Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame tokie ir panašūs topai – LGBTQ+ ar moterų literatūros, tautinių mažumų literatūros, regioninės literatūros – neegzistuotų. Kitaip tariant, kad gyventume pasaulyje, kuriame galėtume kalbėti tiesiog apie literatūrą, apie knygas ir kūrinius, kuriuos verta, įdomu, prasminga skaityti, apie temas, kurias svarbu aptarti. Kaip ir dauguma, dažnai susimąstau, kam skirti kreivi, moterų ir pan. skaitymai, kūrybos antologijos, koks tikslas tokius renginius organizuoti, sudarinėti tokius leidinius? Negi vis dar yra draudžiamų autorių, draudžiamų temų?
 |
| Knygos / 15min nuotr. |
Virginija Cibarauskė, 15min.lt
literatūrologė
Kita vertus, užtenka prisiminti, kad dar visai neseniai, 2014 m., Neringos Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ buvo pašalinta iš prekybos, nes Lietuvos tėvų forumas ir kelios kitos šeimoms atstovaujančios organizacijos išreiškė pasipiktinimą, nes poroje pasakų vaizduojama romantinė tos pačios lyties asmenų meilė. Lietuvos tėvų forumo atstovų nuomone, tokios pasakos vaikams žalingos – mažamečiai gali pagalvoti, kad tos pačios lyties asmenų santuoka yra geras, normalus reiškinys. Galima diskutuoti, ar šiandien „Gintarinės širdies“ situacija pasikartotų. Tačiau, vėl gi, tereikia prisiminti svarstymus dėl partnerytės įstatymo ir viešoje erdvėje sklaidančius argumentus, kodėl toks įstatymas neturėtų būti įteisintas, kad taptų aišku: nemažai daliai lietuvių LGBTQ+ temos ir problemos – tamsus ir baisus miškas. Viena iš svarbiausių literatūros funkcijų yra skirties tarp to, kas sava, pažįstama, ir to, kas svetima, kitoniška, įveika. Knygos gali padėti pažinti, suprasti, priimti kitą. Kuo talentingiau kūrinys parašytas, tuo didesnis poveikis, tuo lengviau svetimose patirtyse atpažinti save, savo išgyvenimus, savo patirtis. Tokiu būdu svetima tampa sava. Ir nebereikia bijoti nei smerkti.
Pastaruoju metu gana ryški tendencija LGBTQ+ temas identifikuoti klasikiniuose literatūros kūriniuose. Tarkime, yra ne vienas straipsnis apie tai, kas iš tiesų vyksta Fiodoro Dostojevskio romane „Idiotas“ (1869). Kūrinyje vaizduojamas tragiškai pasibaigęs trikampis tarp fatališkos puolusios moters Nastasjos, turtingo, bet nekilmingo, grubaus, karštakošio Rogožino ir jautriojo kunigaikščio Myškino. Naujausiose kūrinio interpretacijose vis dažniau užsimenama, kad stipriausia erotinė ir intelektualinė įtampa, aistringiausias ryšys „Idiote“ užsimezga būtent tarp vyrų. Varžymasis dėl tos pačios moters – sublimuota homoerotinė aistra. „Netradicinės“ klasikos interpretacijos nesiekia įrodyti, jog, tarkime, F.Dostojevskis sąmoningai rinkosi LGBTQ+ temą, tačiau išsigando pasmerkimo ir homoerotinį ryšį „užmaskavo“. „Kreivi“ klasikos perskaitymai kalba apie kintantį kultūrinį klimatą, lyčių santykius ir vaidmenis – šį reiškinį taikliai aprašė Natalija Arlauskaitė straipsnyje „Netyčia nukreivinusi melodrama: „Suaugusių žmonių žaidimų“ (1967) lyčių tvarka“[1].
Lietuvių literatūrologai, nagrinėdami mūsų klasikinę ir šiandieninę literatūrą, LGBTQ+ tematikos privengia – rimtų, išsamių studijų labai trūksta. Tačiau tai nereiškia, kad neturime kreivos literatūros. Pavyzdžiui, „Routledge tarptautinės queer kultūros enciklopedijos“ straipsnyje pateikiama prielaida, kad pirmoji LGBTQ+ poetė Lietuvoje buvo Janina Degutytė (1928–1990). Vandai (poetės klasiokei Vandai Lopaitytei) dedikuotame eilėraštyje „Vakariniai maratonai“, pasak straipsnio autoriaus, vaizduojamas naktį vykstantis dviejų moterų – draugių, mylimųjų – pasimatymas „ties skaisčia bedugne“[2].
