Kuo svarbi žodžio laisvė ir kodėl feisbukas yra vienas geriausių dalykų, kuriuos mums davė Dievas? Turiu omeny ne Zuckerbergą, o Dievą, tą tikrą, nepakartojamą, vienintelį. Atsakymas šitose nuotraukose, bet pasiplėtosiu.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Irmantas Radavičius
Vilniaus Universiteto lektorius
Įsivaizduojate, kas būtų, jei šito nebūtumėme matę? Jei šitas žmogus būtų pasinaudojęs proga patylėti? Taigi būtumėme galvoję, kad normalus, o dar kažkas ir balsuoti už būtų sugalvojęs. Dabar nebalsuos ir tai gerai.
Tai netildykit jų, dievaži, su visokiais kalbos ribojimais. Juk juos užtildę nuo veiksmų vis vien kitų apsaugoti nesugebėsite, tiesiog blogis taps rafinuotesnis, galvos, kada ir ką sakyti, o iš padorių žmonių atimsite teisę girdėti ir elgtis atitinkamai, t.y. nuo visokių tokių kvailių laikytis atokiau. Paskaitai tokį ir akivaizdu, nebereikia nei gilintis, nei domėtis. Jie gi visada pataiko ne tuo adresu, lepteli kažką lygioje vietoje ir susidegina. Nestabdykit – kai priešas ruošiasi susimauti, jam nereikia trukdyti.
Čia va ko ir nesupranta dalis veikėjų su visais savo inkliūžonais ir daiversičiais. Jei jums patinka su celofanais, su gražuliais, su puidokais ir visais kitais panašiais mūsų „elito“ atstovais būti viename kambaryje, sėdėti prie to pat stalo – maloniai prašom, tik tada laikykitės nuo manęs atokiau ir neaiškinkite, kad turiu tai daryti ir aš. Neaiškinkite, ką man daryti ir nesakysiu, kur jums eiti.
Su savo meilės ir taikos balandžiais juk esat neįgalūs užtikrinti, kad šalia jūsų būtų saugu – tą liudija ir jūsų žodžiai, ir veiksmai. Jei galėtumėte, nereikėtų kreiptis į valdžią pagalbos, kad duotų galios. Yra skirtumas tarp ištvermės kentėti, drąsos reikštis ir tarp jėgos, leidžiančios saugiai jaustis šalia jūsų, net jei šito nesuprantate. Tai šitą žinant, jei visgi patys nesugebat, tai pradžiai nustokit su savo cenzūromis atiminėti žmonių teisę visų pirma saugotis patiems.
Neaišku, apie ką aš? Tai pavyzdžiui pasidomėkite, kaip feisbukas dabar blokuoja už Ukrainos palaikymą, nes čia, matai, skatina neapykantą ir diskriminuoja Rusiją. Netikėta? Nė kiek. Būtent šituos polisius ir tokio stiliaus komiuničio standartus žmonės seniai masiškai stumia kaip sprendimą, kad, matai, nebūtų įžeidinėjimo ir heitspyčo, ir va kaip pasirodo gaunasi – cenzūra visada apsisuka bumerangu ir kerta į sėdmenis taip, kad maža nepasirodo. Pasirodo, kad galų gale žmonės visgi sprendžia, kurie būna visokie, o ne cenzūra.
O kodėl jos griebiamasi? O todėl, kad pažeidžiami žmonės jaučiasi beviltiškai palikti likimo valiai, nes tipo tie kiti, normalūs žmonės, pasirodo, ne tokie ir normalūs, nes yra už taiką, nes jiems ne viskas vienareikšmiška. Būtent tie kiti žmonės, iš kurių tikimasi paramos ir socialinės atsakomybės užtikrinimo, lieka ant savo sofučių be stuburiuko su skania late rankose. Tokiu atveju pažeidžiamiems žmonėms nebelieka kito varianto kaip kad žiūrėti įstatymų kryptimi ir telktis tarnybas, ir įsigalinti nepaisant viso kito. Jeigu būtų socialinė atsakomybė – viso šito tiesiog nereikėtų, bet turim, ką turim.
Tad sakote, kad jums faina, nes jums nereikia veltis, ir šiaip kitiems rekomenduojate pozitivčiką ir mažiau neigiamų dalykų gyvenime ir daugiau prasmės tipo šokti ir dainuoti, ir pajūry gulėti? Nieko, už savo abejingumą laikui bėgant vis labiau gausite su silke per snukį, nes visokie durniai ir antivalstybininkai vis labiau ir labiau ims eterį, o tuo tarpu tie, kuriems tai kels bėdų, bus pažeidžiama mažuma, nes normalūs žmonės tiesiog pasirinko neateiti į vakarėlį. Čia jei pasiseks ir šitos bėdos kažkada nepalies labai asmeniškai, tada gali būti kad nebesuprasite, kaip nematėte ir bbdėjote anksčiau.
