Pirmadienio rytą kartu su atžalomis prie gydytojo kabineto laukęs buvęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Liudas Zakarevičius netikėtai išgirdo keistą kito vyriškio repliką. „Tu esi gėjus“, – tarstelėjo šis jam ir ėmė klausinėti apie vaikus. Tačiau L. Zakarevičius nė kiek nepasimetė ir sukurpė istoriją, kuri nepagarbiomis ir nekorektiškomis frazėmis sau leidusiam svaidytis pašaliniui gerokai apsuko galvą. Panašu, pastarajam pritrūko kritinio mąstymo: vyriškis patikėjo, kad gėjai užsienyje perka sau vaikus.
 |
| Asociatyvi Michal Parzuchowski/unsplash.com nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
L. Zakarevičiui sutikus, dalijamės jo pilnu „Facebook“ įrašu su jarmo.net skaitytojais:
Sėdžiu su dukromis, laukiu akimirkos, kai galėsiu įeiti pro duris. Prie manęs prisėda maždaug 50+ vyras. Keistas, bet pasportavęs.
Apžiūri, atsidūsta ir tarsteli:
– Tu esi gėjus…
– Čia teiginys ar klausimas? – netikėtai išgirdęs netikėtai atsakau.
– Teiginys, – nukerta jis.
– Gerai, - atsakau.
Dar minutę jis mane nužiūrinėja. Tuo metu Ūla sako: „Tėti, o kada jau mes eisime?”. „Jau tuoj“, - atsakau aš ir, tiesą sakant, tikrai laukiu, kol greičiau prasivers kabineto durys.
Tačiau greta sėdintis ponulis nenurimsta.
– O tai iš kur vaikai? – piktu tonu klausia tas.
Pradedu galvoti, ar apie anatomijos pamokas turėčiau pasakoti, ar į gyvenimo egzistenciją leistis. Nusprendžiau pasirinkti trečią kelią.
– Pirkau, – atsakau aš.
– Rimtai??? – susidomėjęs klausia ponulis. – O kur?
– Bulgarijoj, ten prie Karlo Vyvarų yra toks turgus, kur galima pirkti, – toliau rytinę melancholiją beriu jau galvodamas apie savo vaikų (o tuo pačiu ir savo) saugumą.
– Tai taip tiesiog nuvažiavai ir nusipirkai? – jau susidomėjęs nerimsta dėdulė.
– Taip. Iš pradžių paskambinau į Kroatijos maisto ir veterinarijos tarnybą, tada davė man elektroninio pašto adresą, reikėjo išsiųsti užsakymą, o išsiuntus tiesiog nuvažiavau ir nusipirkau.
– Nu geras, – mąsto anas. – Bet juk vaikų prekyba uždrausta, – logika trykšta rytinis penkiasdešimtmetis.
– Tai pas mus uždrausta, bet Brazilijoj ne, – matydamas, kad diskusija gali vesti toli.
– Tai jos brazilės? Atrodo kaip iš čia. Ir dar tokios panašios, – samprotauja mano naujas draugas.
– Ne, ne brazilės. Jos indokinės. Čia Somalio piratai iš indokinijos jas pirko ir po to Bornholme perpardavinėjo už brangiau.
– Bet kad akys visai nesiauros, – jau susidomėjęs atitaria naujas draugas. – Ir lietuviškai be akcento šneka, – prideda tas.
– Taigi ne vakar pirkau, – atsakau. – Jau jos tris mėnesius Lietuvoj. O vaikai juk imlūs, – tęsiu aš.
– Nu jo, - atsako dėdė, – vaikai gi tikrai greit prasilaužia. O kiek kainavo?
– Šešiasdešimt trys su puse.
– Už vieną?
– Tai negi už abi. Dar arbatos dvylika palikau, tai drabužių papildomai davė.
- Nu geras… - atsidūsta kolega. – Tai nebrangiai.
– Jeigu norit, galiu duot kontaktą, nusipirksit ir jūs. Galima įvairių ten gauti – portugalų, eskimų, šarvuočių, nariuotakojų, vengrų… – suvokdamas, kad pokalbis gali toli nuvesti, porinu aš.
– Ne, nereikia, – nukerta tas. – Jau ir taip 5 turiu. Savo. Nepirktus. Užteks.
– Gal ir taip, – atsakau.
Tada įsivyrauja trumpa kelių sekundžių tyla.
– Bet tai gražios mergaitės, komunikabilios tokios, linksmos, – nori pratęsti pokalbį mano ryto draugas.
– Nu tikrai neblogos. Vykusios tokios. Geras pirkinys, negaliu skųstis, - atsakau.
– O tai jos dabar legaliai tavo dukros? – jau gilyn lenda ponulis.
– Legaliai. Paskambinau savivaldybei, savivaldybė nukreipė į žemės ūkio kelių priežiūros inspekciją, nuvažiavau, sumokėjau truputėlį pinigų, pasirašiau popierius ir va, turiu.
Priekyje sėdinčios moteriškės jau krykštauja iš dialogo turinio, bet mano naujasis kolega to nesupranta ir tęsia toliau.
– Nu jo, viską šiais laikas galima nusipirkti. Tik turėk pinigų. Jūs gėjai visi tų pinigų turit. Buržujai kažkokie. Va mums, normaliems, tai nei darbo nėr, nei gyvenimas geras. O jūs – vaikus indokinus perkat ir iš mūsų duoną atiminėjat. Tik kam čia demonstruotis, vis tiek nesuprantu, – jau piktai rėžia dedulytė.
Kreivai pažvelgiu nesuprasdamas, apie ką jis čia, o tas pirštu parodo į mano apyrankę ir tekšteli: „Gi užsirišęs savo ženklą. Būčiau pagalvojęs, kad normalus”.
– Aaaa, nu jo, – jau nebeturėdamas žodžių kišenėje atsakau aš, o tuo metu Grėtė prunkšteli: „Tėti, gal galėsi paskambinti mamai ir paprašyti, kad iš darželio pasiimtų penkiomis minutėmis anksčiau”.
Laimei iškart po to atsivėrė kabineto durys, mes įėjome, o tas ponas taip ir liko sėdėti vietoje. Tad ką pagalvojo, taip ir nežinau.
Vežiau po to vaikus į darželį ir iš pradžių galvojau, kad istorija juokinga. Bet kuo labiau apie tai galvojau, tuo labiau darėsi liūdna, nes įtariu, kad taip (na, gal ne visai taip, bet panašiai) galvoja visai skaitlinga visuomenės dalis.