O buvo taip.
 |
| Aurelija Paunksnė Ignotė | Olgos Posaškovos nuotr. |
Aurelija Paunksnė Ignotė
anglų kalbos mokytoja
Kaip mokytoja, kad ir beveik „išėjusi į pensiją“, sutinku labai daug įvairiausių žmonių. Kartais keistų, kartais nelabai. Bet kuris iš mūsų ne keistas? Aš tai tikrai keista. Mėgstu kmynų arbatą, nemėgstu vakarėlių, bijau nepažįstamų vietų ir skristi. Dar mėgstu uostyti šunų tarpuakius ir tarpupirščius (prieš sakydami fu patys pauostykit, suprasit, apie ką aš). Nemoku slidinėti, bet beveik niekad nenugriūnu, kai gatvėse slidu. Gerai vairuoju, bet kartais supykusi parodau faką ir tomis akimirkomis visada bliamba pamirštu, kad mano įmonės pavadinimas tai ant mano mašinos matosi. Bet dar niekas neskambino skųstis, tai gal nemato tų mano fakų.
D. visad sako, kad aš juos kreivai rodau, kažkaip ne į tą pusę, kur reikia. Matyt bus jos tiesa.
Tai va, mokinių, kaip minėta, būna visokių. Kaip ir gydytojų. Kaip ir auklėtojų. Kaip ir pusseserių ir dėdienių, draugų ir pažįstamų, bendradarbių ir bendravardžių. Nuostabu tai, kad juos visus gali rinktis!
Taip pat skaitykite:
Niekada nesupratau aimanų „man labai blogai darbe, bet kur aš eisiu“, arba „mano uošvienė baisi kerštinga žiurkė, bet vis tiek lankom per Kalėdas“.
Jeigu mano bendradarbis meluoja, aš su juo pasirenku nebebendradarbiauti.
Jei mano draugas mane žemina, aš su juo pasirenku nebedraugauti.
Jei parduotuvėje pardavėjas mane kaskart apspjauna sveikindamasis, aš su juo pasirenku nebeapsipirkinėti arba sveikintis nusisukusi!
Tiek daug variantų.
Šiandien teko pasirinkti vieną iš jų. Su skaudančia širdim, bet vertybės svarbiau nei heartbreak.
Kaip gal jau girdėjote, gudelis išstojo su patarimais moterims, gėjams ir visam pasauliui – kam paaugti, kam daugiau pasiekti gyvenime, kam kokią vėliavą pasikabinti, kas yra gražu ir kas ne (vyrai, pasirodo, visi yra negražūs. Khem).
Jei aš dirbčiau įmonėje su tokiu vadovu, šiandien jau būčiau įteikusi savo prašymą (ką ten prašymą, reikalavimą) išeiti iš darbo. Spėju, manęs būtų paklausę, ar su vyru nesusipykau, kad tokios blogos nuotaikos. Oh wait.
Sakiau „jei dirbčiau“, bet truputį pamelavau, nes iki ketvirtadienio vakaro ir dirbau. Keliaudavau į gudelio įmonę dukart per savaitę mokyti jo darbuotojų. Keldavausi baisią ankstybę, 05:50 val. ir išeidavau dar su tamsa, kai plėšikai ir piratai po gatves siautėja, o aš vargšė nabagytė turėdavau pėsčiomis skverbtis per ryto rūką ir pavojus. Vienąsyk net sulijau, baisi nelaimė.
Ir žinote ką, buvo labai smagu. Mano grupės mokinės buvo nerealios, kad ir nevisad išsimiegodavusios, stengdavosi atsakyti į mano klausimus, krapštydavo galvas mėgindamos atsiminti praėjusią pamoką girdėtus žodžius, iki ašarų mane ir save juokindavo, kai nežinodamos atsakymo imdavo pasakoti tiesiog pirmą pasitaikiusią istoriją (niekad nepamiršiu tos apie mažos mergaitės skrydį oro uostu į vėluojantį lėktuvą), arba traukdavo vienos kitas per dantį tol, kol aš imdavau mojuoti užduočių lapais ir sugadindavau visą ryto šventę.
Paskutinę pamoką viena mokinė konstatavo, kad ne pamokos čia, o kažkokia psichoterapija. Ką aš žinau, priėmiau kaip komplimentą.
And then this happened. Ne už paradus ir viską ten. Pasėdėjau kelias minutes žiūrėdama tą groteskišką video. Giliai atsidusau. Mintyse nosinaite pamojavau savo mokinėms ir išsiunčiau laišką, pavadinimu „Informacija apie nutraukiamas kalbos pamokas“.
Ir taip gudelis išgelbėjo mano rytus, nes na jūs suprantat, kad dar mėnesį pasikėlusi 05:50 val. būčiau nuplikusi arba mažų mažiausiai kaulai būtų išretėję.
Kaip visada sakau – gerai, kad ne mano tėtis, ne mano vyras, ne mano brolis ir net ne mano bosas.
O jei vis tik jis jūsų bosas, sumirksėkit du kartus if you need help. Nes jei jis gali tai eteryje... ką jis gali kabinete?
P.S. viena iš mano nuostabiųjų mokinių penktadienį išėjo iš darbo. Tadaaaaa!!!
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net