O ta mažuma, beje, iš tiesų siūlys spręsti visos visuomenės (t.y. ir jūsų) problemas (už jus), kaip ir dabar, na bet kai labai, labai nenori kištis, paprasčiau pasakyti, kad tavęs tai neliečia, ir tada gaunasi, kad skęstančių gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas. Kai to nesupranti, dar iš tų mažumų pasityčioji, nes o kodėl gi ne: linksma, smagu.
O štai fone labai greitai artėjam prie pasaulio, kuriame bus pilna apribojimų, ką sakyti ir ko ne, ir neduokdie, kaip neįžeisti ar nepriversti pajusti diskomfortą. Tuo tarpu šitais dalykais naudosis būtent tie, prieš kuriuos tos taisyklės turėjo būti nukreiptos.
Kas tada bus? Turėsit susipriešinusį pasaulį, kuriame kapojasi ekstremistai, o jūs ant savo sofos su late jau nebegalvojate, nešnabždate, bet rėkiate „taikooooooos“, nes aplinkui viskas dūžta ir griūva, tik jūsų jau niekas nebegirdi, ir net veiksmais nebegalite sustabdyti sniego gniužulo, kuris didesnis ne tik už jus, bet ir visą jūsų asmeninį pasaulį. Kažkada būtų užtekę tiesiog nepratylėti, o tada – jau deja.
Čia nėra kažkoks hipotetinis pasvarstymas. Būtent šitos dinamikos pilnas pasaulis, karas Ukrainoje, BLM Jungtinėse Amerikos Valstijose, COVID, galų gale, žmogaus teisių, švietimo ar mokesčių klausimai. Sąrašą galiu tęsti, bet esmė ne pavyzdžiai, o banalybė: visuomenėje stabilumą ir klestėjimą užtikrina stiprus viduriukas. Mūsuose gi jis pasirenka sofą ir todėl murkdomės tose pačiose nesąmonėse jau kelis dešimtmečius. Ir taip bus tol, kol vidurys rinksis sofą. Patogi ji, didelė ir gili, visa chebra sugulus, negi čia prašysi pasijudint, visus iš miego pažadinsi, nelygis ar kažką.
Tai grįžtant prie aktualijų, šitai, kas čia šitose nuotraukose, yra sveikos ir laisvos visuomenės likučiai, kuriuos reikia saugoti. Turiu omeny ne kvailą ir amoralų pasisakymą, bet reiškinį su galimybe reaguoti. Yra priežastis, kodėl žodžio laisvė yra pamatinė ir komfortas nėra pakankamai gera priežastis ją palaidoti. Už jos iš esmės testovi laisvė galvoti, ir kai nebegali kalbėti, laikui bėgant pasikeičia ir mąstymas.
Tad nelaikykite žodžio laisvės teise. Laikykit ją pareiga, nes jei laikysite teise, tai manysite kad galite leisti sau pratylėti, ir ilgainiui tos teisės nebeliks. Iš lėto, po truputį, turėsite ne laisves, o svetimas ir dažnai nelogiškas taisykles bei pareigas kaip pasekmes ir kainą už savo abejingumą, ir vis labiau nervinsitės, kad kažkas knisa protą.
Taip jau yra, kad kai turi turtą, privalai juo rūpintis, nes jei apleidi, tai niekas nekaltas kad jis sugenda/sugriūna, o tik tu. Taip ir su laisvėmis – jei negini savo interesų, tik pats kaltas kad jie neatstovaujami. Jeigu vidutinis (o ne ekstremistas) pilietis politikoje nedalyvauja, tyli diskusijose, nesivelia į konfliktus, tai jo tarsi ir nėra: tuščia vieta, kuri galėtų būti užimta.
Tai sakote, nėra ką rinkti, ten tik durniai viešumoje? Tai čia ne faktas ir ne priežastis, o jūsų požiūrio pasekmė. Nesirinkti, nedalyvauti – irgi pasirinkimas, turintis pasekmes. Viešumoje taip, nes jūs neatėjote. Jūs būtent šito norite ir siekiate, o pasekmes teisinat banaliais teiginiais, kad tik nereikėtų kažko daryti.
Tai kiek homofobų sudrausminote šiandien arba bent jau kiek kartų užsistojote kažką neteisybės akivaizdoje? Kiek kartų viešai reiškėte savo pilietinę poziciją, palaikėte tai, kam pritariate, ir pasisakėte prieš tai, kam prieštaraujate?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net