Prieš ketverius metus Švedija priėmė įstatymą, draudžiantį seksą be sutikimo. Nors, kaip ir Lietuvoje, būta nuogąstavimų, kad padaugės melagingų pranešimų, Švedijos nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos kriminologė Stina Holmberg sako, kad tai – mitas.
 |
| Asociatyvi Rodan Can/unsplash.com nuotr. |
-modified.png)
Goda Rasčiūtė, manoteises.lt
info@manoteises.lt
Praėjus dvejiems metams po „sutikimo“ įstatymo priėmimo, Švedijoje atliktas išsamus seksualinio smurto bylų tyrimas. Apie jo rezultatus – pokalbis su Stina Holmberg.
– Kodėl Švedijoje buvo priimtas sutikimo įstatymas ir kokia buvo visuomenės reakcija?
– Debatai dėl sutikimo įstatymo vyko daug metų. Moterų teisių aktyvistės stengėsi populiarinti šią idėją, tačiau visuomenės nuomonė itin pasikeitė dėl #MeToo judėjimo ir dėl šalį sukrėtusio prievartos atvejo.
2013 m. trys jauni vyrai išprievartavo 15-metę merginą su vyno buteliu. Jaunuoliai buvo paleisti į laisvę, argumentuojant, kad vaikinai pasielgė impulsyviai, neapgalvotai ir kad tuo metu nebuvo labai aiškų požymių, jog auka priešinosi ar sakė „ne“. Šis atvejis paskatino judėjimą iš apačios. Rengti protestai, reikalaujantys griežtesnių įstatymų. Vyriausybė pradėjo peržiūrėti įstatymus, reglamentuojančius seksualinę prievartą.
2017 m. pasaulyje kilęs #MeToo judėjimas neaplenkė ir Švedijos. Dėl to 2018 m. Švedijos parlamente įstatymas buvo priimtas pribloškiančia dauguma. Nors apie lytinius santykius su sutikimu buvo šnekama ilgai, deja, tik tragiški įvykiai įtikino visuomenę.
Stina Holmberg, asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip apibūdintumėte esminius šio įstatymo aspektus?
– Viena svarbiausių priežasčių įstatymo keitimo buvo noras įstatymiškai apsaugoti nukentėjusį žmogų. Ankstesniame įstatyme nebuvo apibrėžtas seksualinis aktas, kurio metu nebuvo panaudotas smurtas ar grasinimai, įvardytas aukos pažeidžiamumas ar smurtautojo galios pozicija. Į pažeidžiamumo apibrėžimą įeina netikėta prievarta (angl. surprise rape) ir sustingimas lytinio akto metu. „Argumentai“, kad auka buvo girta ir sutiko, nebeegzistuoja. Dabar įstatymas saugo aukas: lytinio akto iniciatoriaus atsakomybė yra sužinoti, ar abi pusės pilnai supranta, kas vyks, ir ar nori dalyvauti.
– Kokios kritikos sulaukė įstatymas?
– Prieš priimant įstatymą, daugiai kritikos jam turėjo teisininkų bendruomenė, kuri manė, kad padaugės neteisingai apkaltintų, įstatymo apibrėžimas pernelyg trumpas, buvo kalbama ir apie nekaltumo prezumpciją. Žmonėms kilo abejonių, kaip apibrėžti, interpretuoti sutikimą, kaip žinoti, ar seksas tikrai nebuvo savanoriškas. Praėjus keleriems metams po įsigaliojusių pakeitimų, išnagrinėjome didelį kiekį bylų: galiu atsakingai pasakyti, kad didžioji dalis bylų buvo aiškios ir teisėsaugai nekilo klausimų, ar tai prievarta. Bylose, kuriose buvo pripažinta prievarta, nustatyta, kad auka arba aiškiai nesutiko, arba reagavo pasyviai dėl ištikusio sąstingio, dar egzistavo bylos, kuomet auka buvo išprievartauta netikėtai.
– Ar pastebėjote pokyčių pranešimuose apie prievartą, kaltinimuose, nuosprendžiuose?
– Pranešimų apie prievartą, kaltinimų bei nuosprendžių skaičius išaugo, nors ne stulbinamai. Tačiau teisiniai pokyčiai tikrai prisidėjo ir vis dar prisideda prie pranešimų apie prievartą skaičiaus didėjimo.
Labiausiai keitėsi kaltinimų ir nuosprendžių skaičius: 2017 m. buvo 190 nuosprendžių, 2019 m. – 333. Tai yra maždaug 75% padidėjimas. Tačiau pačių bylų turinys keitėsi nedaug. Išskirčiau tik vieną ryškesnį pokytį – naujose bylose rečiau atsispindi prievarta artimuose santykiuose. Atsirado daugiau bylų, kuriose auka ir kaltinamasis yra tik šiek tiek pažįstami, dažniausiai tai jauni žmonės, kurie dėl substancijų įtakos atsiduria seksualinėse situacijose, vėliau pakeičia nuomonę, o kaltinamasis dėl to pasidaro agresyvus. Tačiau mūsų tyrimas rodo, kad dažniausios bylos yra dėl netikėtos prievartos (angl. surprise rape) ar prievarta sustingimo metu.
Prieš keičiant įstatymą, daug prievartos atvejų buvo nenagrinėjami dėl įrodymų trūkumo. Gali pasirodyti, kad į teisinę sistemą įvedus sutikimo nuostatą, dar labiau trūks įrodymų. Tačiau tyrimas rodė, kad trečdalyje bylų įrodymai buvo labai stiprūs, tokie kaip garso ar vaizdo įrašai, kitų žmonių liudijimai ar paties kaltinamojo prisipažinimas. Taip pat skambučiai pagalbos numeriais ar apkaltinto asmens atsiprašymas.
Nors, kaip ir minėjau, didžioji dalis bylų nepasikeitė, tačiau šis įstatymas praneša visuomenei, kad seksualiniai santykiai gali vykti tik su sutikimu. Anksčiau aukos patirdavo didelį kaltės jausmą, kad neteisingai kalbėjo, siuntė klaidinančius ženklus ar „provokuojančiai“ apsirengė. Šiuo įstatymu stengiamės keisti socialines normas ir nustoti kaltinti auką.
– Kaip visuomenė vertina sutikimo įstatymą?
– Reakcijos pozityvios – visuomenė mato šio įstatymo naudą. Žinoma, tai nėra panacėja, svarbu keisti normas, apginti auką ir nubausti nusikaltėlį, keisti kultūrą ir švietimą, tačiau tai yra gera pradžia.
Teisėsaugos pareigūnai į įstatymą taip pat žiūri pozityviai, tačiau tyrime dalyvavę policijos pareigūnai buvo ir kritiški: jie mano, kad bylos jiems kelia naujų iššūkių. Jie taip pat identifikuoja, kad kartais jautė užuojauta kaltinamajam. Tai rodo, kad turi keistis ne tik įstatymai, bet praktika bei kultūra.
Nevyriausybinės organizacijos taip pat pozityviai žiūri į įstatymą – jų požiūriu, siunčiama svarbi žinia, jog visuomenė atsisako aukos kaltinimo. Tačiau nevyriausybininkai tai pat identifikavo ir teisėsaugos darbuotojų mokymų svarbą, kad jie suprastų, ko šiuo įstatymu norima pasiekti.