Koks yra vyrų įsitraukimo į feministinius judėjimus mastas ir apskritai koks vyrų suvokimo apie feminizmą lygmuo – klausimai, į kuriuos atsakyti galima pakankamai greitai. Įsitraukimas akivaizdžiai yra per mažas, o supratimas – itin paviršutiniškas, iškreiptas ir suformuotas banalaus tingumo, baimės bei tuo puikiai pasinaudojančių įvairių ne itin simpatiškų veikėjų.
 |
| Algirdas Fediajevas | Asmeninio archyvo nuotr. |
Algirdas Fediajevas, lygiai.org
Asociacijos „Lygiai“ narys, filosofas ir muzikantas
Žinoma, galima tokia padėtimi didžiuotis, tačiau bukas uždarumas ir tradicionalistinių patriarchalinių „privilegijų“ laikymasis veda prie įvairiausių pasekmių – nuo kasdienio seksizmo iki smurto artimoje aplinkoje, nuo kurio nukenčia moterys, ir jo pateisinimo.
Karo nusikaltimai prieš Ukrainos moteris, plačiai nušviesti spaudoje, yra tos pačios tendencijos kraštutinė išraiška. Šio nedidelio teksto tikslas yra bent šiek tiek sujudinti sustingusią dogmatinę pelkę, kurioje murkdosi pernelyg didelė dalis vyrų. Nemanau, kad dauguma staiga pakeis jiems patogų požiūrį, tačiau jei bent vienas kitas ims kvestionuoti savo įsitikinimus – jau neblogai.
Mano paties suartėjimo su feminizmu kelias kiek vingiuotas ir paženklintas atsitiktinumais. Ateinu iš filosofijos srities, o Vakarų filosofijoje feministinė perspektyva yra viena iš tų, kurios įsitvirtino 20 a. antroje pusėje (pačios feministinės idėjos filosofiniame pasaulyje šmėžuodavo ir anksčiau, bet feministinė filosofinė prieiga pripažintu dalyku tapo ne taip seniai).
Visgi, studijuodamas feminizmui buvau kiek abejingas, nors ir ne neigiamai nusiteikęs. Tačiau per paskutiniuosius kelerius metus situacija ėmė keistis, o galiausiai viską sutvirtino vasario 24 d. prasidėjęs karas Ukrainoje. Praėjus keliems mėnesiams nuo invazijos pradžios, į mane kreipėsi Asociacijos „Lygiai“ narės su siūlymu prisidėti prie jų veiklos padedant nuo karo Ukrainoje nukentėjusioms moterims. Sutikau ir jau kurį laiką vežioju paramą.
Tačiau taip jau būna daug metų užsiimant filosofija, kad jokia veikla neišvengia filosofinės refleksijos. Tad po to, kai likimas mane suvedė su konkrečia feministine organizacija, atsirado puiki proga permąstyti bei aiškiau apsibrėžti savo poziciją feminizmo atžvilgiu.
Feminizmas yra demonizuojamas ir mitologizuojamas, lygiai kaip nuo filosofijos ir Vakarų kultūros pradžios ir pati moteris, kuriai dar graikų mąstytojų buvo priklijuotos iracionalumo kaip trūkumo, materialumo, tamsos, pasyvumo, tuštumos etiketės, per kurias ne tik į ją taip žiūrėta iš išorės, bet ir ji pati neišvengė tokio žvilgsnio į save, o tai kūrė vidinius konfliktus arba vertė šioms etiketėms tiesiog pasiduoti. Tačiau, nesiekdamas feminizmo suprimityvinti, visgi teigiu, kad jo siekiai yra paprasti, pagrįsti, teisingi, realistiški ir grėsmės žmonijai bei vyrų giminei (nebent šioji nori likti sustabarėjusi ir įsikibusi į „privilegijas“ – tam tikrus socialinius konstruktus, kurie tampa nerelevantiški tikrovės atžvilgiu ir įkalinantys pačius vyrus) nekeliantys.
Esama daugybės feminizmo atšakų, kurių skirtumai atsiremia į klasikinę liberaliojo ir radikalaus feminizmo skirtį, tačiau vis vien visos jos siekia pagarbos moters orumui įtvirtinimo, lygybės ir galimybės moterims save apsibrėžti dekonstruojant per amžius nusistovėjusias, primestas, pseudouniversalias ir asmenybę skurdinančias bei iškreipiančias apibrėžtis.
Taip, Vakarų filosofijoje moteris daugybę amžių buvo nustumta į šalį, tačiau toje pačioje Vakarų filosofijoje nuo René Descarteso ėmė įsivyrauti principas, kad žmogus gali pats apsibrėžti, kas jis yra. Kitaip tariant, kad jis – laisva būtybė. Georgas Hegelis parodo, kad tai apskritai yra esminis Vakarų kultūros principas, palengva užgimstantis graikų laikais, su krikščionybės atėjimu nepaisant gausybės komplikacijų plėtojamas, o modernybėje įtvirtinamas.
