Mūsų akys ir ausys jau priprato prie kasdienybę drebinančių nepasitenkinimų ir protestų. Šis metas nėra kažkoks fragmentiškų nepakantumo demonstravimo šou. Masinių medijų kanalai praneša apie tai, kad visuotinais įvykiais yra signalizuojami globalūs pokyčiai, prasidedantys šiandienoje ir besitęsiantys rytdienoje.
 |
| Remigijus Venckus | Asmeninio albumo nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Manau, kad dar net nenutuokiame apie tai, kaip gyvensime rytoj. Vis dėlto kažkokiu būdu rytojų jau modeliuojame dabartyje. Intuityviai suprantame, kad esame liudininkai didžiulių istorinių lūžių, tik niekaip negalime artikuliuotai tiksliai prognozuoti, koks yra galimas viso to rezultatas; kiek jis pakeisiąs mūsų artimąją aplinką ir net pasaulį, plytintį tiek čia – kasdienybės ritualais dabinamame mūsų kieme, tiek už regimojo horizonto. Taigi, mūsų laikų istorijos rezultatas vis dar slepiasi už mūsų proto ir regimybės ribų.
Rusijos ir Ukrainos karo kontekste bet kokie kitose šalyse nutinkantys visuomeniniai bruzdėjimai taip pat įgauna įdomų ir nevisiškai įprastą atspalvį. Net kvaili politikų pasisakymai ar verslininkų bandymas karo sąskaita susikelti nuosavą populiarumą didinantį skandalą, taip pat įsisuka į globaliai įsisiūbavusios visuomenės karuselę.
Kurį laiką mano dėmesį, kaip ir daugumos iš jūsų, patraukė Irane vykstantys protestai. Juos išprovokavo taikos policija, mirtinai sumušusi vietos merginą. Tad nebegalėdamos daugiau tylėti, musulmonės moterys viešumoje nusikerpa plaukus ir degina galvos apdangalą (kurį nešioti reikalauja tikėjimas). Rytų pasaulis irgi bruzda!
Ką reiškia vykstantys bruzdėjimai? Nebūtinai teigiamus pokyčius. Pirmiausiai, manytina, kad prasideda (arba kurį laiką jau tęsiasi) diktatūrų griūtis. Antra, protestai gali iššaukti naujas ir ankščiau nematytas diktatūros mutacijas. Juk istorija mėgsta kartotis? Tironija niekada nenustojo egzistavusi, tačiau kurį laiką ji budi, slapstosi arba snaudžia lyg grėsmingas drakonas. Tironija gali sugrįžti taip, kaip ir fašistinės nuotaikos.
 |
| Švedijoje surengtas protestas dėl įvykių Irane | Artin Bakhan/unsplash.com |
Beje, Rusijoje jos sugrįžo jau 2022–ųjų metų vasarį, o dabar išgyvena naujus, vis tik neraminančius pokyčius, kurie dažniausiai ženklinami „rašizmo“ terminu (šis terminas ypač paplito tarp rusų kalbą gerai suprantančių postsovietinio bloko šalių).
Paskutiniu metu galime stebėti kaip Centrinės Azijos šalys, tokios kaip Kazachstanas, reiškia nepasitenkinimą Rusijos veikla. Daugumą jų neramina didžiosios kaimynės priimami destruktyvūs ir regioną destabilizuojantys sprendimai, propagandos konstruojamas įžūlus ir melagingas šou, realizuojamas geopolitkos arenoje. Susidaro įspūdis, kad Rusija – tai nesibaigiančių konfliktų su Vakarais vadovėlinis pavyzdys.
Ilgą laiką atrodė, kad tokios šalys kaip Kazachstanas yra nenusiteikusios bendradarbiauti su Vakarais, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje, šios šalys vis drąsiau žvelgia Vakarų Europos ir JAV kryptimi. Vis dėlto džiūgauti nėra ko. Kad ir kaip Kazachstano drąsa ir politinis persiorientavimas atrodytų esąs teigiamas poslinkis, tačiau jo ir kitų, gretimų šalių, nerangus krypties keitimas rodo, kad iki Vakarų demokratijos joms dar pakankamai toli. Tad norisi paraginti neapsigauti, nebūti užniūniuotais ir suvedžiotais.
Centrinės Azijos šalių bandymas koketuoti su Europos Sąjunga gali būti suvokiamas tik kaip bandymas maskuoti diktatūros pastebimumą, bet jos visiškai nepanaikinti. Šių šalių lyderiai paprasčiausiai bijo nuo Rusijos prasidedančio ir globaliai visomis kryptimis kylančio geopolitinio cunamio, galinčio lemti valstybių santvarkų griūtis ir ženklius visuomenės portreto pokyčius.
Taigi, anksčiau Putleriui palankių diktatorių kėdės šiandien pradeda vis labiau klibėti… Centrinės Azijos diktatoriai, panašiai kaip ir mūsų kaimyninės šalies „vadas“ Lukašenka, bando išsukti savo uodegas. Jie ne tik bando išlaikyti savo rankose galią ir valdžią, bet ir išvengti katastrofiškų pasekmių, link kurių intensyviai žengia Putleris ir jo sėbrai…
 |
| Protestai Minske po suklastotų prezidento rinkimų | pixabay.com nuotr. |
Centrinės Azijos diktatoriai vis dar bando išlaikyti savosios praeities tvarką dabartyje, kartais ją reabilituoja, t.y. propagandos priemonėmis ją bando išryškinti romantiškai nostalgišku patosu. Jiems tikrai nerūpi žmonių norai ir siekiai gyventi taikioje ir klestinčioje rytdienoje.
