„Aš esu nedvinarės lyties ir dėl to stengiuosi vengti lyčiai specifiškos gramatikos kalbant apie save“, – teigia 20-ties metų Nasen (vardas pakeistas, redakcijai žinomas).
 |
| Lytinė tapatybė siejama su tuo, su kokia lytimi žmogus išties save identifikuoja | Asociatyvi unsplash.com nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Nasen nepriklauso binarinei lyčių sistemai – nesijaučia nei vyru, nei moterimi.
Nors lytis dažniausiai suvokiama pagal biologinius požymius, lytinė tapatybė siejama su tuo, su kokia lytimi žmogus išties save identifikuoja.
Kaip įvardyti?
Prieš rengiant šį tekstą, pašnekov(ė/as) mus įspėja, kad moteriškų ir vyriškų įvardžių vartojimas vienu metu gali kiek sutrikdyti skaitytojus, kurie nieko nežino apie nedvinarės (angl. „non-binary“) tapatybės žmones ir nėra pripratę ir prie vyriškos, ir prie moteriškos giminių vartojimo vienu metu įvardijant tą patį žmogų.
Lietuvių kalba – įlytinta: daiktavardžiai yra arba vyriškos, arba moteriškos giminės. Ne išimtis ir įvardijant žmones, kurie dažniausiai priskiriami vyrų arba moterų grupėms. Todėl Nasen sako, kad nepyksta, jeigu kalboje neišvengiama įlytintų žodžių, tačiau prašo juos vartoti kaip įmanoma rečiau.
Tiesa, Nasen pripažįsta, kad kartais pat(s/i) pavartoja vyriškus įvardžius, kurie yra bent dalinai priimtini nebinariniam žmogui, jeigu kitaip nepavyksta išsireikšti.
Sulaukia replikų
Su Nasen kalbėjomės, ką patiria Lietuvoje gyvenantys žmonės, nepriskiriantys savęs moteriškai ar vyriškai lytims bei kokius standartus visuomenė iki šiol kelia tiek vyrams, tiek moterims.
„Aš nuolat tiek iš šeimos narių, tiek iš bažnyčios bendruomenės sulaukdavau kritikos dėl to, kaip vaikštau, kaip kalbu, kaip sėdžiu, kaip rengiuosi“, – prabilo Nasen.
J(i/s) pasakojo, kad augo konservatyvioje, giliai katalikiškoje aplinkoje, kurioje nevyravo joks supratimas, kokia gali būti lyčių įvairovė. Tėvai Nasen ugdė kaip mergaitę.
„Tiesa, nors nuo pat vaikystės mačiau, kokie pomėgiai ir profesijos buvo laikomi „vyriškais” ar „moteriškais”, aš nepatyriau stipraus pasipriešinimo, kai domėdavausi „vyriškomis” temomis – tėvai man mielai leido žvejoti, skaityti knygas apie piratus, skatino domėtis tiksliaisiais mokslais. Nepaisant to, pastebėjau, kad vaikinais laikomi žmonės dažnai tokio paties palaikymo ir laisvės nesulaukia, kai domisi „moteriškais” dalykais, ypač jei tie pomėgiai nėra laikomi naudingais, pavyzdžiui, makiažas, mada, romantiniai filmai ar knygos, kurių pagrindinė veikėja yra moteris“, – savo pastebėjimais dalijosi j(i/s).
Žmonės, vertindami kitus, dažniausiai neatsižvelgia, kaip šie jaučiasi, sakė Nasen.
„Kiekvieną kartą, kai apsirengiu sijoną, suknelę ar „mergaitiškų” spalvų drabužį, aš sulaukiu krūvos komplimentų nepaisant mano akivaizdaus diskomforto dėvint tokius drabužius, o bandant išreikšti save ir iš tiesų jaustis patogiai savo kūne sulaukiu piktų bei susirūpinusių žvilgsnių ir aiškinimo, kad savo apranga aš atstumiu aplinkinius, ar komentarų apie tingumą, ypač po to, kai nustojau dėvėti papuošalus ir skustis kojas“, – teigė j(i/s).