Esama daugybės žmonių, tikinčių demagogų iš radikalios dešinės isterijomis apie tai, kad modernybė sugriauna žmogaus prigimtį ir tai yra baisiausias įmanomas dalykas! O aš labai džiaugiuosi, kad modernybė per įvairiausias sritis – nuo revoliucijų iki filosofų teksto – ima klibinti ar daužyti tuos dalykus, kas buvo suvokiama kaip žmogaus prigimtis. Man patinka, kad į karalius nebežiūrima kaip į Dievo vietininkus žemėje, nesimpatizuočiau ir baudžiavinei santvarkai, kurioje žmogus, gimęs valstiečiu, per visą savo gyvenimą negali peržengti luominių apribojimų. Juk šie visiškos neteisybės pavyzdžiai buvo paremti metafizine idėja apie žmogaus prigimtį, patepti Aukščiausiojo! Modernybėje tokią tvarką ir tokią idėją imta griauti.
Tad besinaudojančius modernybės privalumais, bet puolančius feminizmą ir „ginančius žmogaus prigimtį“, kviesčiau būti nuoseklesniais ir sąžiningesniais. Aš feminizmą matau kaip tai, kas prisiima modernybės idėją apie laisvę kaip galimybę žmogui pačiam save apsibrėžti, tačiau suvokia, kad realybėje iki šios idėjos realizavimo labai toli, tad laisvės siekį ir kovą dėl jos radikalizuoja.
Geresnis feminizmo supratimas svarbus ir vertingas savaime. Tuo pačiu jis neša ir pozityvias pasekmes. Esu tikras, kad bent šioks toks vyrų susipažinimas su feministinėmis idėjomis apie moters autonomiją, orumą, teisę apsispręsti ir apsibrėžti savo tapatybę ar atmesti primetamus tapatybės modelius gerokai sumažintų tiek seksizmo mastą kasdienybėje (ir artimesnėje erdvėje, ir viešajame diskurse), tiek radikalios jo formos – smurto artimoje aplinkoje – lygį.
Žinoma, žmogaus elgesys, intencijos ir jausmai kardinaliai nepasikeičia vien sužinant tam tikrus principus. Iškart nepasikeičia net ir tada, jei jis nusprendžia jų laikytis. Reikia laiko ir pastangų siekiant pasikeisti. Tačiau be principų pakeitimo, be savųjų idėjų ir tiesų performulavimo joks pozityvus pokytis neįmanomas.
Būtent dėl to vyrams, jei jie nenori būti seksistai ir smurtautojai (tikiu, kad dauguma tokių etikečių prisiklijuoti sau visgi netrokšta), būtina stengtis suvokti, kas yra tos moterų teisės, kas ta autonomija, kas tas savo tapatybės kvestionavimas. Bet svarbu ne vien tik suvokti paviršinį idėjų lygmenį, o ir pamėginti įsijausti į tai, ką reiškia būti objekto pozicijoje, ką reiškia kažko svarbaus netekti dėl lyties ir ką reiškia patirti smurtą, kuriam sudėtinga pasipriešinti.
Šalia viso to gilesnis susipažinimas leistų feminizmą kaip baubą, pajuokos objektą ar atpirkimo ožį matantiems vyrams prasklaidyti iliuzijas ir adekvačiau suvokti ir pačius save.
Paskutiniuosius kelerius metus matau vieną fenomeną – vis daugėja jaunų ar link vidutinio amžiaus einančių vyrukų, dievinančių Jordaną Petersoną (ar panašius bent jau man ne itin žavingus asmenis), kurie, prisižiūrėję politinio prieskonio turinčių self-help (savipagalbos) žanro youtube vaizdo įrašų, kartais ir susibūrę kur nors gamtoje į grupes, dėl savo psichologinių problemų, nepasitikėjimo savimi kaltina feminizmą.
„Feminizmas nuėjo per toli“ – nesyk esu girdėjęs tokią mintį. O ar tikrai? „Ką tau konkrečiai padarė feminizmas? O gal kitur priežastys to, kad tau gyvenime nesiseka ir prastai jautiesi? Ką, nežinai, kaip tvarkyti savo gyvenimą ir dėl to kaltos moterys? Ką, nesmagu, kad moterys gali būti savarankiškos ir sėkmingai gyvenime tvarkytis vienos?“ – tokius ir panašius klausimus norėčiau užduoti tiems, kurie feminizmo nemėgsta, bet apie jį iš esmės nieko nežino. Ir net neabejoju, kad sąžiningam sau ir mąstančiam žmogui kažkas nutiks ir stabai susvyruos.
Bėda tik ta, kad ne visi nori būti sąžiningi sau ir mąstantys. Ir visgi kviečiu eiti būtent į tą pusę. Vietoj to, kad švaistytumėte laiką sugerdami informaciją iš visokių internetinių patvorių, atsiduodančių kraštutine dešine, baime ir kompleksais, geriau pasidomėkite pačiu feminizmu: atsiverskite kad ir „Feminizmo ekskursus“, paskaitykit apie įvairių organizacijų veiklą ar net prisidėkit patys. Ne, feminizmas nenuėjo per toli. Jis pasiekė gerokai per mažai ir jo žingsnius reikia stiprinti bei palaikyti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net