niekas nematė.
Be to, vertinamas liudytojų patikimumas, aiškinantis įmanomus motyvus meluoti, pavyzdžiui, finansinį interesą, kerštą ir pan. Buvusios prokurorės žodžiais tariant, tai daroma nagrinėjant įvairias bylas, įskaitant skyrybų ir globos. Daugelis seksualinių nusikaltėlių yra recidyvistai, todėl ieškoma kitų nukentėjusiųjų. Remiantis 2002 m. JAV aukštųjų mokyklų studentų miesteliuose atlikto tyrimo duomenimis, 90 proc. nusikaltimų įvykdo 6 proc. vyrų, o kiekvienam nusikaltėliui tenka 5–6 atvejai.
Dabar siūlomame keisti BK 151 str. rašoma apie grasinimą panaudoti smurtą arba psichinės prievartos panaudojimą. Sunku patikėti, kad grasinimai ir psichinė prievarta vyksta tik raštu ir su liudininkais. Todėl lieka tik stebėtis, kad tai įrodyti kažkaip įmanoma, o laisvanoriško sutikimo – ne.
Kaip bepasuksi šią temą, taip susidursi su pagrindiniu argumentu: problemų kils, nes „moterys meluoja“. Viduramžiai seniausiai baigėsi, o vis dar bijoma, kad melagingais kaltinimais bus pasinaudota siekiant pakenkti vyrų reputacijai ir statusui, juos šantažuoti arba visus susodinti. Tarsi už melagingus kaltinimus atsakomybė negrėstų, moterys nei savo reputacijos, nei statuso nebrangintų. Tarsi pataisą siūlančioms ir esamą užsienio patirtį išstudijavusioms Seimo narėms tikrai reikėtų aiškinti, kad BK – ne pasakų knygutė.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net