Kad jau pavalgėm, pagerėm ir pamiegojom, gal kas atsakys, kodėl per Kalėdas žiniasklaidoje tiek daug sutanų? Pamanytum, kad vien katalikai švenčia, bet juk ne! Yra gi ir protestantų Lietuvoje. Ir kaip bebūtų, Lietuva yra daugiakonfesinė šalis.
 |
| Asociatyvi Chris Curry/unsplash.com nuotr. |
Lina Žigelytė
Humanitarinių mokslų daktarė
Yra gi ir vienuolių (vyrų bei netgi moterų). Yra religiją tiriančių žmonių. Psichologių ir psichologų, kurie žino, kad gruodis daugeliui žmonių psichologiškai yra vienas sunkiausių mėnesių. Yra gi ir šiaip įdomių, pakalbėti apie prasmingus dalykus mokančių žmonių – rašytojų, mokslinink(i)ų, kūrėjų.
Bet ne, kur tau. Kaip tik Kalėdos – taip sutanos etery. Dar būna etnologai. Bet man kažkaip šiemet žiauriai užkliuvo sutanos.
Gal užkliuvo ir dėl to, kad į eterį ištraukti dvasininkai, kurie aktyviai agitavo ne tik prieš lyčiai neutralią partnerystę, bet ir prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Beje, Ukraina net karo sąlygomis pastarąją ratifikavo, o Zelenskis paragino Ukrainos politikus imtis galvoti apie įstatymus, kurie saugo vienos lyties poras. O internetas nepamiršta – Lietuvos vyskupų raginimais stabdyti LGBTQ+ žmonių teises Lietuvoje entuziastingai dalinosi būtent „Sputnik News“. Ir sugulė vilkas su ėriuku.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Prieš pat Kalėdas būtent krikščionių dvasininkas susimovė ir ištrūko į Minską dainuoti arijų proputiniškai auditorijai (V. Vyšniauskas yra pastorius radikalių evangelikų bažnyčioje „Naujoji karta“, ta bažnyčia seniai rokenrolu ir arijomis traukė auditorijas Lietuvoje ir Latvijoje). Bet vis tiek kažkaip ypatingai sunku praleisti Kalėdas be galvų iš už sakyklos. Sakytum, išėjo Leninas, bet atėjo Jėzus ir niekaip neužleidžia podiumo. Tarsi be sutanų – kaip be mamos, tėčio ir moralinio kompaso drauge sudėjus. Visai žemė iš po kojų slys, nebus kaip švęsti.
Beje, kalbant apie Ukrainą. JAV, kur gyvenu, nuo pat pirmų karo dienų parama aktyviai organizuojama būtent per bažnyčias. Nepakankamai ta tema žinau apie Lietuvą.
Bet ką žinau, tai žinau.
Turbūt jokios kitos demografijos taip agresyviai ir nuosekliai Lietuvoje nepasisako prieš LGBTQ+ teisių įtvirtinimą įstatymais kaip katalikai ir evangelikai. Būtent šios dvi grupės yra „frequent flyers“ visose vizitacijose Seime, kai tik atsiranda parlamentarų, sukančių galvas apie tai, kaip čia nuneigti moterų teises. Tas pats V. Vyšniauskas buvo tarp pastorių, kurie pernai kreipėsi į Seimo narius ragindami neratifikuoti Stambulo konvencijos. Kolegos evangelikai iki šiol tyli apie ne vietoje ir ne laiku uždainavusį pastorių.
Lietuvoje būtent katalikai ir evangelikai aktyviai užsiima vaikų indoktrinacija mokyklose. Jų netgi turi ne vieną. Jiems turime dėkoti, kad Lietuvoje beveik neįmanoma mirti ir pasilaidoti sekuliariai. Ką jau kalbėti apie našlaičių globą, neįgaliesiems skirtus centrus, globos namus.
Vis nepaleidžia mūsų Jėzus. Net internete. Nepamirškime, kad Lietuvos vyskupų konferencija iki šiol deleguoja narius į LRT tarybą. Nekalbėsiu apie dešimtis Lietuvoje veikiančių katalikiškų organizacijų, kurios aktyviai kišasi į mokslo programas, kūrybos finansavimą, paramą nevyriausybininkams. Šios organizacijos suplakusios tokį ideologinį kokteilį, kad nebeatskirsi, ar čia lietuvių katalikų Jėzus, ar Westoro baptistai, ar Kirilas iš Maskvos. Kai tikslas aiškus, sueina daug kas.
Bet štai užmeti akį į Lietuvos žiniasklaidą per Kalėdas (kurių metu šiemet buvo ir Hannukah) ir nušvinta žvaigždė Betliejuje. Ir supranti, kodėl raudonąją armiją iš Lietuvos išprašyti buvo lengviau nei agresyvią krikščionybę. Ir nepradėkime čia apie „Katalikų Kroniką“ sovietmečiu ar apie tai, kad „Tikėjimo žodis“ dalino bukletus apie Jėzų per Sąjūdžio mitingus. Vis tik dabar – 2022-ieji. Net elektrinėmis gitaromis grojama pas bernardinus Vilniuje.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net