Kai Putleris, kurį socialiniuose tinkluose žmones jau seniai vadina „bunkeriniu“, paskelbė mobilizaciją, pirmiausiai, norėjosi tikėti, kad šalies viduje prasidės tokie judėjimai, kokių Rusija ilgai nematė (anksčiausiai regėti buvo tik 20 a. pradžioje). Viena vertus, atrodo, kad žmonių pasipiktinimas daline mobilizacija dar kartą ženklina pasaulio diktatūrų žlugimą. Antra vertus, negalime būti tuo optimistiškai įsitikinę. Diktatūra gali pradėti siautėti lyg nevaldomas demonas. Ji geba greitai užgniaužti pasipiktinimo gestus ir padidinti savąją visuomenės prievaizdo galią.
2022–ųjų m. vasario pradžioje pradėtas karas Ukrainoje visus šokiravo ne tik dėl atakų kiekio, bet ir dėl to, jog akivaizdžiai Putlerio Rusija parodė tikinti nuosavu mesijiniu genocido projektu, nuo Vakarų demokratijos viruso išvaduojantiems didvyriams pažadėtu amžinuoju dangumi. Mes visi suprantame, kad šioje situacijoje, viena vertus, masinis žmonių žudymas reikalauja demokratinio pasaulio aštrių reakcijų; antra vertus, tokios genocidinės „razborkės“ skatina pačią diktatūrą kurti naują, gerokai šiurpesnę, kontrolės formą dabarties ir ateities realybėje.
 |
| Asociatyvi Marynos Nikolajevos/unsplash.com nuotr. |
Tai prie ko iš Putlerio Rusijos kylantis besaikis kraujo troškimas gali nuvesti? Pirmas variantas: Rusija suskaldoma į regionus, o tarptautinė bendruomenė ją pasidalina įtakos bei kontrolės zonomis. Antras variantas: Rusija užsidaro nuo išorinio pasaulio, grįžta į pačius gūdžiausius Šaltojo karo metus (o gal ir net gūdesnius, primenančius Šiaurės Korėjos realijas).
Pirmu atveju Rusija žlunga taip stipriai, kad jos atsitiesimui reikia tokio ilgo laikotarpio, jog savo gyvenimus kaltės jausenoje nugyvena net kelios piliečių kartos. Šalies laukia labai ilgas atgailos kelias. Antruoju atveju, stagnacija dar labiau sustiprina Putlerio Rusijos projektą, paremtą galia ir valdžia, neribotai didinamu kontrolės žiaurumu. Represinio aparato sustiprėjimas priartina pačią Rusiją prie Mao Dzedongo Kinijos, kurioje įvyko vienas didžiausių mūsų laikų istorijoje genocido projektas, realizuotas prieš savosios šalies piliečius.
Nors Kinijos lyderis viešai ir neglosto Putlerio galvytės, tačiau jis ir nemaskuoja minties, kad pačiai Kinijai yra naudingas vykstantis Rusijos žlugimas ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio. Tai dar viena zona, kurią galima valdyti, lyg paklusnią marionetę.
Matydama Rusijos nesėkmes, Kinija taip pat gali persvarstyti savo vaidmenį regione ir netgi visoje Eurazijoje. Kinija turi puikią progą ne tik stebėti Rusijos nesėkmę, bet ir iš naujo permodeliuoti savo galios strategiją, derinti bei tobulinti pačius įvairiausius nepriklausomo ir demokratinio Taivano užgrobimo scenarijus.
Karas Ukrainoje rodo, kad yra vienas, valdžiai palankus diktatūros modelio veikimo niuansas. Vienas lyderis visada sprendimą priims greičiau nei valdžią pasidalinę valstybės valdymo organai.
Tiesa, diktatoriaus sprendimas nebūtinai kitiems bus naudingas. Priešingai nei diktatūra, demokratinis Vakarų pasaulis siekia visuotino sutarimo, o pačią demokratiją diktatorių akivaizdoje paverčiančia karikatūra. Nesibaigiančiu serialu tampa ilgi procesai, vetavimo galimybės, ginčai ir sutarimų paieškos. Visa tai mums patiems nenaudinga šiuo karštuoju karo metu. Ilgi procesai tikrai yra veiksmingi taikos laikotarpiu. Deja, šis stumdymasis globalioje politikoje labiausiai naudingas diktatūra pasidabinusioms šalimis.
Rusijos dalinė mobilizacija tapo globaliu pajuokos objektu. Mobilizacija vadinama debilizacija, mogilizacija, utilizaciją. Šalia mobilizacijos proceso juokingai atrodo ir idiotiškas Rusijos noras per referendumą prisijungti jai nepriklausančias teritorijas. Vis tik šis gestas yra logiškas ir apgalvotas.
Viena vertus, tai rodo, kad demokratinei diplomatijai priklausančios priemones taikomos diktatūroje tampa tiksliniu bandymu legalizuoti diktatūros veiksmus. Antra vertus, tuo pačiu metu ši demokratijos spalvomis tikrovę dabinanti akcija tampa ir pačios demokratijos parodija. Kuo daugiau parodijų, ataidinčių iš diktatūros, tuo labiau įsitikiname, kad Vakarų biurokratija paralyžiuoja, bet neįgalina veikti. Ilgai priimami Vakarų šalių sprendimai dažniausiai ženklina vakar dienos realijas, bet ne prabyla apie strateginius pokyčius rytojaus dienos aušroje...
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net