JAV respublikonai sutarė su demokratais dėl būtinybės nacionaliniu mastu saugoti LGBTQI+ santuokas ir mišriąsias santuokas. Pirmosios JAV nacionaliniu lygmeniu pripažįstamos nuo 2015 m., antrosios – nuo 1967 m.
 |
| JAV Senatas | Harold Mendoza/unsplash.com nuotr. |
Lina Žigelytė
Humanitarinių mokslų daktarė
Tokio sutarimo tarp respublikonų ir demokratų beveik niekada nebūna. Jokiais klausimais. Jei demokratai nori užtikrinti moterų reprodukcines teises, respublikonai sako, kad net tėvo išprievartauta dukra turi gimdyti. Jei demokratai nori reguliuoti karui skirtų ginklų prieinamumą civiliams, respublikonai sako: „Lai šaudo“.
Dabartinis 12 respublikonų prisijungimas prie demokratų balso yra istorinis. Net mormoniškos Jutos senatorius balsavo su demokratais. Mormonas ir buvęs respublikonų kandidatas į prezidentus Romney sakė: „Tai įrodymas, kad Kongresas – ir aš – gerbiame ir mylime visus bendrapiliečius amerikiečius lygiai“.
Laukia dar vienas balsavimas Atstovų rūmuose, bet tai tik formalumas dėl kol kas rūmuose išliekančio demokratų dominavimo.
Tai dabar man pasakykite, kodėl Lietuvoje nerandama 5 ar kiek ten balsų Civilinės sąjungos instituto įkūrimui? Premjerė sako, kad visos partijos ji nekontroliuoja (tas matosi, bet gal tai ir yra demokratija). Keli opozicijoje esantys socdemai sako, kad pritaria, nors ir iš opozicijos. Laisvės partija balsuoja principingai, nors įstatymo projektą visose stadijose prapylė taip, kad dabar Lietuvos LGBTQ+ žmonės pralaimės ir su tokiu įstatymu, ir be jo.
 |
| Seimas | Džojos Gundos Barysaitės/lrs.lt nuotr. |
Bet vis tik būna istoriniai momentai ir istoriniai momentai ieško istorinių asmenybių.
Vis galvojau, ką čia lyriškai gražiai arba šarmingai parašyti apie civilinę sąjungą. Kad kai kurios man žinomos svetur susituokusios vienalytės poros išsiskyrė belaukdamos tos sumautos lietuviškos partnerystės? Ką dar parašyti? Kad Lietuvoje byra draugystės tarp LGBTQ+ žmonių, nes nebesutarime, už ką balsuoti ar kaip reaguoti į mus žlugdančią politiką? Ką dar rašyti, kokias traumas kapstyti bemaldaujant politikų veiksmo?
Pykstu ne tik ant politikų, jie - lengvas taikinys.
Pirmiausia pykstu ant savęs. Nes turbūt kažkas padaryta ne taip, kad praėjus dekadai po pirmo „Pride“ Lietuvoje reikia kapstytis tuose pačiuose argumentuose apie mano, mano santuokos, mano draugų žmogiškumą.
 |
| Asociatyvi Raphael Renter/Unsplash.com nuotr. |
Pykstu ant nevyriausybininkų, kurie nepramoko būti agresyvesni akistatoje su politikais.
Pykstu ant savo šeimos narių, kurie ne kartą ir ne du tyla sutiko elementarią homofobiją.
Pykstu ant žurnalistų, kurie visą Nepriklausomybę apie homoseksualumą pasirinko kalbėti tingiai arba sensacingai.
Pykstu ant kultūros žmonių, kurie į lesbiečių tūsus varo pirmu traukiniu ir šoka iki aušros, bet apie savo trauką tos pačios lyties asmenims kalba taip aptakiai, kad ir pasistengus neįžiūrėsi vaivorykštės.
Pykstu ant verslo lyderių už tylą, nes jūs mylite mūsų eurus ir darbą, bet ne mus.
Pyktu ant Lietuvos krikščioniškų religinių bendruomenių lyderių. Ir ne tik katalikų. Jūs sėjate mirtį.
Pykstu ant daug ko.
O dabar įsivaizduokite, kad su panašiu pykčiu gyvenu ne tik aš. Žinau ir mačiau, kad ne tik aš. Ne taip lengva pabėgti iš Lietuvos, teisingai filmą užvadino Romas. Įsivaizduokite, kaip reikia kasdien gyventi su tokiu pykčiu ir tuo pačiu metu laikyti plakatą „Meilė yra meilė“. Ar panašiai, kažką lyriško ir pakankamai neutralaus, kad pernelyg nesidemonstruotum. Kokioje psichologinėje įtampoje atsiduriama. Tokios lengvai neišterapinsi. Iš jos lengvai neemigruosi.
Tai štai – istorinė galimybė Lietuvoje prašalinti tamsumas, kaip sakoma himne.
Kas taps šiuolaikiniu herojumi ar penkiais? Kažkaip pasiilgau jų Lietuvoje.
O pabaigai galiu pridurti, kad protingi teisininkai man seniai sakė – nesitikėk lyčiai neutralios partnerystės Lietuvoje dar 10 metų. Jei pavyks, gal pagyvensim ir neišlėksim į orą. Užaugs Ukrainoje saulėgrąžos, sudygusios čia atguldytų rusų karių kišenėse. Man bus 50.
Prisiminsiu, kai kažkada vasarai, studijų JAV metais, grįžau į gimtą Vilnių. Man dar nebuvo 30.
Prisėdau kažkur prie Vilnelės kalbėtis su viena moterimi, kuri, kaip ir aš, myli moteris. Kalbėjomės apie Vilniaus vietas, kurios jai siejosi su meile moterims ir jos tapatybe. Daugiau lesbiečių Vilniuje nepažinojau. Po dar maždaug metų, kai vėl grįžau, tarp naujų draugų Vilniuje beveik nebuvo heteroseksualių žmonių. Ne tai, kad jų vengiau, tiesiog įvyko domino efektas. Kažkas pažinojo kažką. Be to, LGBTQ+ žmonės man visuomet buvo įdomesni nei norminiai.
Nemažai tų tada naujų draugų vis dar gyvena Lietuvoje. Myli. Mylisi. Tiesiog gyvena. Su daugiau ar mažiau to mano aprašyto pykčio, bet retai be jo. Kaip beprotiškai norėtųsi, kad visą tą pykčio nudominuotą orą pamažu prasklaidytų bent minimalus užtikrintumas, kad vis tik mus Lietuvos parlamentas gerbia, saugo ir myli lygiai taip pat, kaip ir heteroseksualius žmones bei jų santuokas.
Išgyventi galima ir be santuokos. Bet gyventi žinant, kad dėl jos išgyvenimo reiks teistis, aiškintis ir vis belstis į uždarytas miegančių herojų duris – tai ganėtai sumauta egzistencija.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net