„Kitokių“ baimė lemia tai, kad Lietuvoje itin jaučiamas pasipriešinimas LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumui, sako organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ viena įkūrėjų Rasa Račienė ir Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkė Monika Guliakaitė.
.jpg) |
| Akcija „Visos šeimos – svarbios“ | Eglės Norvilytės nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
„Daug žmonių man prisipažino esantys ar tai gėjais, ar lesbietėmis, nors taip jie viešumoje nėra atpažįstami, tačiau yra žinomi. <...> Jie irgi dėl kažkokių paskatų neatsiskleidžia, nors tai gali būti labai gerbiami ir žinomi Lietuvoje žmonės. Deja, jie irgi turbūt vengdami to purvo, kuris pasiektų juos, neatskleidžia šitos savo gyvenimo dalies“, – kalbėjo R. Račienė festivalyje „Būtent“ surengtoje diskusijoje „Kodėl Lietuvai reikalinga civilinė sąjunga?“
LGBTQ+ tema Lietuvoje tebėra apgaubta mitais, dažnai juos lydi socialinė įtampa ir politinės rietenos. Nors dalis LGBTQ+ asmenų atsiskleidžia, o iš jų žinomesni tampa ir postūmiu visuomenei pergalvoti, ar tikrai verta priešintis žmogaus teisei sukurti šeimą, tačiau net ir įveikus atsiskleidimo sunkumus laukia gausybė iššūkių. Vienas jų – mūsų šalies politikai vis dar nesugeba priimti nei Civilinės sąjungos, nei Partnerystės įstatymų, todėl tos pačios lyties poros lieka neapsaugotos.
Siekiama apsaugoti santykius
Lietuvoje apie įstatymą, kuris reglamentuotų tos pačios lyties porų santykius, kalbama jau ne vienerius metus. Prieš maždaug 20 metų priimtame Civiliniame kodekse yra apibrėžta partnerystė. Festivalyje „Būtent“ vykusią diskusiją moderavusi Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė teigė, kad valstybė tokį institutą įteisinti įsipareigojo.
Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkė M. Guliakaitė teigė, kad Civiliniame kodekse numatyta partnerystė neįsigaliojo dėl to, nes kol kas nėra priimtas atskiras įstatymas. „Nors bandymų buvo ne vienas ir ne du, visi jie buvo nesėkmingi. Dabar turime naujausią bandymą – Civilinės sąjungos įstatymą Seime. Jis praėjo pirmąjį laiptelį. Laukiame kitų diskusijų komitetuose bei plenarinių posėdžių salėje“, – kalbėjo M. Guliakaitė.
Anot jos, daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių yra priimti įstatymai, kurie reglamentuoja vienalyčių porų teises ir pareigas. Pasak teisininkės, nors įstatymų pavadinimai bei suteikiamų teisių apimtis gali skirtis, tačiau tai yra tam tikra alternatyva santuokai, kai valstybė suteikia garantijas santykių apsaugai.
„Galima pastebėti, kad laisvėjant visuomenei, keičiantis gyvenimo būdui, vertybiniam supratimui, <...> mažėja sudaromų santuokų skaičius, tačiau noras ir būtinybė apsaugoti santykius <...> išlieka, tad tai yra įrankis, kuris padėtų reguliuoti tokius santykius, nekylančius iš santuokos. Tos pačios lyties poros neturi galimybės sudaryti santuokos, tad joms tai yra ne tai kad alternatyva, bet vienintelis būdas, kaip apsaugoti ir įtvirtinti savo santykius“, – aiškino M. Guliakaitė.
Diskusiją moderavusi J. Juškaitė klausė, ar priėmus Civilinės sąjungos įstatymą žmonės galės sąjungą sudaryti Bažnyčioje. „Ne, negalės ir ne, nesudarys. Civilinė sąjunga, civilinė partnerystė niekaip nesusijusi su Bažnyčia, su religija, tai teisinis, juridinis klausimas“, – akcentavo M. Guliakaitė.
Tėvai turi prisiimti atsakomybę
„Mamos už LGBTQ+ vaikus“ viena įkūrėjų R. Račienė, dalyvavusi diskusijoje, aktyviai pasisako už LGBTQ+ asmenų teises bei reikalingus priimti įstatymus. „Turbūt ir nesitrauksiu iš šito kelio. Sužinojus šeimoje, kad vaikas turi kitą seksualinę orientaciją nei mes tikėjomės, tai buvo netikėtas faktorius, nes nei vieni tėvai nėra tam Lietuvoje pasiruošę, nei vienas susilaukęs vaiko negalvoja, kad jis gali būti kažkuo išskirtinis, ne tik savo talentais, bet ir seksualumo srityje. <...> Esu mama, esu atsakinga už vaiko gerovę ir privalau jo neapleisti, dėl to mano tas atėjimas ir pozicionavimas, ir atvirumas, tikiuosi, dar vis girdėsis“, – sakė ji.
