Žmogaus teisių padėtis Arabų pasaulyje yra sudėtinga, o marginalizuotos LGBTQ bendruomenės teisės šiose valstybėse dažnai atrodo apskritai neegzistuojančios.
 |
| Jamalis neapsikentė Irako nepagarbos LGBTQ teisėms ir išvyko iš šalies | Jarmo.net koliažas (Asociatyvios unsplash.com nuotr.) |
Marija Rakickaja, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras
info@anti-trafficking.lt
Diskusijose socialiniuose tinkluose ir kitur šis aspektas kartais iškeliamas prieštaringoms nuomonėms pagrįsti.
Vieniems tai argumentas, kad arabų šalių pabėgėlių priimti negalime dėl jų siaurų pažiūrų.
Kitiems tai būdas iškelti save pačius – neva pas mus LGBTQ bendruomenė neturi kuo skųstis: „juk nesame kokie musulmonai“.
Kraštutiniu atveju siūloma iš arabų šalių, tariamai atsparių „primestoms vakarietiškoms vertybėms“, pasimokyti.
 |
| Irake kalbama apie LGBTQ teisių ribojimą | Asociatyvi Levi Meir Clancy/unsplash.com nuotr. |
Kokia iš tiesų LGBTQ bendruomenės padėtis arabų pasaulyje?
Daugelyje arabų valstybių už homoseksualius santykius gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, nors teisinis pagrindas tam gali skirtis.
Tokiose šalyse kaip Egiptas, Jordanija, Libija ir kt. įstatymas draudžia nesantuokinius santykius bendrai. Formuluojamas šis draudimas įvairiai. Pavyzdžiui, Libijoje įstatymas nesantuokinius lytinius santykius apibrėžia kaip seksualinę prievartą prieš kitą asmenį su tuo asmens sutikimu. Kadangi homoseksualūs santykiai šiose šalyse kitokie nei nesantuokiniai būti negali, jie visada yra nelegalūs.
Kai kur kaip nelegalūs yra apibrėžti ir santykiai tarp tos pačios lyties asmenų konkrečiai. Pavyzdžiui, Tunise straipsnis, kriminalizuojantis vienos lyties santykius, išliko nuo 1913 metais Prancūzijos įvestos konstitucijos laikų. Kartais išskiriami būtent santykiai tarp vyrų, pavyzdžiui, Kuveite ir Sudane.
Kai kurios valstybės palieka daugiau erdvės interpretacijai. Irako baudžiamojo kodekso 401 straipsnis draudžia „nepadorų elgesį“ viešumoje. Būtent remiantis šiuo straipsniu dažniausiai persekiojami ir suimami LGBTQ asmenis.
Libanas draudžia „lytinius santykius, prieštaraujančius gamtos dėsniams“. Įdomu, kad per paskutinius dešimt metų aprašytos bent penkios garsios bylos, kur teisėjai kaltinamuosius išteisino motyvuodami tai tuo, kad homoseksualūs santykiai gamtos dėsniams neprieštarauja. Vis dėlto tai neišaugo į precedentą, kuris pakeistų įstatymą ir apsaugotų LGBTQ bendruomenę nuo teisėsaugos persekiojimų visiems laikams.
 |
| Libano sostinė Beirutas | Maxime Guy/unsplash.com nuotr. |
Nors teisiniai apibrėžimai skiriasi savo lankstumu ir numatomų bausmių griežtumu, praktiškai visose arabų valstybėse egzistuoja sąlygos LGBTQ asmenų priespaudai. Daugelis jų priversti slėpti savo identitetą arba bėgti į kitas valstybes.
Nepaisant sudėtingų sąlygų, arabų pasaulyje egzistuoja tiek LGBTQ bendruomenės, tiek aktyvistai, siekiantys palengvinti jų situaciją. Jie dokumentuoja nusikaltimus prieš LGBTQ asmenis, padeda užtikrinti prieigą prie teisinės ir medicininės pagalbos, pasitelkia meną, socialines medijas ir kitus būdus visuomenei šviesti. Pavyzdžiui, Tunise šiais metais pastatytas pirmasis LGBTQ spektaklis.
