2022-ieji metai istorijos vadovėliuose bus įrašyti kaip kraupios rusų agresijos ir Ukrainos žmonių pasiaukojimo, heroizmo laikas. Tikiu, kad taip pat galėsime kalbėti apie Vakarų pabudimą iš tingaus snaudulio.
 |
| Andrius Navickas | lrs.lt |
Andrius Navickas, Seimo TS-LKD frakcijos narys
andrius.navickas@lrs.lt
Tiesą sakant, jei Vladimirui Putinui būtų pakakę kantrybės dar kurį laiką palaukti, šiandien agresorius būtų visai kitoje situacijoje. Visoje Europoje stiprėjo nacionalpopulizmas, su didele simpatijos Rusijai doze. Atrodė, kad Vakarai vis labiau virsta Rusijos ir Kinijos pastumdėliais.
Metų pabaigoje jau turime visai kitokią situaciją. Ukrainos herojai įkvėpė ir Vakarų lyderius. Galima apgailestauti, kad net ir šiandien galingiausios Europos valstybės vis dar neišsivaduoja iš „vidinės cenzūros“, susijusios su menamos Rusijos galybės baime. Tačiau, panašu, mes dar patys iki galo neįvertiname, koks radikalus mąstymo ir elgesio pokytis įvyko per metus.
Šiandien Ukrainos – Rusijos siena yra tapusi taip pat perskyra tarp dviejų skirtingų civilizacijų. Takoskyra tarp jų tik didėja. Gali atrodyti paradoksalu, bet vienas iš svarbių jos elementų tampa požiūris į LGBT bendruomenę.
Dar pavasarį Vladimiras Putinas pareiškė, kad vienas svarbiausių karo Ukrainoje tikslų – tai, kad Rusijos miestuose nevyktų LGBT eitynės. Dar po kurio laiko genderizmą jis įvardijo kaip didžiausią pavojų nacionaliniam saugumui, o Rusijos Dūma suskubo priimti LGBT veiklą kriminalizuojančius teisės aktus, kuriais taip pat siekiama panaikinti bet kokius homoseksualių žmonių egzistavimo ženklus.
 |
| Andrius Navickas | lrs.lt |
Tuo pat metu kariaujanti su agresoriumi Ukraina ne tik ratifikavo Rusijoje demonizuojamą Stambulo konvenciją, įpareigojančią kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, bet ir pripažino LGBT asmenų civilines sąjungas. Beje, skirtingai nei nerimauja Lietuvoje triukšmaujantys „tradicijos“ gynėjai, Ukrainos visuomenė dėl tokių sprendimų tikrai netapo mažiau solidari ar silpnesnė.
Kodėl požiūris į LGBT bendruomenę tampa Vakarų civilizaciją skiriančiu bruožu ir kodėl seksualinio elgesio įvairovės tiek bijo totalitarinių režimų kūrėjai?
Kiekviena karta turi savo laisvės kovas ir savitus išbandymus. Taip pat, tikiu, bent kažkiek, stengiamės mokytis iš istorijos.
Kai kalbama apie Vakarų civilizaciją, dažniausiai nurodomos tris svarbiausios jos ištakos: Antikinė filosofinė mintis, Romos teisė ir krikščioniška žmogaus samprata.
Viena iš svarbiausių krikščionybės tezių buvo apie tai, jog nė vienas žmogus nėra brokas, nėra mažiau orus ar vertingas už kitą žmogų. Socialinis statusas, biologinės savybės, geopolitiniai veiksniai negali tapti prielaida kurią nors žmonių grupę laikyti „mažiau žmonėmis“.
Paprastai „mažiau žmonėmis“ linkstama laikyti tuos, kuriuos mažiau pažįstame, turime išankstinę nuostatą apie jų nepilnavertiškumą, jaučiamės geresni už juos, bent jau tam tikru aspektu.
Būtent krikščionys pasiekė, kad Romos imperijoje būtų uždraustas infanticidas – nepageidaujamų kūdikių žudymas, kai buvo traktuojama, kad šeima gali su savo vaikais daryti, kas patinka. Mergaitės ilgą laiką buvo traktuojamos kaip socialinė našta šeimai, todėl jų paprasčiausiai buvo „atsikratoma“.
