Seimo kadencijai persiritus į antrąją pusę, senka kantrybė dėl Civilinės sąjungos įstatymo, kuris ir vėl niekaip nepasiekia Seimo salės, nes ir vėl greičiausiai kažkam pritrūko kompromisų.
 |
| Jonas Valaitis | Jarmo.net nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Tad Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė pareikalavo visų – kartoju, visų – valdančiųjų atsakomybės. Jau 2 metus LGBTQ+ bendruomenė gyvena laukimo sąlygomis, kada gi pagaliau bus išspręstas jų lygiateisiškumo klausimas. Iš premjerės Ingridos Šimonytės – pasiteisinimų kruša vietoje to, kad būtų pasakyta, jog šitas klausimas nedovanotinai ilgai neišsprendžiamas, kad išties yra apgailėtina, kai žmonių orumas atiduodamas spręsti pagal kiekvieno asmeninę jos frakcijos nario prizmę „myliu/nemyliu“, kad bus ir toliau daroma viskas, kas jos rankose, kad įstatymas būtų priimtas. Ne, vietoje to premjerė pareiškė, kad partnerystė – ne Vyriausybės programos dalis, kad koalicijos sutartyje irgi nėra šio įsipareigojimo. Ir taškas.
Premjerė galėjo pasakyti: „Aš girdžiu jus, suprantu, kaip jums skauda šis klausimas ir darau viską, kad įstatymas sulauktų pritarimo, deja, kol kas neišeina visų įtikinti, bet aš ir toliau dirbsiu, kad vienaip ar kitaip būtų garantuota jūsų lygybė, nes yra absoliučiai neteisinga, kai XXI-ojo amžiaus Lietuvoje dalis visuomenės laikoma antrarūše, ir man dėl to labai gėda“. Nepasakė.
Premjerė vietoje empatiško tono pasirinko cinišką gynybą. Štai tikslios I. Šimonytės citatos, parašytos po aktorės Elžbietos Latėnaitės įrašu: „Nereikia apsimetinėti, jog nežinoma, kad dalis mano frakcijos šio sprendimo nepalaiko“, „Ponia Jūratė realiai siūlo man ir Gabrieliui Landsbergiui ką? Išsukioti frakcijos nariams rankas, kad jie balsuotų už įstatymą, kuris nėra partijos rinkimų programos dalis? To neįmanoma padaryti ir to nedarysime“, „<...> jaučiuosi nuveikusi nemažai“, „Jeigu Jums tai reiškia, kad Šimonytė su Landsbergiu nepadarė savo darbo, galite taip galvoti“.
Premjerės tonas ne tik toks, kad būdamas LGBTQ+ žmogumi galėjai pasijusti kaltas, jog dar išvis kažkokias bangas drįsti kelti, bet ir leidžiantis suprasti, jog galvokite ką jūs tik norite, nes jai jau pajeb*t.
Premjerė žmonių orumo klausimu nesukios rankų konservatorių frakcijos kolegoms, bet kai prireikia pasiginčyti dėl PVM lengvatos, staiga jau atsiranda ir jėgų, ir laiko tas rankas pasiukioti. Jau dabar aišku, kad tie, kurie balsavo kitaip nei I. Šimonytė norėjo, sulauks rimtų sankcijų. Tikriausiai PVM lengvata svarbiau nei kažkoks, tik pamanykit, lygiateisiškumas ar taip vadinamas orumas.
Visa ši diskusija – Seime vykusio mūšio dėl PVM lengvatos viešojo maitinimo įstaigoms fone. Prieš I. Šimonytės poziciją šiuo klausimu nubalsavus ir daugeliui Laisvės frakcijos narių, rasis politikų ir politologų, kurie sakys, kad I. Šimonytė turi nepatikimus partnerius, žlugdančius ekonominius sprendimus, ir dar demonstruoja nepaprastą kantrybę. Pavyzdžiui, panašiai jau pareiškė europarlamentarė Aušra Maldeikienė atsakydama į nusivylimą, kad nemaža dalis lyderių, įskaitant ir gerbiamą premjerę, kalba paversdami save aukomis ir tarsi nematydami, kad LGBTQ+ lietuviai vis dar išgyvena žeminimus ir nelygybę. Kitaip tariant, į kritiką dėl nepakankamai atstovaujamų žmogaus teisių atsakoma „whataboutizmais“, kurie tokie patogūs nukreipiant dėmesį.
Belieka prisiminti, kad, pavyzdžiui, ir Visvaldo Matijošaičio rinkėjai atsakydami į kritiką merui dėl krauju paženklinto verslo Rusijoje pareiškia: „Bet juk Kauno gatvės sutvarkytos“. Tad išties kai du savo prigimtimi skirtingi klausimai nejučia suplakami į vieną, kažkaip išeina pateisinti ir terorizmą remiančiai valstybei mokamus mokesčius, ir neatstovaujamas žmogaus teises, ir net pritempti vieną kitą šlubą argumentą, kodėl elgiamasi taip, o ne kitaip.