Sukurtas bendradarbiaujant su LGBTQ teisių organizacija „Mawjoudin“ („Mes egzistuojame“) spektaklis siekia atkreipti dėmesį į nematomą realybės dalį ir pasakoja žmonių, patyrusių smurtą darbe, namie ar viešumoje, istorijas.
Aktyvistų balsai pasigirsta ir per platesnio mąsto protestus. LGBTQ bendruomenės nariai buvo aktyvūs ir matomi 2019 metų masinių protestų Alžyre metu, taip pat ir tų pačių metų vietinių revoliucija vadinamuose Libano protestuose.
 |
| 2019-ųjų protestas Alžyre | Nuotraukos šaltinis: twitter.com/AlgeriaUp |
Ten LGBTQ bendruomenės nariai atliko svarbų vaidmenį prisidėdami prie bendros organizacijos, bet kartu iškeldami savo tikslus. Šie tikslai buvo palaikomi ne vien pačios bendruomenės narių. Daugelis jaunų žmonių kalbėjo apie norą turėti viską: „nuo teisės į abortą iki pabėgėlių teisių ir teisės į vienos lyties santuoką“.
Nepaisant šių drąsių pastangų, pokyčiai vyksta lėtai, o per pastaruosius metus išryškėja netgi neigiama tendencija. Visame arabų pasaulyje toliau dokumentuojami LGBTQ asmenų teisių pažeidimai ir smurtas prieš juos.
Libane, kur LGBTQ bendruomenė viena labiau pažengusių Arabų pasaulyje, pastaruoju metu stebimas padidėjęs saugumo struktūrų dėmesys LGBTQ aktyvistams. Vykdomos jų renginių ir organizacijų patikros, kalbama apie jų keliamą moralinę grėsmę. Kartu su bendru siekiu riboti tam tikras laisves šis elgesys siejamas su noru nukreipti dėmesį nuo ūmios ekonominės krizės.
 |
| Asociatyvi Tim Bieler/unsplash.com nuotr. |
Panašią tendenciją galima stebėti ir Irake. Politinės krizės apimtoje šalyje kalbama apie LGBTQ teisių ribojimą. 2022 metais buvo svarstoma pateikti pataisą tiesiogiai kriminalizuojančią homoseksualumą, o Kurdistano regione taip pat ir homoseksualumo propagavimą.
2022 metų ataskaitoje tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ aprašo pagrobimus, pasikėsinimus nužudyti, neteismines egzekucijas, seksualinę prievartą, jėgos struktūrų persekiojimą ir kitus prieš LGBTQ asmenis įvykdytus nusikaltimus Irake.
Dažnai jie vykdomi vienos iš sukarintų grupuočių atstovų. Nuo priverstinių dingimų, neteisėto sulaikymo, kankinimų ir nužudymų kenčia ne vien LGBTQ asmenys, bet ir kiti irakiečiai, tačiau šiuo atveju pats priskyrimas prie šios grupės tampa prievartos ar priekabiavimo priežastimi.
Pasikalbėjome su vienu iš nedaugelio Lietuvoje prieglobstį gavusių irakiečių, kuriam viena pagrindinių priežasčių palikti šalį tapo būtent seksualinė orientacija. 23 metų Jamal bando įsikurti Vilniuje, mokosi kalbos ir dirba picų kepėju, tačiau kol kas negali susirasti pastovaus būsto.
– Ar galėtum papasakoti, dėl ko nusprendei palikti Iraką?
– Palikau Iraką, nes tai nėra vieta homoseksualiems žmonėms gyventi. Tiksliau pagrindinės dvi priežastys yra politika ir religija. Tu negali jų pakeisti. Tai faktas. Bent jau šiuo metu sunku pakeisti žmonių mentalitetą, įstatymus, kad būtų daugiau pagarbos LGBTQ asmenims ar bendruomenei. Vienintelė galimybė buvo pabėgti iš Irako. Tai viena iš mano priežasčių. Kita priežastis tai, kad nėra laisvės, nėra religinės laisvės, sakykim. Aš palikau islamą 2016 metais. Ir man buvo sunku.
 |
Sukarintos grupuotės vykdo išpuolius prieš LGBTQ asmenis | Asociatyvi Rick Shaw/unsplash.com nuotr. |
– Kaip tai įvyko?