Dominikonams vienuoliams 16 a. reikėjo labai pasistengti, kol jie sugebėjo įrodyti, kad tarptautinėje teisėje visos tautos turi būti vertinamos kaip lygiateisės, jog Naujojo pasaulio gyventojai, indėnai, nėra niekuo „mažiau“ žmonės nei Europos gyventojai.
Prireikė dar daugiau laiko, kol buvo visuotinai pripažinta, kad rasizmas yra toksiškas nesusipratimas. Net po to, kai 19 a. pagaliau buvo panaikinta vergija ir prekyba vergais, labai daug laiko reikėjo ir net aukų, kol pagaliau būti rasistu tapo gėda.
20 a. išvydome, kuo gali virsti antisemitizmo virusas, jei į jį nereaguojama. Žydai buvo naikinami vien todėl, kad yra žydai, Tai buvo daroma krikščioniškoje Europoje, kuri didžiavosi savo civilizacijos branda, humanizmu, bažnyčiomis, tradicija. Pasirodė, kad įsakymas „nežudyk“ gali tapti selektyvus. Kaip tai nutiko? Labai daug pasistengta, jog į žydus pradėta žiūrėti kaip į žmonijos „broką“, „mažiau žmones“.
Beje, eugenikos teorija „mažiau žmonėmis“ vadino ir tuos, kurie neatitinka sveikatos standartų“ ir gali „kenkti žmonijos genofondui“. Eugenikos eksperimentai 20 amžiaus pirmoje pusėje atrodė patrauklūs net ir Vakarų valstybėse. Prireikė šoko, susidūrus su nacistiniais eksperimentais, idant būtų atsisakyta „žmonijos tobulinimo“.
20 a. antroje pusėje LGBT bendruomenės atstovams, regis, atsirado galimybė paprasčiausiai gyventi kartu su „seksualine dauguma“, nes, regis, vis daugiau žmonių įsisąmonino, kad intymi erdvė turėtų būti laisva nuo valstybės kišimosi. Tai buvo susiję ir su tuo, kad, bent jau Vakaruose, visos valstybės tapo pasaulietiškos ir įsipareigojo būti nešališkos, vienodai gerbti visus piliečius.
Tačiau LGBT šiandien vis dar yra raudonas (ar vaivorykštės spalvų) skuduras tuose visuomenėse, kurios jaučia kompleksus dėl savo tapatybės. Atkreipkite dėmesį, kad kitais piktinasi dažniausiai kompleksuoti žmonės, kurie nėra tikri dėl to, ką daro, kaip gyvena, ir dėl to puola nurodinėti, kaip turi gyventi, kokie būti – kiti. Kuo krikščionis yra tvirtesnio tikėjimo ir labiau pasitiki Jėzumi Kristumi, tuo pakantesnis ir pagarbesnis kitiems yra. Labiausiai netolerantiški yra tie, kuriuos erzina sąžinės balsas, kad patys turi problemų, dėl kurių labai pyksta ant kitų.
Rusijos ideologai priešiškumą LGBT aiškina „tūkstantine rusiško dvasingumo tradicija“. Tačiau Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje puikiai matėme, koks tai „dvasingumas“. Akivaizdu, kad kur kas tiksliau kalbėti ne apie „dvasingumo“ gynimą, bet apie kompleksuotą siekį ką nors apkaltinti dėl savo bėdų, tam tikrą grupę paskelbti „mažiau žmonėmis“.
Aišku, turime skirti politinį ir religinį santykio su LGBT bendruomene aspektus. Katalikų Bažnyčios mokymas apie lytiškumą yra daugiabriaunis ir, gaila, kad nemaža dalis katalikų jį bando suvesti į juoda/balta priešstatą. Man, kaip katalikui, atrodo, jog LGBT klausimas yra dovana Bažnyčiai, nors šiandien ir atrodo, kad kelia sumaištį, Tai galimybė naujai apmąstyti artimo meilės bei santykio su į paribius nustumtais žmonėmis klausimą.
Politiniu aspektu, LGBT klausimas – tai išbandymas, ar tikrai mes pasiryžę gyventi tuo, ką deklaruojame? Turiu galvoje, mėgstame kalbėti apie žmogaus teises, visų lygybę prieš įstatymą, Lietuvą be pamirštų žmonių ir pagalbą tiems, kurie patiria patyčias ir stigmatizaciją. Tačiau ar mes esame pasiruošę pripažinti, kad natūralu, jog visuomenę sudaro skirtingi žmonės ir tai, jog kiekybiškai tam tikra orientacija, pomėgis, biologinė savybė, įsitikinimas dominuoja, nereiškia, kad jis turi būti valstybės privilegijuojamas.