Iš pasisakymų, kad neva I. Šimonytė ar kiti neprivalo kažko daryti, jog įtikintų savo frakcijos narius palaikyti lygias teises, nes Laisvės partija nebuvo paklusni PVM lengvatos klausimu ir balsavo prieš premjerės poziciją, susidaro įspūdis, kad koalicijos partneriai kilus ginčams jaučiasi įgiję teisę vienas kitą bausti mūsų visų teisių sąskaita ir tame nematyti absoliučiai nieko blogo. Gal net priešingai – tikėtis paplekšnojimų per petį už parodytą „stuburą“, pagyrimų už „demonstruojamą“ kantrybę.
Tai, kad Laisvės partija balsavo prieš premjerės poziciją PVM lengvatos klausimu, išties kelia daug klausimų (ne tik apie koalicijos vienybę, bet, pavyzdžiui, ir apie tai, kaip gerbiama Aušrinė Armonaitė su kolegomis iš esmės įsivaizduoja teisingesnę mokesčių politiką, jeigu viskas, dėl ko sugebama labiau pakovoti, tėra labai siauram turtingų verslininkų ratui aktualus palengvinimas, daugiausia paliesiantis tinklines didelę apyvartą generuojančias picerijas), bet konservatoriai bei kiti visiškai neįgyja teisės tuo dengiantis paaukoti žmogaus teisių. Pastarosios nėra išskirtinis Laisvės partijos reikalas. Nori ar nenori to konservatoriai bei liberalai, tai tapo visų jų bendru reikalu.
Jeigu Tėvynės Sąjunga dar nepastebėjo, pats Civilinės sąjungos įstatymas šįkart pateiktas ne Laisvės partijos, o jų atstovės Jurgitos Sejonienės. Tad jeigu dėl šio įstatymo bus keršijama jo nebepalaikant, konservatoriai šįkart nusibaus nebent patys save, o ne kažkokią Laisvės partiją. Be kaltės nubausti bus ir visi tie Lietuvos žmonės, kelis dešimtmečius laukiantys galbūt jų gyvenime vieno svarbiausių sprendimų.
Tačiau ne, nei iš politikų, nei iš politologų lūpų nėra pasakoma, jog tam tikri klausimai reikalauja pamiršti savo užgautas ambicijas ir nepaversti įrankiais labai reikšmingai žmonių daliai aktualių įstatymų baudžiant nepaklusnius koalicijos partnerius. Ir toliau patogiai įsivaizduojama, kad LGBTQ+ teisių klausimai yra išskirtinis Laisvės partijos uždavinys. Tarsi nei liberalai, nei konservatoriai nebuvo tie, iš kurių LGBTQ+ žmonės irgi tikėjosi reikšmingo prisidėjimo ir už dalį jų balsavo. Tarsi ši valdančioji dauguma nebūtų suteikusi lūkesčių, jog klausimas vienaip ar kitaip bus išspręstas. Vos užsiminus apie visos koalicijos atsakomybę dėl LGBTQ+ teisių padėties, atsakoma: „Kreipkitės į Laisvės partiją“. Tą, kuri dar sudarant koaliciją net nesugebėjo padoriai išsiderėti, kad jos vieni svarbiausių rinkiminių pažadų sutartyje būtų iškalti tartum ant akmens kaip tokie, dėl kurių laukiama neginčijamo partnerių palaikymo.
Atskiro paminėjimo verti ir liberalai, vieną iš pagrindinių siekių savoje programoje įvardiję taip: „Įteisinsime lyčiai neutralios partnerystės teisinius santykius“.
Praėjusiais metais balsuojant dėl tąkart nesėkmingai teikto Partnerystės įstatymo, 2 Liberalų frakcijos atstovai pasisakė prieš, dar 1 susilaikė. Tam, kad būtų pritarta įstatymui, reikalinga balsų dauguma, taigi, laikoma, jog susilaikymas – tai irgi balsas prieš.
Priminsiu, kad tąkart įstatymui nepritarta vos 2 balsų persvara. Absoliutaus liberalų palaikymo būtų užtekę, kad būtų pateiktas ne toks žeminantis ir išplautas, koks dabar yra Civilinės sąjungos įstatymas, projektas. Tačiau palaikymo nebuvo.
Tad ką partijos pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į tai, kad ne vien Širinskienė, bet ir dalis liberalų patys kiša pagalius į partijos iškeltų tikslų siekį? Akivaizdu, kad įtikinti partiečių, jog jie, būdami frakcijoje, neturėtų balsuoti prieš vieną pagrindinių partijos tikslų, nepavyko: vis dar 1 frakcijos narys – Juozas Baublys – pasisakė prieš, kai šiais metais buvo balsuojama dėl Civilinės sąjungos įstatymo. Vietoje to, kad pradėtų spręsti klausimą, ko vertas taip neliberaliai balsuojantis liberalas, Seimo pirmininkė tai nurašė eiliniam nuomonių išsiskyrimui. Tarsi žmonių orumo klausimas – tik nereikšminga detalė, už kurios paneigimą galima atleisti.