– Viskas susiję. Kilo konfliktas su mano identitetu, seksualine orientacija, kuri kaip ir draudžiama islamo. Aš bandžiau suprasti, kas yra aukščiau. Be to, man nelabai patiko visa religijos idėja ir ypač islamo konkrečiai. Taigi nustojau dalyvauti tam tikruose ritualuose, maldose ir po laiko tapo akivaizdu, kad aš nereligingas žmogus. Mano šeima tai matė ir tai buvo sunku. Konservatyvioje šeimoje jie gali tai pastebėti, nes jie paprasčiausiai nemato tavęs besimeldžiančio ar einančio į šventas vietas. Jie pradėjo klausinėti ir man buvo sunku. Negalėjau pabaigti mokslų, nes tėvas nustojo už jį mokėti.
– Kaip kiti reagavo? Ar jautei pokyčius ne tik šeimoje?
– Jaučiausi atstumtas. Buvau prislėgtas, visko neapkenčiau.
– Kaip su tuo tvarkeisi?
– Pradėjau sutikti žmonių, kurie priima tave tokį, koks esi. Tokio paties mentaliteto žmones. Bet vis tiek, net kai bandai gyventi toje mažoje bendruomenėje, tai nieko iš tikrųjų nereiškia. Tu toliau gyveni toje pačioje šalyje su tomis pačiomis tradicijomis, papročiais, religija, ideologija. Viskas yra uždrausta, viskas yra blogai. Tu gali būti sužeistas dėl savo pažiūrų, ar seksualinės orientacijos.
– Turi omeny fiziškai sužeistas?
– Iš tikrųjų nebuvau fiziškai užpultas. Bet tai galimybė, ir negali nuspėti, kas gali nutikti ateityje. Turi pabėgti iš to pragaro, tos pragariškos vietos, kad išsaugotum savo gyvybę.
– Gal gali daugiau papasakoti? Juk Lietuvoje irgi daug kas nepriima LGBTQ asmenų.
– Tai ir esmė! Daug draugų, daug lietuvių per socialines medijas ar susitikus klausia, kas atvedė tave į Lietuvą? Ir aš sakau, na, tai nebuvo mano pasirinkimas, nebuvo pagal mano planą, bandžiau nuvykti į Vakarų Europą, bet lyginant Lietuvą su Iraku…Neįmanoma daryti tokio palyginimo. Matai, ten netoliese yra LGBTQ vėliava. Irake negali to padaryti (iškelti LGBTQ vėliavos) visiškai. Tai neįmanoma. Čia yra homofobų, bet vis tiek yra bent minimalios žmogaus teisės. Tu bent jau esi apsaugotas kaip asmuo. Nėra legalu tuoktis ar sudaryti partnerystę, bet vis tiek. Tu gali čia egzistuoti. Gal girdi kažkokius žodžius. Ir aš esu jų išgirdęs. Kaip pyd*rastas ar pan. Kai ėjau su draugu ir atrodėm queer. Bet tai bent jau tik žodžiai, man jie nerūpi. Tu bent jau gali dirbti ir studijuoti ir niekas negali tavęs išmesti. Taigi yra geriau, čia daug geriau.
 |
| Asociatyvi Delia Giandeini/unsplash.com nuotr. |
– Kas nutiktų Irake, jei kaip sakai, eitum ir atrodytum queer?
– Be visokių blogų žodžių, gali kilti pragaras. Tavo šeima tavęs atsisakys, niekas tavęs negerbs. Kaip sakiau, pats niekada nebuvau fiziškai sužeistas. Bet yra žmonių, kurie bando būti savimi, nesirūpina, ką kiti galvoja. Yra žmonių, kurie buvo nužudyti. Tai laikoma gėda, jie buvo nužudyti…Gėdos nusikaltimas, žinai. Net heteroseksualiems žmonėms sunku mylėti, turėti normalų romantinį gyvenimą, nekalbant apie LGBTQ žmones.