R. Račienė įvardijo vieną problemą, kurią, kaip ji tikino, pastebėjo tapusi žinomu žmogumi, kalbančiu LGBTQ+ teisių klausimais. „Mūsų Lietuvos šeimose dauguma šitų vaikų yra niekinami ir jų atsisako patys tėvai. Teko skaityti atvirai paviešintus laiškus, kuriuose mama tiesiai šviesiai dukrai rašo: „Aš geriau būčiau negimdžiusi tavęs, jeigu būčiau žinojusi, kad tu tokia išsigimėlė“. Tai kas vyksta tėvystėje? Kas vyksta toje tradicinėje šeimoje? Kas vyksta su mūsų mentalitetu, mąstymu?“ – retoriškai klausė ji.
„Ne tam juos užauginome, kas niekintumėme patys“, – kalbėjo R. Račienė.
LGBTQ+ teisių aktyvistė teigė, kad iki šiol daugelio LGBTQ+ vaikų tėvų nesigirdi būtent dėl to, nes yra priešiškai nusiteikę savo vaikų atžvilgiu arba ignoruoja seksualinės orientacijos faktą – bendrauja su vaikais, bet neliečia šios temos.
„Yra dalis tėvų, kurie priima savo vaikus. Vaikai jaučiasi ir saugiai, ir suprasti, ir palaikomi, tačiau jie [tėvai] neina į viešumą bijodami neapykantos iš visuomenės“, – tikino R. Račienė.
Paklausta, kaip pati nusprendė atvirai kalbėti LGBTQ+ teisių temomis ir palaikyti savo dukrą, ji prisiminė, kad tuomet uždavė sau labai svarbius klausimus.
„Tai buvo tas momentas, kai aš savęs paklausiau: jeigu ne aš, tai kas? Iki tol kalbėjo tik viena mama viešai – Jolanta Vaitiekūnienė. Be jos tai buvo absoliutus vakuumas. Atrodė, kad Jolanta vienintelė turi vieną sūnų gėjų, o daugiau nei mamų, nei tėčių nėra. Galbūt turiu savo vidinių savybių, sakykim, pilietiškumą, padidintos atsakomybės jausmą ar panašiai, bet mano asmeninėje situacijoje viskas pasirodė taip, kad jeigu nepradėsiu kalbėti, tai aš nežinau, kas ateis. Tu niekada negali užkrauti kitam atsakomybės. Be to, aš įvertinau ir tikėjausi, kad tos neapykantos lavinos susilauksiu, kad bus baisių komentarų“, – pasakojo pašnekovė.
Medicinos mokslų daktarės laipsnį įgijusi ir odontologe dirbanti R. Račienė kalbėjo, jog pagalvojo ir apie darbinę veiklą. „Buvo dvejonių ir dėl tiesioginio darbo. Galvojau, tuoj čia tie pacientaiׅ nebenorės užsirašyti, kai sužinos, kad turiu tokį vaiką. Nieko tokio neįvyko. Aš labai džiaugiuosi tais metais. Jau praėjo daugiau nei metai, kai apie tai kalbu“, – sakė ji ir kalbėjo pastebėjusi labai daug žmonių, kurie palaiko LGBTQ+ teises.
Kas lemia pasipriešinimą LGBTQ+ teisėms?
Tačiau nepaisant šio palaikymo, Seime ankstesnės diskusijos dėl tos pačios lyties porų santykių sureguliavimo buvo bevaisės. Bene aršiausiai prieš partnerystę pasisakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tačiau neatsiliko ir dalis kitų partijų ar pavienių joms priklausančių politikų. Pavyzdžiui, itin daug kritikos LGBTQ+ teisėms žeria Lietuvos regionų frakcijos Seime atstovė Agnė Širinskienė. Dalies organizacijų, tokių kaip Laisvos visuomenės institutas, „Pro Patria“, narių pasisakymuose galima įžvelgti atvirą homofobiją. Tad kyla klausimas, kas konkrečiai lemia pasipriešinimą LGBTQ+ asmenų teisėms šių dienų Lietuvoje.
M. Guliakaitė kalbėjo, kad mūsų šalis vėluoja priimti kitokius žmones, užtikrinti didesnę įvairovę, kuri vyrauja kitose Vakarų valstybėse. Anot jos, tokią padėtį gali lemti istorinis kontekstas. „Žmonės nuo seno yra linkę bijoti to, ko nepažįstaׅ“, – įsitikinusi ji.
„Yra mitai ir baimės, sklindančios iš žmonių, kurie niekada gyvenime nėra susidūrę su LGBTQ+ bendruomenės nariais. Turiu gyvų pavyzdžių, kai savo rate susipažinus ir atradus tuos žmones, tarsi pasikeičia paveikslas, tuomet suprantama, kad tai yra tokie patys žmonės kaip ir kiti“, – kalbėjo M. Guliakaitė.
Jai antrino ir R. Račienė. „Nežinomumo baimė yra labai stiprus veiksnys, kuris veikia visuomenę. Kažkada ir tamsesnės odos žmonių atvykimas į Lietuvą buvo gąsdinantis dalykas. Aš labai puikiai prisimenu pasakojimus, kai kokia močiutė aikteldavo pamačiusi gatvėje būtent kitokios spalvos žmogų. Lygiai tas pats yra ir su LGBTQ+ žmonėmis. Jų ir pačių matomų viešumoje nėra tiek daug, o tie, kurie dažniau matomi, turi iššaukiantį kontekstą, kas vėlgi iš karto sukuria atstūmimo efektą“, – sakė „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ viena įkūrėjų.