„Frakcija ir partija nėra statutinė organizacija, kur pagal lyderio nurodymą yra balsuojama – taigi jie savo argumentus ir poziciją yra ne kartą išsakę“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
Bet konservatoriui Mykolui Majauskui užteko pateikti su I. Šimonyte nesuderintą pasiūlymą biudžetui ir šioje partijoje užvirė tikras pragaras, pasibaigęs politiko atleidimu iš Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pareigų (ir tai vėl atskleidžia, kokie svarbūs šiai partijai finansų klausimai lyginant su kažkokiomis vertybinėmis diskusijomis, ar visi žmonės Lietuvoje lygūs, ar nelygūs). O tiems liberalams balsuojant už tai, kad ir toliau dalis Lietuvos žmonių gyventų apgailėtinos nelygybės sąlygomis, jie nesulaukė jokio rimtesnio dėmesio iš partijos pirmininkės. Kaip pati V. Čmilytė-Nielsen sakė, tiesiog frakcijos nariai „galbūt kitaip mato prioritetus“. Ir ko čia vargintis jiems kažką aiškinant, su kokių tikslų siekiančia partija jie buvo išrinkti, kokie yra pačios partijos prioritetai.
Kitas klausimas – kaip pati V. Čmilytė-Nielsen yra pasiruošusi atlaikyti kritiką, dėl šio klausimo tenkančią būtent liberalams?
Pasigirdus priekaištų dėl praėjusiais metais vykusio liberalų balsavimo teikiant Partnerystės įstatymą, Seimo pirmininkė sugebėjo argonatiškai pareikšti: „Gerų ekspertinių įžvalgų linkiu ir šiemet“.
Paminėjusi, kad dėl partnerystės klausimo dirba nuo 2016 metų ir nusistebėjusi, kaip kažkas dar drįsta priekaištauti, V. Čmilytė-Nielsen pamiršo pasakyti, kad šių pastangų pirmiausia neįvertino būtent frakcija, kurių dalis narių balsavo prieš pačios partijos poziciją. Iš liberalų pirmininkės nė karto negirdėjau bent kiek kategoriškesnės pozicijos partiečių, kurie homofobiją pasitelkia pigiai rinkdamiesi politinius taškus, atžvilgiu.
Nuosaikus ir nuolatinis nuolaidžiavimas homofobams yra visų valdančiųjų problema, kurią mėginama spręsti partnerystės klausimą tiesiog įšaldžius. Nes o kaip kitaip galima vertinti Civilinės sąjungos įstatymą, kurio nemaža dalis nuostatų primena pigią parodiją, o jau ne partnerystės įteisinimą? Kompromisuose paskendusiame įstatyme iš esmės bijoma pasakyti, kad 2 vienas su kitu gyvenantys bei vienas kitą mylintys ir gerbiantys asmenys, kaip tą jau yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, irgi yra šeima, tebūnie kad tie asmenys ir vienos lyties. O ką jau kalbėti apie subtilesnius klausimus, tokius kaip turto padalijimas ar vaikų teisių apsauga.
Nei LGBTQ+ bendruomenės mylima ir ginama Laisvės partija, nei Liberalų sąjūdis, nei Tėvynės Sąjunga nenorėjo rodyti lyderystės šioje srityje, bet slėpėsi vienas už kito ir tikėjosi, kad kažkas šį klausimą išspręs. „Kažkas, tik ne mes“, – taip galėtų būti pavadinta ši taktika.
Kompromisas po kompromiso, o Talibanui jokio skirtumo. Nes o kam keisti savo požiūrį, kai partijos pirmininkė tokią teisę balsuoti prieš žmogaus teises gerbia, premjerė rankų nesukinės, o koalicijos partneriai dėl kažkokių ten gėjų savo galvos ant bėgių nedės ir vis tiek nusileis dar vienam kompromisui.
Civilinė sąjunga/partnerystė buvo pamesta ir palikta savieigai, nors šis klausimas reikalavo jau pačioje koalicijos sudarymo pradžioje aiškiai diktuoti sąlygas ir brėžti raudonas linijas. Tačiau trijų partijų politikams susirinkus į vieną kambarį, panašu, visi vienas į kitą dairėsi ir tikėjosi, kad po truputį iš kiekvienos partijos vis kažkas pabalsuos ir taip susidarys kritinė masė. Kai paaiškėjo, kad nesusidarys, klausimas įstrigo ir dabar yra lyg karšta bulvė, kurią šios trys partijos permetinėja viena kitai aiškindamos: „Čia ne mes atsakingi, čia tie anie“.
Ir čia belieka liūdnai konstatuoti, kad koalicijoje esančioms trims partijoms neprisiimant atsakomybės Civilinės sąjungos įstatymas liko be galvos.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net