– Kaip dėl tavo šeimos, tu dėl savo orientacijos išsikraustei?
– Aš nepasakiau šeimai apie save, bet buvo vienas įvykis ir jie kaip ir sužinojo. Kaip sakiau, tėvas, kai apleidau islamą, nukirto viską. Studijavau architektūrą ir negalėjau užbaigti. Apie dvejus metus gyvenau skirtingų draugų namuose. Taip pat dalyvavau protestuose, kurie trūko apie vienerius metus. Ten buvo palapinės, žmonės ten gyveno. Tai buvo ir būdas pabėgti, bet kartu aš norėjau ten būti. Bet iš tiesų, tai nieko nepakeitė. Vis dar lieka tas pats režimas. Bet bent jau mes pabandėm. Ir po visko aš tiesiog judėjau iš vienų namų į kitus. Eidavau namo, kai tėvo ten nebūdavo. Mano mama, žinai, mamos, jos negali…Gal ji pyko, bet vis dėlto jos motinos. Bet esmė tokia, kad jie neturi teisingo suvokimo apie homoseksualumą. Todėl tu negali jiems atsiskleisti. Tu nežinai, kaip teisingai jiems suformuluoti, nes jie jau turi įsivaizdavimą, kad tai blogas dalykas. Uždraustas dalykas. Tavo sūnus keliaus į pragarą. Ir jie stovės priešais Dievą ir Dievas juos teis. Kodėl tavo sūnus gėjus? Tu blogai jį išauklėjai. Taigi jai sunku. Aš bandau jai paaiškinti. Dabar, kai aš saugus ir jie nieko negali padaryti. Ką jie padarys? Bet aš nežinau, kaip jai paaiškinti tai…Aš nenoriu jos skaudinti, bet taip pat čia nėra nieko blogo. Ir daug žmonių ten vis dar kenčia. Bando būti savimi ir negali.
– Gal galėtum dar truputį papasakoti apie 2019 metų protestus?
– Na, man buvo kaip ir depresija. Išgirdau, tiksliau tai buvo visur socialinėse medijose, kad spalio 1-ąją bus protestas. Iš tikrųjų tai buvo antras kartas, kai dalyvavau protestuose, bet tai buvai kitaip. Tą dieną žmonės buvo nužudyti. Yra buvę ir anksčiau, kad žmonės žuvo per demonstracijas, bet šįkart žmonėms įgriso vyriausybė, jie daugiau nebegalėjo. Protestai vyko kitą dieną ir dar kitą dieną, iki kitų metų, 2020 metų spalio.
Iš pradžių nuėjau, pamačiau policiją, riaušių policiją. Jie mėtė ašarinių dujų balionėlius tiesiai į žmones. Tai nebuvo įprastos ašarinės dujos, tie balionėliai buvo tokie sunkūs, kaip didelės kulkos. Ir žmonės buvo nužudyti tų daiktų. Buvo snaiperių. Prieš jaunus beginklius žmones, protestuojančius dėl šiokios tokios laisvės. Tai nebuvo vien apie politiką, tai buvo taip pat protestas prieš tradicijas.
Buvo žmonių, kurie laikėsi už rankų, dainavo, garsiai grojo muzika, nesirūpino ką kiti pagalvos.
– Ar dalyvavo moterų?
– Taip, būtent. Mes bandėme jiems parodyti, kad mes kita karta. Tai buvo ne vien protestas prieš vyriausybę. Tai buvo tam tikras protestas prieš tą bendruomenę. Mes jauni, mes kitokie, mums nereikia gyventi jūsų gyvenimo su segregacija, su haram, draudimais ir pan. Aš daug mačiau, buvau aktyvus, susiradau daug draugų. Mano ideologijos, na, ne tik mano, ten buvo ir musulmonų, heteroseksualių žmonių, jaučiausi namie.