XX a. pabaigoje atvirų homoerotinių motyvų prisodrintais kūriniais Lietuvoje dalintasi 1995 m. įkurtoje svetainėje GayLine.lt. Buvo ir pavienių publikacijų spaudoje, tačiau knygos, kuriuose LGBTQ+ temos nagrinėjamos jautriai ir atvirai, kaip neatsiejama tapatybės dalis, pasirodo, galima sakyti, tik XXI a. pradžioje – tai Laimos Kreivytės „Sapfo skai(s)tykla“ (2013), Tomo Vaisetos „Paukščių miegas“ (2014), Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“ (2014). Žemiau pateikiamas mano lietuviškų knygų apie LGBTQ+ dešimtukas, be abejo, subjektyvus. Pagrindiniai atrankos kriterijai du – LGBTQ+ tematika ir meninė vertė. Ne visų į dešimtuką įtrauktų knygų meninė vertė vienoda, tačiau reitinguoti kūrinių nenorėjau. Todėl knygos rikiuojamos neutraliai ir banaliai – pagal abėcėlę. Sąmoningai atsisakiau intriguojančių citatų. Taip būtų lengva susidaryti nuomonę, kad šiuose kūriniuose rašoma „vien apie tai“. Mano tikslas kitas, gal net priešingas: parodyti, kad šiose LGBTQ+ tematikai priskiriamose knygose rašoma apie viską, kas iš tiesų svarbu ir kreiviems/oms, ir tiesioms/iems, tradiciniams ir netradicinėms.
„Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“
 |
| Knygos pristatymo akimirka / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. |
Sociologo A.Tereškino romanas „Nesibaigianti vasara“ – vyriška serialo „Seksas ir miestas“ versija. Homoseksualus trisdešimtmetis, sociologiją studijavęs „ciniškas romantikas, depresyvus realistas“ (p. 18) negali nei būti kartu, nei išsiskirti su mylimuoju Dmitrijumi. Kol svarbiausi santykiai neaiškūs, pasakotojas leidžiasi į erotinius nuotykius – tai ir būdas pamiršti spengiančią vienatvę, ir tikro ryšio paieška. Romanas fragmentiškas, imituojamas dienoraščio, kurį pasakotojas vadina „Meilės memuarais“, žanras. Sekso scenos – lietuvių prozai dažnai priekaištaujama dėl „medinio“ sekso – stilingos ir kartu natūralistiškos.
„Mėnulis yra tabletė“
 |
| „Mėnulis yra tabletė“ viršelis ir Aušra Kaziliūnaitė / Laimos Stasiulionytės nuotr. |
Trečiojoje poetės, filosofės A.Kaziliūnaitės eilėraščių knygoje nėra deklaratyvių eilėraščių nei sentimentalių išpažinčių. Čia šėlsta vaizduotė, eilėraščiai primena trumpus siurrealistinius filmus. Knygos kreivumas slypi nuolatinėje abejonėje tuo, kas akivaizdu. Magiškos žmonių, daiktų, situacijų transformacijos perteikia žmonių ir paties pasaulio sudėtingumą, daugialypiškumą – visų viduje tūno kažkas kitas. Poezijos tikslas – pažiūrėti ir parodyti, kas yra po oda, po paviršiumi.
„Mirę irgi šoka“
 |
| „Mirę irgi šoka“ ir Eglė Frank / Laimos Stasiulionytės nuotr. |
Apsakymų rinkinys „Mirę irgi šoka“ dažnai vadinamas knyga apie „tamsų moteriškumą“. Tamsos, gotiško šviesos ir šešėlių žaismo čia iš tiesų daug. Banali buitis persipina su manieringais, erotiškais (o neretai ir neurotiškais) jausmų ir vaizduotės spektakliais, kuriuose dalyvauja vienišos moterys, pavydžios meilužės, primityviais vyrais besibodinčios žmonos ir klajūnės. Moteriškumas, skirtingi moters veidai, vaidmenys – iš tiesų svarbi knygos tema, tačiau dar svarbesnė apsakymuose vienatvė, amžina įtampa tarp noro išsilaisvinti iš jausminių saitų ir noro priklausyti.
