Neseniai pamačiau vaizdo įrašą, kuriame ruzų mobilizuoti kariai yra nuteikinėjami karui. Šiame video jiems sakoma, kad jie eina kovoti „šventą karą“ ir kad jų priešas yra „šėtonas“, kuris juos „verčia eiti į gėjų paradus ir rūkyti žolę“.
 |
| Gitanas Nausėda | Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr. |
Mantas Meškerys
facebook.com/mantas.meskerys
Aš suprantu, kad tai yra ruzų propaganda, kuri jiems atseit padeda motyvuoti savo „karius“. Bet vieno dalyko aš nesuprantu – kodėl čia pas mus, Lietuvoje, kai kurie mūsų tautiečiai irgi įsikibę laikosi šitų idėjų. Mąstau, nejaugi jiems norisi gyventi ruziškame pasaulyje? Mąstau, nejaugi jie nežino, kad tame pasaulyje Lietuva net neegzistuoja kaip atskira šalis?
Ir tada mąstau, kodėl taip daro dabartinis mūsų šalies prezidentas? Jis neišsako aiškios pozicijos šitais klausimais. Jis varinėja per Europą kalbėdamas kaip reikia ginti Ukrainą, vakarų vertybes, bet čia, Lietuvoje, nepasako nieko apie tai. Nekalba apie tai, kad ta pati Ukraina, pavyzdžiui, tais pačiais LGBT klausimais jau reiškia poziciją, kad Vokietija jau tuoj legalizuos kanapes. Nekalba, kad ir jis tai palaiko.
Patogu yra tylėti, Gitanai, nes kai išsakai poziciją, kažkam, kas tos pozicijos nepalaiko, nebepatiksi. Ir tas faktas, kad užsienyje jūs demonstruojate, jog esate vakarietis, bet grįžęs į Lietuvą to nedemonstruojate įrodo, kad jūs esate truputį veidmainis.
Mąstau, jog mūsų valstybės lyderis šiuo metu yra žmogus, kuris negerbia mūsų, nes ten „už sienos“ su tais „kitais“ jis kalba vienokiu tonu, bet grįžęs čia – kitokiu.
Man tai primena tuos santykius, kai su svetimais bendraujama gražiau, mandagiau nei su savais.
Keisčiausia stebėti, kaip jam atrodo, jog taip – bandydamas įtikti visiems – jis vienija Lietuvą ar išlaiko kokį tai „visuomenės balansą“. Bet ar tas noras vienyti yra nuoširdus, ar tiesiog politiškai paskaičiuotas? Ir kaip jis įsivaizduoja vienybę? Ar tai padėtis, kurioje tam tikra visuomenės dalis turi mažiau teisių nei visa likusi? Kaži ar tai vienybė, Gitanai.
Mąstau, kiek toli gali nueiti žmogus dėl savo asmeninės karjeros?
Mąstau, ar viskas šiame pasaulyje egzistuoja jau tik asmeninių pasiekimų ir asmeninių išsipildymų klausimai, ar dar yra kažkokia bendratis?
Ir ar ne paradoksalu tai, nes šiaip jau pagal visus psichologijos mokslus žmogui yra reikalingas kitas žmogus, bendruomenė ir tie asmeniniai išsipildymai juk būtų nieko verti, jeigu apie juos neturėtum kam papasakoti, su kuo pasidalinti, prieš ką pasigirti.
Įsivaizduok, kad esi šitoje žemėje vienui vienas. Jokių draugų, jokių gerbėjų, jokių nekentėjų.
Kiek laiko sugebėtum išgyventi taip neišprotėjęs?
Mąstau, kad šį vakarą gal apkabinkime tuos, kurie šalia.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net