– Kokie buvo demonstracijų tikslai ar reikalavimai?
– Pirmiausia žmonės norėjo pakeisti visą režimą kitu demokratiniu režimu. Tiesą sakant, kitiems Irakas yra demokratinė šalis, kuri turi parlamentą. Bet ji tokia nėra, ji yra kontroliuojama sukarintų grupuočių ir politinių grupių, remiamų kitų šalių. Vienas mūsų reikalavimų, kad mes nenorime, kad nei Iranas, nei JAV kištųsi į Irako politiką. Vogtų mūsų resursus, pavyzdžiui, naftą.
Iš esmės buvome prieš režimą. Bet iš tiesų, sakiau, tai ne tik politika. Žmonėms, ypač jauniems žmonėms, atsibodo visa tai. Kas gali būti blogo, jei du žmonės liečia vienas kito rankas arba bučiuojasi gatvėje? Tai paprasti dalykai, bet vis tiek.
– Ar tuo metu tikėjai, kad kažkas gali pasikeisti?
– Taip, tuo metu buvau kvailas ir tikėjau.
– Kas pasikeitė, kad nebenori kovoti?
– Aš tau sakiau, tai tiesiog keli neginkluoti žmonės, jauni žmonės, prieš visą giliai įsišaknijusią sistemą, kuri augo apie 18 metų iki 2019. Tiek daug laiko. Ką mes galime padaryti? Ką gali padaryti, kad pasipriešintum tiems banginiams, mafijai, sukarintoms grupuotėms, kurios naudoja tikras kulkas, grobia, seka. Taip, tos demonstracijos atvėrė mano protą. Bet sakiau, aš buvau kvailas tikėdamas, kad tai kažką pakeis.
– Mačiau, kad po Sadro ir jo priešininkų konflikto žmonės ir vėl išėjo protestuoti?
– Žmonės protestuos ir spalio 1-ąją šiais metais. Manau, kad kas prasidėjo tais metais (2019), negali būti sunaikinta. Žmonės kovos toliau, nes jie tiki tikslu, kuris yra teisingumas, lygybė, žmogaus teisės, demokratija. Jie protestuos tol, kol kažko pasieks.
Kartais jaučiuosi kaltas, kad išvykau. Jaučiau, kad tai savanaudiška, bet kartu aš noriu gyventi be baimės.
Pamačiau šansą ir juo pasinaudojau, tame nėra nieko blogo. Gal kai kurie politikai matys, kad štai įvykdei nusikaltimą kirsdamas sieną, bet…Dauguma Vakarų šalių taip pat buvo destrukcijos, vykusios Irake, dalimi ir jos nieko nedarė, kad tai sustabdytų. Jos toliau stebi tai, kas ten vyksta, ir lieka užsimerkusios, jos aklos. Ir teisia mus, įkalina mus, nes mes čia atvykome ieškodami saugumo, – sakė pašnekovas.
Jamalio minimos demonstracijos prasidėjo 2019 metų spalį. Didžiausi nuo 2003 metų masiniai protestai, išprovokuoti ekonominės krizės, išaugo į platesnį judėjimą, siekiantį režimo pakeitimo. Vienas šūkių skelbė „Mes norime tėvynės“ taip išreiškiant norą turėti tikrą funkcionuojančią piliečiams atskaitingą valstybę.
Per pirmus protestų mėnesius buvo nužudyta 600 žmonių, tūkstančiai sužeista. Protestų mastui sumažėjus buvo dokumentuojami aktyvistų pagrobimai, persekiojimai ir nužudymai. Praėjus trejiems metams nuo demonstracijų Irakas apimtas politinės krizės, o per jų metines tūkstančiai žmonių vėl išėjo į gatves. Tiesa, aktyvistai dabar pasidalinę. Dalis pilietinės visuomenės propaguoja reformas ir pokyčių siekį per politinius įrankius. Kiti netiki derybomis su senuoju elitu ir kaip sprendimą mato vien revoliuciją.
Kol kas kelias į pokyčius Irake išlieka miglotas, sunkiai prognozuojamas ir pavojingas.