Kritika
Pašnekov(as/ė) taip pat teigė, kad visuomenėje yra nusistovėję standartai, kokie yra vyrai ir kokios turi būti moterys.
„Pastebėjau, kad į moterimis laikomus žmones, kurie nemoka gaminti ar siūti, žiūrima daug labiau neigiamai nei į vyrais laikomus žmones“, – pasakojo j(i/s).
Tačiau nuo lyčių stereotipų, anot Nasen, ne ką mažiau kenčia ir patys vyrai.
„Žinoma, dažnai tiek girdėjau, tiek mačiau pasekmes ir lyties vaidmenų, nukreiptų prieš tuos, kuriuos visuomenė laiko vyrais. Neretai pastebiu fizinį pasišlykštėjimą, kurį vyresni vyrai jaučia pamatę geltoną (ar bet kokios kitos šiltos ar ryškios spalvos) vyrišką drabužį ar pamatę vaikiną lakuotais nagais, aiškinimą, kaip kai kuriems vyrams reikia „suvyriškėti”, nes jie nėra „pakankamai” raumeningi ar „neteisingai” elgiasi, kad jie privalo pirmi pasiūlyti kiekvieną postūmį romantiniuose santykiuose arba yra „silpni”. <...> Ne vienas vaikinas yra susigėdęs ar sugėdintas, kai už jį lengviau pakeliu sunkų daiktą ar vienu metu nunešu daugiau kėdžių“, – tikino j(i/s).
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Dažnai jaunuoliai patiria patyčias tiek iš bendraamžių, tiek iš šeimos narių ar netgi mokytojų, kalbėjo Nasen.
„Lyčių vaidmenys leidžia klestėti smurto kultūrai, kurioje vyrais laikomų žmonių agresija yra normalizuota ir netgi skatinama, moterimis laikomų žmonių – ignoruojama ar išjuokiama, o nuo jos kenčiantys žmonės yra laikomi provokatoriais, melagiais ar silpnavaliais“, – sakė j(i/s).
Skatina baimę
Nasen pasakojo, kad dėl standartų, keliamų vyrams ir moterims, formuojama ir homofobiška bei transfobiška aplinka.
„Manau, lyčių vaidmenys yra vienas pagrindinių homofobijos ir transfobijos įrankių. Ne be reikalo queer žmonių teisių judėjimo istorijoje lyčių vaidmenų besilaikantys homoseksualūs ir biseksualūs žmonės dažnai siekė atsiskirti nuo lyties normų nepaisančių ir translyčių žmonių siekdami priėmimo homofobiškų žmonių tarpe, o konservatyvūs ekstremistai dažnai priima LGBT bendruomenės narius, kurie daro viską, kad idealiai išpildytų lyties normas (puikūs to pavyzdžiai užsienyje yra Milo Yiannopoulos ir Blaire White). Dėl šios priežasties konservatoriai dažnai normalizuoja savo pažiūras likusiai visuomenei pirma puldami translyčius žmones ir sterotipizuodami visus, kurie jiems neįtinka kaip lyčių normas apleidusius žmones. Taip sukeliama panika tarp tų, kurie neįsivaizduoja pasaulio be lyčių vaidmenų ir nieko nežino apie LGBT žmones. Taip pat dažnai lyčių vaidmenų nesilaikymas yra sulyginamas su homoseksualumu siekiant pašiepti tuos, kurie „iškrenta” iš lyties ribų“, – dėstė j(i/s).
Pasak Nasen, tam, kad situaciją būtų galima keisti į gerą, reikėtų nustoti diegti lyčių vaidmenis mažiems vaikams bei aktyviai kovoti su heteronormatyviomis idėjomis. Taip gali būti išugdyta nauja karta, kuri visiškai kitaip žvelgs į pasaulį.
„Reikia parodyti, kaip lyčių vaidmenys kenkia ne tik moterims ir LGBTQ+ bendruomenės nariams, bet ir cislyčiams, heteroseksualiems vyrams, kurie yra linkę labiausiai prisirišti prie lyčių vaidmenų dėl jiems suteikiamos galios“, – teigė Nasen.