Labas, mano vaike. Šiandien nusprendžiau pakalbėt su tavimi apie šeimą. Jos sampratą, jos suteikiamas galimybes ir praradimus. Taip taip – nemeluokim niekam, gyvenimas šeimoje neretai yra galingas iššūkis, kuriam reikia gerai pasiruošti. Tačiau, taip jau istoriškai susiklostė, kad mes visi siekiame turėti tą šeimą. Jau vien dėl to, kad dauguma gimėme šeimose, pažinome savo tėčius ir mamas, žinome, ką reiškia atostogauti pas senelius, lankyti artimųjų kapus ir begalę daugybę dalykų, kas mums siejasi su šeima.
 |
| Rasa Račienė | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Rasa Račienė
„Mamos už LGBTQ+ vaikus“ narė
Apie šeimą yra parašyta ir Lietuvos konstitucijoje. 38 jos straipsnis skelbia: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Gražiai skamba šis straipsnis, toks, sakyčiau netgi įpareigojantis turėti šeimą, nes tik tai yra mūsų visų pagrindas. O turėti pagrindą po kojomis ir jaustis dėl to saugiai – ko gero kad kiekvieno žmogaus siekiamybė.
O konstitucijos 2 straipsnis sako, kad Lietuvos valstybę kuria tauta. Tauta, mano vaike, tai - istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Paprastai paaiškinus, visi, kurie gyvename Lietuvoje, esame jos kūrėjai. Dar pridėčiau, mokesčių mokėtojai, paslaugų teikėjai, įvairiausius darbus dirbantys, besilaikantys visų įstatymų ir taisyklių (na šioje vietoje, gal ne visiems tai pavyksta, bet norėčiau ir tikėčiausi, kad būsi doras, sąžiningas ir garbingas žmogus).
Dar užsiminsiu apie žmogaus orumą. Apie tai irgi galima pasiskaityti Lietuvos konstitucijoje, pagrindiniame mūsų šalies įstatyme. Tai va. Jos 21 straipsnyje yra parašyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Pas mus draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Ir, žinai, nors Lietuvoje orumas nėra apibrėžtas jokiais įstatymais, jis gali būti suprantamas ir kaip įgimtas žmogaus vertingumas ir kaip konkretaus asmens savęs vertinimas, susijęs su doros, intelekto ir išsilavinimo lygiu, turimomis vertybėmis, elgesiu visuomenėje ir savo veiksmais, ypač pareigų aplinkiniams vykdymu, susikurtu socialiniu vertingumu.
Dabar norėčiau paklausti: kaip tu jauties, kai pasakoju štai šiuos dalykus? Iš karto pasakysiu, kad labai myliu tave ir labai didžiuojuosi turėdama tave.
Iš mano įžangos turbūt jau supratai, kad esi lietuvių tautos dalis – vienas iš tų nepilnų 3 milijonų, šiai dienai gyvenančių mūsų šalyje. Esi, kaip parašyta Konstitucijoje – valstybės kūrėjas. Mokaisi, studijuoji, vėliau dirbi, moki mokesčius, savo talentais džiugini kitus, na, žodžiu, esi žmogumi, kuriuo verta didžiuotis.
Bet… Mano vaike. Yra keblumų su ta šeima. Žinau, kad neįsivaizduoji savo gyvenimo kitokio, ypač dabar, kai turi šalia žmogų, kurį myli ir kai kuri svajonėse savo ateitį.
Net nežinau kaip čia švelniau tau paaiškint, bet Lietuvos kūrėju tu esi, bet va, būti Lietuvos pagrindu, šiuo metu Lietuvą valdančiųjų požiūriu, tu negali būti.
Tu negali teisiškai sukurti savo šeimos, ja didžiuotis ir puoselėti tas vertybes, kurias nuo vaikystės tau stengiausi įdiegti. Ir tikrai žinau, kad jos nėra svetimos tau. Tu nori rūpintis artimu savo, tu nori padėti silpnesniam, nori būti gerbiamu žmogumi.
Bet... Pasakysiu tik tiek. Esu sutrikusi. Labai sutrikusi. Nes nežinau ką galiu tau pasiūlyt. Kaip išspręst šį rebusą ir kaip tau būti su savo žmogum toliau?
Man iš tiesų yra keista, kai dėdės ir tetos, išrinkti į Seimą, teigia, kad tokiems žmonėms kaip tu, mano vaike, nedera turėti šeimos. Galit (ir tai tik gal, o greičiausiai tai ir ne) turėti kažkokius kitokius ryšius, kurių, jokiais būdais (!) tik nevadinkit šeima. Nes šeima išskirtinai priklauso vyrams kartu su moterimis, nes svarbiausias dalykas yra galimybė pasidauginti. Iš karto atsiprašau tavęs už šį tokį, sakyčiau, suprimityvintą ir gana gyvulišką šeimos supratimą. Nes vėlgi, būtent Konstitucijos 38 straipsnyje yra parašyta, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Tavęs, deja, mūsų valstybė nesaugo. Tau kol kas teks išmokti apsisaugoti pačiam.
Ko gero, ši kova tau kainuos gana daug. Tau teks atremti daug pilamos paniekos ir psichologinio smurto. Viešo tyčiojimosi. Netgi iš politikų lūpų. Teks nuolatos mieste, kuriame gyveni, ieškoti vietų, kuriose jausies saugus. Kur į tave nežiopsos, nebadys pirštais, nelaidys užgaulių juokelių.
Nerimauju, kad kasdien susidurdamas su šia kova, tapsi piktu, o gal iš depresijos neišlipančiu žmogum. Gal nuspręsi nebegyvent. Norėčiau, kad tavo tokie norai pavirstų į emigraciją, bet nepramintų mano tako į kapines.
Dar kartą pakartosiu, kad myliu ir didžiuojuosi tavim, mano vaike.
Tu eini be galo sunkiu keliu ir labai norėčiau tau padėti, bet... nebežinau, kaip.
Gal tik pridėsiu, kad kartą viena protinga teta iš JAV prieš 11 metų, kalbėdama Jungtinėse tautose, minint vieną didžiausių praėjusio amžiaus laimėjimų – Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos priėmimą - pasakė, kad visus žmones vienija tik ŽMOGIŠKUMAS. Ji pasakė, kad buvimas moterimi, kaip ir buvimas rasine, religine, gentine ar etnine mažuma, buvimas LGBT nepadaro tavęs mažiau žmogumi. Štai kodėl gėjų teisės yra žmogaus teisės, o žmogaus teisės yra gėjų teisės.
Įsimink šiuos Hillary Clinton žodžius. Tai tegul taps tavo malda ar bent jau stipria atrama sunkiomis akimirkomis.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net