Pasak rabino Marko Sametho, senovės Izraelio Dievui mes klaidingai priskiriame vyrišką giminę, mat pradžioje tai buvo dvilytė esybė, t. y., vyriška ir moteriška viename asmenyje. Iki šiol nėra žinoma tiksliai, kaip turėtų skambėti hebrajiškas Dievo vardas YHWH, kartais tariamas kaip Jahova arba Jahvė. Pirmuoju šio vardo užrašymu laikomas bronzos amžiuje faraono Amenchotepo III pastatytos Solemo šventyklos kartušas. M. Samethas argumentuoja, kad šis Dievo vardas hebrajiškai reiškia „Hu/Hi“, t. y. „Jis/Ji“.
 |
| Asociatyvi Davide Cantelli/unsplash.com nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Toks pasaulio kūrėjo kaip dvilytės esybės vaizdinys buvo žinomas dar senovės egiptiečiams (21 a. pr. Kr.), tokiu laikiusiems pasaulio ir kitų dievų kūrėją Amuną, kuris prarijęs savo sėklą pagimdė oro dievą Šu ir rasos deivę Tefnut, bei graikų orfikams (6 a. pr. Kr.), Dzeusą aprašiusiems ir tuo pačiu kaip vyrišką, ir kaip moterišką dievą
.
Dvilytį asmenį, dar kitaip kartais vadinamą hermafroditu, apibūdina iš graikų kalbos kilęs terminas androginas (lot. iš gr. androgunos, anēr, andr- „vyras“ + gunē „,moteris“). Tačiau kaip aiškino prof. Hansas Biedermannas, tai – skirtingi terminai, kuriuos sieja tik interseksualumas, mat hermafroditas yra nei visiškai vyras, nei visiškai moteris, t. y., asmuo su antriniais vyriškos ir moteriškos lyčių požymiais, o androginas – ir visiškai vyras, ir moteris vienu metu viename asmenyje.
Rabiniškoje literatūroje šios sąvokos – androginas – poreikis kilo siekiant suderinti du pasaulio sutvėrimo mitus, aprašytus Pradžios knygos pirmame ir antrame skyriuose. Čia pastebėtina neatitiktis, mat pirmuoju atveju rašoma, kad Dievas žmones pagal savo atvaizdą – vyrus ir moteris – sutvėrė vienu metu, o antruoju – pirmiau Adomą, o paskui Ievą.
Toros mokytojai Adomą – Dievo sukurtą pirmąjį žmogų – traktavo kaip dvilytį asmenį, androginą – vienu metu ir vyrą, ir moterį. Tiesa, nuomonės dėl pirmojo žmogaus pavidalo išsiskyrė, mat Apaštalų darbuose minimo visos tautos gerbto Įstatymo mokytojo Gamalielio amžininkas Jeremijas ben Elazaras aiškino, kad tai buvo dvilytė būtybė (androginas), o kiek vėliau, 3 – 4 a., gyvenęs rabinas Samuelis bar Nachmanas manė, kad kūrinys buvo panašesnis į vieną kūną suaugusius skirtingų lyčių dvynius. Pradžios knygos 2 sk. pasakojama apie Adomo ir Ievos sukūrimą. Čia rašoma, kad Dievas iš pirmojo žmogaus (heb.) „ha adam“ paėmė jo dalį „tzayla“, tapusią Ieva. Ši paimta kūno dalis dažniausiai verčiama kaip šonkaulis, tačiau su tokiu aiškinimu Samuelis bar Nachmanas nesutiko, mat jo manymu šis žodis reiškia šoną, t. y., vieną iš pusių.
Toks dvilyčių pirmųjų žmonių atvaizdavimas nėra naujas. Jis randamas Vakarų Afrikos Dogono genties kosmologiniame mite (3200 m. pr. Kr.), kuriame pasakojama apie pasaulio sutvėrėją, pirmiausia sukūrusį kiaušinį su dviem dvynių poromis, kiekvienoje po vieną vyrą ir vieną moterį. Šios poros turėjo subręsti į tobulas dvilytes būtybes – androginus, tačiau vienas iš dvynių išsiveržė lauk, siekdamas dominuoti, ir išsinešė dalį kiaušinio, iš kurio sukūrė netobulą pasaulį.
Apie androginus rašoma ir Aristofano kalboje iš Platono „Simpoziumo“ (385-370 m. pr. Kr.), kurioje pirmieji žmonės nupasakojami kaip sferos formos būtybės iš dviejų kūnų viename, buvusios trijų lyčių: vyriškos – vyriškos, moteriškos – moteriškos ir vyriškos – moteriškos. Pasak mito, vėliau būtybės buvo padalintos pusiau ir pasmerktos ieškoti antrosios savo pusės.
Istorikė Maryanne Cline Horowitz pabrėžė, kad Biblijoje aprašyto pirmojo žmogaus dvilytė prigimtis visiškai iškraipoma Biblijos vertimuose, kuriuose žodis „adam“ rašomas didžiąja raide ir laikomas asmenvardžiu. Tačiau pirmasis žmogus sutveriamas iš žemės dulkių – „ha adama“, todėl ir vadinamas iš dulkių padaryta būtybe – „ha adam“. Tai tiesiog žodžių žaismas, o ne priskiriama konkreti lytis.
Pasak M. Sametho, skaitant Bibliją originalo kalba atsiskleidžia labai lankstus požiūris į lytis, kuris, deja, vertimuose pasimeta. Pavyzdžiui, pradžios knygoje (3:12) Ieva įvardijama kaip „jis“, Nojus po tvano (9:21) gulėjo savo – jos – palapinėje, Rebeka (24:16) pavadinama jaunuoliu, o Adomas (1:27) įvardijamas daugiskaita, t. y. „juos“. Izaijo knygoje (49:23), aprašant būsimuosius Izraelio karalius, parenkamas „žindančio tėvo“ vaizdinys, kaip manoma, kilęs iš Hačepsutės, kuri po vyro mirties tapo faraonu ir buvo vaizduojama su visais vyriškais valdžios atributais.
Senovės Mesopotamijoje ir Egipte lyties takumas buvo dievų savybė, atsispindėjusi ir jų kūriniuose – žmonėse. Todėl nenuostabu, kad tokio požiūrio įtaka gali būti aptinkama ir Biblijoje, ir net pačiame Dievo varde. Kad lytis – greičiau spektras, nei du aiškiai apibrėžti priešingi poliai, byloja ir šiuolaikinio mokslo atradimai, atskleidžiantys vis daugiau žinių apie žmogaus kūno paslaptis. Bet panašu, kad žmonijai tai intuityviai buvo suprantama nuo pat amžių pradžios.