Ką patiria žmogus, neatitinkantis daugumos keliamų standartų? Šiuo metu Vilniuje studijuojanti kaunietė Eglė Norvilytė (21 m.) sako besijaučianti drąsiai, nors kartais ir sulaukia kandžių arba stereotipais persmelktų žmonių replikų. Kai kurie žmonės jaučia pareigą pranešti, ką galvoja apie kitus. Su vienu jų susidūrė ir Eglė – vienas vyras kartą jai žinute parašė, kad ši esanti pusbernis. Kodėl žmonės taip elgiasi ir vien dėl išvaizdos įžeidinėja kitus?
 |
| Eglė Norvilytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Eglė mano, kad tai – praeities šleifas: žmonėms nuo seno įskiepytas mąstymas, kas yra „vyriška“ ir „moteriška“.
Ar esate skaitę vaikams skirtą knygą „Ką žmonės dirba visą dieną“? Vartant jos puslapius nesunku pastebėti, kad moterys pavaizduotos kaip maistą gaminančios, aplinką tvarkančios, kitais besirūpinančios namų šeimininkės, o štai vyrams priskiriami inžinierių, pareigūnų, vadovų darbai.
Tam tikri standartai visuomenėje formuojami ir apie išvaizdą. Suknelė – išskirtinai moteriškas atributas. Džemperius arba kostiumus dažniau vilki vyrai. Taip pat įsivaizduojama, kad jauna mergina negali būti trumpaplaukė, o vaikinas – padažytomis lūpomis. Ir svarbiausia – jokiu būdu neišsiskirti iš minios.
Anot Eglės, greičiausiai ši ir panašios nuostatos susijusios ir su Sovietų Sąjungos palikimu. Jau vien ko vertos istorijos apie hipių judėjimą. Gėlių vaikais vadinami jaunuoliai anuomet buvo ilgais plaukais, plačiomis kelnėmis, spalvotais marškiniais. Sovietinėje sistemoje jie kovojo už žodžio, saviraiškos laisvę bei piktino valdžios struktūras, kurios kovojo prieš tokius „išsišokimus“.
Kovoti prieš „išsišokėlius“, garsiai skanduojančius apie savo teises bei nykstančias normas, kai kuriems žmonėms norisi ir dabar. Apie tai pasakoja ir Eglė.
 |
| Eglė Norvilytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Ar esate girdėjusi pasisakymų apie tai, kokios turi būti merginos, o kokie – vaikinai? – pasiteiravome jos.
– Žinoma, visi tradiciniai įsitikinimai: moterys turi būti ilgais plaukais, vyrai – trumpais, moterys privalo nešioti suknelę, vyrui netinka rožinė spalva, dažytis gali tik moterys, jos gal net privalo... Daug visokių stereotipų, kurie daugeliui girdėti, tik toli gražu ne visi jų laikosi.
– Ar su tokiais pasisakymais susidūrėte asmeniškai?
– Žinoma, susidūrusi esu. Aš mergina trumpais plaukais, bet labai ilgai man jų kirptis neleido tėvai.
Nebūtų leidę ir toliau, bet kai pasieki pilnametystę, padarai taip, kaip norisi. Dabar nesigailiu visiškai.
Pora dienų nuo nusikirpimo, kai norėjau parduotuvėje nusipirkti alkoholinį gėrimą ir teko parodyti asmens dokumentą, pardavėja, pažiūrėjusi į jį, pasakė: ,,čia merginos dokumentas, neprasmuksi“. Aš to piktai nepriėmiau, tiesiog parodžiau dar kitą dokumentą, kuriame irgi esu ilgais plaukais ir tuomet pardavė. Kam gi nebūna – visi suklysta. Tik pagalvojau, o kas, jeigu mano vietoje būtų mergina, kuriai plaukai atauginėja po chemoterapijos, ir šis klausimas jai būtų jautrus?
Kartais reikia elgtis truputį atsargiau. Šiaip berniuku buvo pavadinę ir baseine, ir kirpykloje, ir sutikta močiutė, kuriai padėjau į autobusą įlipti, dėkodama sūneliu pavadino. Aš suprantu žmones: nesidažau, trumpi plaukai, mėgstamiausias rūbas – džemperis, tikrai gali būti lengva sumaišyti, pykčio dėl to nekyla, nusišypsau ir nueinu. Bet, kaip minėjau, kartais gali būti jautresnių situacijų.
Yra kažkada asmenine žinute parašęs nepažįstamas žmogus, kad esu pusbernis. Ką padarysi, nusijuokiau, kažką atsakiau ir užblokavau. Reikėjo žmogui pyktį išliet, džiaugiuosi, jei geriau pasijuto.