„Meninos“
 |
| „Meninos“ ir Giedrė Kazlauskaitė / Lauros Vansevičienės nuotr. |
G.Kazlauskaitės rinkinį „Meninos“ lietuvių poezijoje laikau lūžine, itin svarbia (jei ne svariausia XXI a. pirmųjų dešimtmečių) poezijos knyga. Eilėraščiai tokie atviri, kad kai pirmą kartą skaičiau, nuolat galvojau, kaip, iš kur G.Kazlauskaitė rado tiek drąsos? Autobiografiškuose ilguose pasakojimus primenančiuose tekstuose svarstoma apie seksualumą, ribines patirtis, priklausomybes, motinystę, homoseksualumą, problemas, su kuriomis susiduria tos pačios lyties asmenų šeimos. Šios temos iki „Meninų“ lietuvių poezijoje jei ir buvo „klibinamos“, tai tik labai nedrąsiai, dangstantis metaforomis, simboliais. O G.Kazlauskaitė rado ne tik drąsos, bet ir būdą, poetinę formą, tinkančią kalbėti apie dalykus, kurie iki tol buvo nutylimi, pasilaikomi vien sau.
Dar vienas svarbus G.Kazlauskaitės poezijos ypatumas: eilėraščių kalbančioje nesistengia sukelti gailesčio, ji savotiškai atšiauri, nesimpatiška, net kiek mizantropiška (nors tuo pat metu jautri). Ir būtent dėl to labai žmogiška. Kitaip tariant, „Meninos“ griauna patetišką jausmingos poetės-lakštingalos įvaizdį, nes parodo, kad poetė tikrai gali nečiulbėti – ji net gi gali kalbėti!
„Geležinė vėjarodė“
 |
| „Geležinė vejarodė“ ir Karolis Baublys / Jim Lahey nuotr. |
„Geležinė vėjarodė“ – pirmoji lietuvių poezijos knyga, kurioje, galima sakyti, visi iki vieno eilėraščiai skirti homoseksualaus vyro patirtims, jausmams perteikti. Šis vyrų pasaulis, skirtingai nei A.Tereškino prozoje, yra magiškas, net savotiškai pasakiškas, pakylėtas. Poetas mėgsta nuorodas į klasikinę ir modernistinę literatūrą, eilėraščiai prisodrinti metaforų, kalba kartais manieringa, net šiek tiek „senoviška“. Toks rašymo būdas tarsi sufleruoja, kad tėvo ir sūnaus, brolių, mylimųjų ryšiai visuomet, visose kultūrose egzistavo ir visuomet buvo komplikuoti, trapūs, dramatiški.
„Artumo aritmetika“
 |
| Laima Kreivytė / 15min nuotr. |
„Artumo aritmetikos“ eilėraščiai išsiskiria blaiviu nuoširdumu, stoišku požiūriu į pasaulį. Susižavėjimai, intelektualinės ir erotinės pasijos prasideda ir baigiasi, mylimosios, draugės priartėja ir nutolsta, o poetė prisipažįsta: „Vienas yra mano gyvenimas – ir aš viena, / kad ir kaip man patiktum.“ (p. 11). Ir viskas aišku. O kartu – iš tiesų gilu.
„Trumpas feministinės kino teorijos žinynas“
 |
| Artūro Morozovo nuotr. / Natalija Arlauskaitė |
Nors profesorės N.Arlauskaitės žinynas vadinamas feministiniu ir dar kino teorijos, neverta išsigąsti. Tiek feminizmas, tiek kino teorija trumpuose, aiškiai parašytuose žinyno straipsniuose nėra savitiksliai. Teorinės sąvokos, problemos kviečia savęs paklausti, kas yra ar ką reiškia vadinamoji tapatybė (mano tapatybė, kito tapatybė), kaip tapatybė formuojama, kaip ir kam atliekama. Fetišizmas, kempo estetika, kūnas, maskaradas, monstriškas moteriškumas, vojerizmas. Atradus ir atpažinus visa tai kine, tampa įmanoma atpažinti ir gyvenime. Nes juk gyvenimas imituoja meną. Arba atvirkščiai. Žinyną nemokamai galima rasti profesorės asmeniniame puslapyje.
