Šešių spalvų Pasididžiavimo vėliava yra žinomiausiais ir visame pasaulyje atpažįstamas judėjimo už LGBTI+ asmenų teises simbolis, bet nedaug kas žino, kad LGBTI+ kultūra yra turtinga pačių įvairiausių simbolių. Kai kurie iš jų pradėti naudoti po Antrojo pasaulinio karo, kitų istorija prasidėjo dar Antikos laikais.
 |
| Asociatyvi Norbu Gyachung/unsplash.com nuotr. |
Aušra Smilgytė, lygybė.lt
redakcija@jarmo.net
Nemažai priespaudos kontekste atsiradusių simbolių vis dar atsikartoja madoje, literatūroje, dailėje ir kitur, tačiau ar mokame juos atpažinti bei perskaityti?
Gėlių žieduose paslėptos reikšmės
Nors tokios gėlės kaip baltos lelijos ar raudonos rožės daugelyje kultūrų šiandien reiškia tą patį, daug dažniau tam tikrai gėlei, kaip ir bet kuriam kitam gamtos ar dirbtiniam objektui, priskiriama simbolinė reikšmė yra konkrečios bendruomenės susitarimo klausimas. LGBTI+ kultūroje keletas gėlių taip pat yra tapusios simboliais. Vienas iš jų – žalias gvazdiko žiedas.
Mados žurnalistė ir kritikė Deimantė Bulbenkaitė sako, kad šio simbolio įvedimas XIX a. pabaigoje buvo puikiai apgalvotas: „Tai padarė Oskaras Vaildas, savo bendruomenės draugus pakvietęs į pjesės „Ledi Vindermir vėduoklė“ premjerą ir paskatinęs juos pasipuošti gvazdiko žiedu. Kodėl būtent juo? Buvimas neheteroseksualiu daugeliui atrodė nenatūralus, tad O. Vaildas sugalvojo iš to pasišaipyti ir gamtoje surasti šį tą „nenatūralaus“ – ne ryškiai raudoną, baltą ar geltoną, bet žaliai žydintį gėlės žiedą.“
„Po premjeros net pasirodė satyrinis kūrinys „Žaliasis gvazdikas“ apie O. Vaildo seksualinę orientaciją, kuris paskatino viešas diskusijas, ginčus ir finale nuvedė iki O. Vaildo teismo už homoseksualumą“, – pasakoja žurnalistė.
 |
| D. Bulbenkaitė | S.Šerkno nuotr. |
D. Bulbenkaitė pastebi, kad airių kilmės rašytojo dėka tarp homoseksualių vyrų išpopuliarėjo žalia spalva ir tai lėmė, kaip visuomenėje kurį laiką buvo vertinami žaliais drabužiais vilkintys vyrai: „Keisčiausia, kad ši informacija išliko siuvėjų kataloguose, kuriuose žalio audinio užsisakyti kostiumui nerekomenduojama, mat vyrui už tai gresia nepalankūs praeivių žvilgsniai.“
Panašų efektą O. Vaildas turėjo ir kalbant apie violetinę, tačiau violetinės spalvos ir homoseksualumo sąsajos siekia gerokai senesnius nei Viktorijos eros laikus. Homoseksualios moterys pradėtos vadinti lesbietėmis dėl Lesbo saloje gyvenusios graikų poetės Sapfo, kuri savo kūryba išreiškė itin aistringus romantinius jausmus moterims. Išlikusiuose Sapfo poezijos fragmentuose pasikartoja ne tik idiliški moterų paveikslai, bet ir žibuoklių motyvai juose – nuo jautrių palyginimų iki ant kaklo segimų žibuoklių vėrinių.