Pati esu 7-erius metus lankius karate, tada irgi susidurdavau su stereotipu, kad tai berniukiškas sportas. Pradžioje truputį trikdydavo, vėliau tiesiog nebekreipiau dėmesio.
Taip pat egzistuoja įsitikinimas, kad mergina gali mylėti tik vaikiną ir nieko daugiau, jokių kitų variantų. Šitas turbūt skaudina labiausiai. Širdžiai neįsakysi.
 |
| Eglė Norvilytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Ar lyčių rolės, normos gali lemti homofobiją?
– Lyčių normos, manau, išties gali lemti homofobiją. Nes štai vaikinas pasidažęs, nagus nusilakavęs, ilgais plaukais, tai iš karto gali sulaukti žodžio iš p raidės. Liūdna, kad šis terminas vis dar siejamas su homoseksualumu. O jeigu mergina nesidažanti, trumpais plaukais, tai iš karto lesbė. Nors gyvenime gali būti visaip: ta nesidažanti mergina gali būti heteroseksuali, homoseksuali, biseksuali, kokia tik ji yra. Kaip ir nebūtinai reiškia, kad pasidažęs vaikinas yra gėjus. Ir visus „vyriškus“ stereotipus atitinkantis vyras nebūtinai bus heteroseksualus, o pasidažiusią, elegantišką moterį nebūtinai trauks vyrai. Būtų smagu, jei visuomenė mąstytų laisviau.
 |
| Eglė Norvilytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Moterims ir vyrams tartum primetami standartai, kaip jie turi elgtis, kaip atrodyti, ką dirbti ir panašiai.
– Tikrai taip, tokie įsitikinimai gajūs. Manau, esu puikus to pavyzdys.
Yra žmonių ir mano aplinkoje, kurie susiduria su įvairiausiais stereotipais, kai nors minimaliai išsiskiria iš pilkos masės. Tikriausiai, kažkas turi eiti pirmuosius žingsnius, kad visuomenė keistųsi.
Esu fotografė, vadinama freelancerė, tad bent kol kas nesu įsidarbinusi, todėl nesu susidūrus ir su nepriėmimu dėl to, jog neatitinku kažkokių lyčių rolių standartų. O klientai dar niekada nebuvo atsisakę manęs, todėl skųstis negaliu. Bet vėlgi, žinau atvejį, kur dėl išvaizdos vaikino nepriėmė į darbą. Skaudu, kad žmonėms tenka tai patirti.
 |
| Eglė Norvilytė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Bet manau, kad visuomenė tikrai tobulėja, nes tų stereotipų lieka vis mažiau, vis daugiau žmonių kalba, kad tų stereotipų likti neturi. Tikiu, kad viskas eis tik geryn.
– O kaip galima prisidėti prie pokyčių visuomenėje?
– Manau, viskas keisis su vis naujomis kartomis, nes jauni žmonės vis labiau yra atviresni. Mūsuose dar yra nemažai sovietinio palikimo, kuris tas lyčių normas giliai įskiepijo. Jauna jau nepriklausomybės laikais gimusi karta į pasaulį žiūri kitaip. Tad reikia tiesiog laukti. Ir žinoma, norintiems būti savimi, tokiais ir būti. Kirpti plaukus, jei norisi. Dažytis, jei norisi. Ir galbūt įkvėpti kitus išsilaisvint iš stereotipų. Ant vienos pažįstamos feisbuko sienos neseniai pamačiau užrašą ,,Change the world by being yourself" (lt. pakeist pasaulį buvimu savimi, – jarmo.net). Man atrodo, kad jis apibrėžia tai, ką pasakiau, – kalbėjo Eglė.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra savo paskelbtoje ataskaitoje akcentavo, kad iš 754 apklaustų jaunuolių 37 Europos šalyse net 61 proc. mokyklose patyrė sunkumų vien dėl to, jog priklauso LGBTQ+ grupei, o tyrimas taip pat parodė, kad rizika mokyklos aplinkoje gresia ir LGBTQ+, ir heteroseksualiam jaunimui, neatitinkančiam stereotipiškų lyties išraiškų ir elgsenos. Respondentai dažnai aiškino, kad patyčios susijusios su lyties neatitinkančia elgsena, charakteriu ir išvaizda – arba kai kiti laikė, kad taip yra, – arba kai tai yra to padarinys.
Verta prisiminti, kad LGBTQ+ asmenų negalima identifikuoti remiantis tam tikromis įžvalgomis apie jų fizinę išvaizdą ar manieras, nes tokios prielaidos tėra pagrįstos į LGBTQ+ asmenis nukreiptais stereotipais, pavyzdžiui, kad visi gėjai yra moteriški, o visos lesbietės – vyriškos.
Tad, kaip ir sako Eglė, nepasidažiusi mergina nebūtinai yra lesbietė, o lūpdažis dar nepaverčia vaikino gėjumi.