Nemanau, kad raudonplaukiai turi būti persekiojami, nes jie mažuma. Nemanau, kad mums reikėtų nurodinėti, ką ir kaip žmonės turi daryti savo lovose, jei, aišku, tai nepradeda žaloti kurio nors iš jų, jei nėra taikoma prievarta.
Kaip katalikas, aš priimu Bažnyčios mokymą apie santuokos vertę. Gyvenu susituokęs ir, noriu tikėti, kad tai mano vienintelė santuoka, nes esu davęs tokį įsipareigojimą. Tačiau, kaip politikas, esu prisiekęs pasirūpinti visais Lietuvos žmonėmis, nepaisant to, kiek jie kartų yra susituokę, kokia yra jų seksualinė orientacija, ar man patinka jų politinės pažiūros, ar moka jie žaisti šachmatais, ar yra gražesni už mane, ar yra skaitę mano knygas. Traktuoti kurį nors žmogų, kuris galbūt man nepatinka, kaip „mažiau žmogų“, jau yra nusižengimas priesaikai.
Vakarų civilizacija siekia būti laisvų žmonių bendrija, nors ir vis prireikia sukrėtimų, idant prisimintume, kad laisvė yra veiksmažodis, tai, už ką reikia nuolat kovoti. Rusijos „dvasingumo“ gynėjai pretenduoja būti „tikro žmogiškumo“ ekspertais ir bando perkurti žmones pagal ideologinius reikalavimus. Tai labai svarbus skirtumas.
Tikėtina, kad po kurio laiko visuomenėje teks kovoti su naujais neapykantos ar stigmatizavimo demonais. Tačiau dabar būtent LGBT yra ta grupė, kurią bandoma nužmoginti, sukarikatūrinti, priskirti jai tai, kuo bodimės, yra pagunda jaustis „geresniais“, „nusipelnusiais gyventi geriau“, nei „kažkokie gėjai“.
Lietuvoje, kurioje tvirtiname, kad esame vakariečiai, bet vis dar neišsivaduojame nuo sovietmečio toksinų galvose, neretai sakoma: „Juk jų (LGBT atstovų) niekas nemuša, nežudo. Jie gali ramiai kiūtoti savo kambarėliuose ir niekam nelįsti į akis. Tačiau jie primeta savo pasaulėžiūra jau vien tuo, kad jos neslepia ir dar nori viešai apie ją kalbėti.“
Tiesą sakant, šie žodžiai labai primena sovietmečio ateistinės valdžios pareigūnų požiūrį į tikinčiuosius, reikalaujančius elementarių teisių. Juk sovietmečiu tie katalikai, kurie nesipriešino sovietiniams apribojimams, buvo lojalūs valdžios paskirtiems vyskupams, nereiškė viešai savo įsitikinimų, nebuvo kaip nors persekiojami, nepatyrė fizinio smurto.
Šiandien diskusijos apie indėnų, juodaodžių teises, apie tai, ar galima naikinti žydus, romus, mums atrodo absurdiškos ir net groteskiškos. Sunku patikėti, kad žmonės buvo tokie „kvaili“, jog nesuprato, kad žydai, indėnai, juodaodžiai, romai yra visaverčiai žmonės.
Tikiu, kad po kurio laiko taip pat atrodys ir LGBTQ klausimas. Bent jau politiniu aspektu. Tačiau tai nereiškia, kad pasyviai turime paprasčiausiai laukti. Nepamirškime esminio dalyko: „Idant blogis klestėtų, pakanka, kad geri žmonės liktų pasyvūs.“
Labai apmaudu, kad liekame viena paskutinių Vakarų valstybių, kuri nesugeba įveikti santykio su LGBT testą. Gal kitąmet pavyks, kai galutinai nebeliks toksiško ideologinio srauto iš Rusijos?
Ukraina per metus labai pakeitė pasaulį ir Vakarų civilizaciją. Noriu tikėtis, kad prašviesės ir mūsų galvose bei daugiau jautrumo bus širdyse. Ne tik apeliuosime į krikščionišką tradiciją, bet ir elgsime, kaip dera krikščionims.