Manoma, kad dėl Sapfo įtakos 1926 m. dramaturgo Eduardo Burdė (pranc. Édouard Bourdet) pastatytame spektaklyje „Belaisvė“ (pranc. „La Prisonnière“) protagonistės mylimoji kaip savo jausmų įrodymą nuolat jai dovanojo žibuoklių puokštes. Paryžiuje kai kurios moterys eidamos į spektaklį atlapus puošė žibuoklėmis, taip išreikšdamos solidarumą. Niujorke „Belaisvė“ sulaukė priešingos reakcijos – cenzūros reikalaujančių grupių pastangos uždrausti spektaklio rodymą pasiteisino, o žibuoklių pardavėjai patyrė finansinių nuostolių, nes staiga šių gėlių pradėta vengti dėl galimų sąsajų su lesbietiškumu.
 |
| „Kaunas Pride“ organizatorių nuotr. |
Kodai madoje
D. Bulbenkaitė sako, kad mados vaidmuo LGBTI+ kultūroje neapsiriboja segėmis viršutiniuose drabužiuose: „Neheteroseksualių žmonių bei mados santykis istorijoje buvo ir yra itin grynas, nes queer mada dėmesį kreipia ne į lyties atributus, o į unikalią saviraišką, būdingą asmeniui ar interesais susietų asmenų grupei.“
Žurnalistės teigimu, maždaug nuo XIX a. vidurio neheteroseksualūs asmenys aprangą naudojo kaip drobę pasakoti savo istoriją. Būtent dėl propaguojamos saviraiškos laisvės bei drąsos LGBTI+ bendruomenė dažnai prognozavo mados ateitį. „Kelnes pirmosios mūvėjo neheteroseksualios moterys ir tik XX a. trečiajame dešimtmetyje jos tapo norma. Stilingus kostiumus, prigludusius odinius švarkelius ir siauras kelnes pirmiausia dėvėjo neheteroseksualūs vyrai, tame matyta fetišo elementų, o šiandien tokios aprangos pilna visose greitosios mados parduotuvėse“, – sako D. Bulbenkaitė.
Kadangi savo išvaizda LGBTI+ asmenys mėgo laužyti lyčių normas, tarp bendruomenės narių vis išpopuliarėdavo maištingomis laikytos aprangos detalės: „Yra žinoma, kad tarp neheteroseksualių moterų tarpukario Paryžiuje buvo populiaru nešioti monoklį, vieno stiklo akinius. Vakarų Europoje bei už Atlanto neheteroseksualūs vyrai rinkdavosi verstos odos batus ir dėl jų buvo vadinami dabitomis, nes pasirinkimas ne pats praktiškiausias. Yra išlikę istorinių duomenų apie homoseksualių moterų didelius marškinių rankogalius. Visgi būta ir kiek kitokios simbolikos, kuri atliko aiškią funkciją. Pavyzdžiui, naktiniame klube į vyro galinę kelnių kišenę įkišta skarelė galėjo nusakyti jo seksualinę orientaciją bei preferencijas.“
Visus minėtus rūbus bei aksesuarus vadinti simboliais nebūtų visiškai tikslu, bet tam tikru laikotarpiu jų nešiojimas nepakluso heteronormatyvinės visuomenės taisyklėms ir nešė žinutę apie asmens seksualinę orientaciją. D. Bulbenkaitė įsitikinusi, LGBTI+ asmenų gyvenimai neišvengiamai yra susiję su reikšmių kūrimu bei seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės kodavimu išvaizdoje.
Susigrąžintas naratyvas
Vis dėlto ne visi LGBTI+ asmenų naudojami simboliai yra įkvėpti poezijos ar mados vėjų – apversto rožinio trikampio istorija bendruomenei yra ypač skaudi, tačiau šiandien šis simbolis populiarumu gali konkuruoti su vaivorykštės vėliava. Lietuvoje jį matėme per 2021 m. vykusias „Kaunas Pride“ eitynes ir kitus renginius, skirtus kovoti už LGBTI+ asmenų teises.
„Apverstas rožinis trikampis pirmą kartą buvo panaudotas Antrojo pasaulinio karo metu nacių koncentracijos stovyklose kaip ženklas ant uniformų, identifikuojantis homoseksualius vyrus. Po karo jis buvo ir tebėra naudojamas įvairiuose paminkluose genocido aukoms atminti“, – pasakoja Alex Kochan, vienas iš eitynių atributikos kūrėjų.
 |
| Alex Kochan | Asmeninio archyvo nuotr. |
Menininkas sako, kad aštuntajame dešimtmetyje rožinis trikampis tapo pozityvesniu bendruomenę reprezentuojančiu ženklu ir AIDS epidemijos kontekste buvo pradėtas naudoti kaip pasipriešinimo diskriminacijai simbolis.