„Gintarinė širdis“
 |
| „Gintarinė širdis“ ir Neringa Dangvydė |
„Gintarinė širdis“ – dar viena lūžinė knyga. Vos pasirodęs šis pačios autorės iliustruotas pasakų rinkinys sukėlė skandalą, kuris greitai persikėlė į teismus. Buvo piktinamasi, kaip N.Dangvydė drįso vaikams skirtoje knygoje vaizduoti tos pačios lyties asmenų poras, o leidykla – išleisti tokią knygą „už valstybės pinigus“.
Ar labai blogai, jei karalaitė įsimyli batsiuvio dukterį ir joms viskas baigiasi laimingai? O kodėl joms neturėtų viskas baigtis laimingai? Koks skirtumas, princesė įsimyli princą ar paprastą mergaitę? N.Dangvydės pasakos gali tapti puikiu pretekstu su vaikais kalbėtis apie socialiai jautrias temas – tos pačios lyties asmenų šeimas, socialinę diskriminaciją, emigraciją, rasizmą.
„sms gėlytė“
 |
| Nojaus Saulyčio knygos „SMS gėlytė“ pristatymas / Luko Balandžio / 15min nuotr. |
Lakoniški, šnekamajai artima kalba parašyti N.Saulyčio eilėraščiai iš tiesų kiek primena ilgas SMS žinutes. Skaityojui/ai siunčiami kasdieniai nutikimai, buitiniai vaizdeliai. Pagrindinė tema – jauno vaikino branda, savęs paieškos. Nemažai dėmesio tenka takiam, į visus ir nieką konkrečiai nenukreiptam paaugliškam geismui – tai paieškų, o ne galutinių atsakymų bei pasirinkimų metas. Eilėraščių kalbantysis tapatinasi ir su vaikinais, ir su merginomis. Ir iš to nedaro problemos.
„Paukščių miegas“
 |
| Tomas Vaiseta / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. |
Nė kiek nestebina, kad debiutinėje istoriko T. Vaisetos apsakymų knygoje žmogus, jo pasirinkimai nulemti istorinių bei sociokultūrinių veiksnių. Šie veiksniai formuoja ir asmens seksualumą, jo raišką. Apsakyme „Matas“ vaizduojamas valdžios viršūnes pasiekęs bolševikų vadą, kurio paveiksle kai kurie kritikai atpažįsta Antano Sniečkaus biografijos elementus. Susižavėjimas bloševizmu ir apskritai smurtu siejamas su Mato žavėjimusi jėga, vyro kultu. Ar tai simbolizuoja latentinį homoseksualumą? O apsakymo „Paukščių miegas“ – veiksmas vyksta visai netolimoje praeityje – pasakotojas priima savo biseksualumą kaip lemtį. Tiesa, gyvenimo tai jam nepalengvina – jaunas vyras nuolat svyruoja, derasi su savimi, negali pasirinkti.
Visi rinkinio apsakymai parašyti meistriškai, verta atkreipti dėmesį, kaip skiriasi jų struktūra, kalbinė raiška.
V.Pliura tuo pat metu ir amerikiečių, ir lietuvių literatūros dalis. Poetas yra lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus, rašė angliškai. Eilėraščius kurti pradėjo įžengęs į penktą dešimtį, pirmoji poezijos knyga pasirodė 1993 m. „Švelnumas pragare“ – antrasis ir paskutinis autoriaus eilėraščių rinkinys. Savotiška homoseksualaus Amerikoje gyvenusio vyro išpažintis apie pačius gražiausius ir pačius bjauriausius nutikimus. Kai kurie eilėraščiai net dabar kiek šokiruoja. Ar gali atvirumo – skausmingo ir švelnaus – būti per daug?
[1] „Fokuse: moterys Lietuvos kine“, sudarė Natalija Arlauskaitė ir Lina Kaminskaitė. – V.: „Lapas“, 2021, p. 250-271.
[2] „Routledge International Encyclopedia of Queer Culture“, Ed. by David A. Gerstner. – „Routledge“, 2011, p. 365.