„Adaptuodami jau egzistuojantį simbolį, kuris turi istorinio krūvio, mes solidarizuojamės su prieš mus buvusiais judėjimais, patirtimis. Bent kol kas nematau prasmės kurti ko nors visiškai naujo, kai jau turime 40 ar daugiau metų tiems patiems tikslams pasiekti naudojamų vaizdinių. Vis dar kovojame dėl tų pačių teisių bei pripažinimo, ypač Lietuvoje“, – teigia A. Kochan.
Jis pabrėžia, kad komponuojant senus simbolius ir naujas idėjas galima sukurti vietiniam kontekstui reikšmingus produktus tuo pačiu įsiliejant į įvairių pasaulio šalių kovą už lygybę.
 |
| Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotr. |
Kodėl simbolių naudojimas vis dar aktualus?
Per paskutinius keletą dešimtmečių LGBTI+ asmenų padėtis Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių ženkliai pagerėjo, tačiau dar nėra pakankama oriam gyvenimui. LSMC Socioligijos instituto Etninių tyrimų skyriaus ir nevyriausybinės organizacijos Diversity Development Group užsakyto tyrimo duomenimis, 2021 m. net 46 proc. Lietuvos gyventojų atsakė, kad nenorėtų homoseksualiems asmenims išnuomoti būsto. 42 proc. taip pat nenorėtų su homoseksualiais asmenimis gyventi kaimynystėje. Tarptautinės organizacijos „ILGA-Europe“ kasmet skelbiamame Europos LGBTI teisių žemėlapyje 2022 m. Lietuva surinko tik 24 proc. iš 100 galimų. Taigi, pastebimos ir nepalankios visuomenės nuostatos, ir teisinės spragos.
Nenuostabu, kad esant tokiai situacijai, LGBTI+ asmenys nesijaučia saugūs atskleisti savo tapatybę – Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) duomenimis, 2019 m. Lietuvoje 84 proc. LGBTI asmenų atsakė beveik niekada arba labai retai kasdieniame gyvenime būnantys atviri apie savo seksualinę orientaciją arba lytinę tapatybę.
Menininkas A. Kochan įsitikinęs, kad tol, kol ne visi žmonės gali egzistuoti visiškai atvirai, įvairios nuorodos bei simboliai visų pirma padeda LGBTI+ asmenims komunikuoti tarpusavyje.
Jis primena, kad tarpukariu Latvijoje būtent tokiu tikslu buvo naudojamas juodas gvazdikas. Ne mažiau svarbus A. Kochan atrodo ir bendruomenės matomumo didinimas: „Manau, kad tokių populiariųjų simbolių kaip vaivorykštės vėliava eksponavimas dabar yra lengviausias būdas plačiajai visuomenei išreikšti savo queer identitetą arba palaikymą per daug apie tai nešnekant. Galiausiai, simboliai ir yra tam, kad būtų galima greitai ištransliuoti kokią nors žinutę.“
Mados žurnalistė D. Bulbenkaitė taip pat sutinka, jog simboliai šiandien atlieka politinio pareiškimo funkciją ir todėl jie pasitelkiami aktyvistiniais tikslais.
„Translytis aktorius Eliotas Peidžas (angl. Elliot Page) prieš kelis metus ant raudonojo kilimo pasirodė su į atlapą įsegtu žaliu gėlės žiedu – žinantys LGBTI+ istoriją iškart suprato, kad tai reiškė pasididžiavimą savimi bei savo bendruomenės istorija“, – sako D. Bulbenkaitė.
Ji neslepia pati besidžiaugianti tiek neheteroseksualių moterų nešiojamu Veneros simboliu, tiek įvairia vaivorykštine simbolika.