Šiame straipsnyje, remiantis tiek ilgamete asmenine patirtimi, dar būnant Romos katalikų Bažnyčios nare, tiek ir viešojoje erdvėje vykusių ginčų, diskusijų ir nuomonių apžvalgos paskatintomis įžvalgomis, pateiktas tam tikras eskizas Lietuvoje katalikiškuose ir bendriau krikščioniškuose sluoksniuose vykusio požiūrio į LGBT problematiką, dinamiką nuo XX a. pabaigos iki šių dienų.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Aušra Pažėraitė, religijų istorijos docentė
redakcija@jarmo.net
Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.
Straipsnyje apsiribota krikščionija, nes kitos tradicinės religinės bendrijos Lietuvoje viešai šiais klausimais nebuvo pastebimos arba mažai pastebimos, o gal ir nereiškė savo pozicijos ir nevykdė vidinių diskusijų.
Kalbant apie Lietuvos žydų bendruomenę, teko pastebėti žydų bendruomenės narių, aktyviai palaikančių LGBT bendruomenę per pirmąsias „Pride“ eitynes Vilniuje, nors vienas jų, žinomas jidišistas prof. Dovidas Katzas, pirmąsias eitynes stebėjęs ir fotografavęs būdamas publikos pusėje, atrodo (kaip galima buvo spėti iš jo replikų prie socialiniuose tinkluose pasirodžiusių ir jo paties įkeltų nuotraukų), turėjo tikslą labiau fiksuoti protestuotojų kontingentą, kuriame buvo įvairių fašistuojančių elementų.
Tiesa, atvirai palaikantys eitynes nepriklausė religiją praktikuojantiems asmenims, o iš praktikuojančiųjų pusės socialiniuose tinkluose galima buvo matyti nepritariančių balsų. Taip pat religinės žydų bendruomenės vardu viename kitame interviu žiniasklaidai buvo išsakyta nuomonė (ponios Natalijos Cheifec, berods 2016 metais, kai Vilniaus choralinė sinagoga buvo trumpam atverta visuomenei, kurios susidomėjimas žydų kultūra tuo metu buvo šiek tiek išaugęs) pabrėžiant, kad homoseksualumas ir jo praktikos tradicinio judaizmo požiūriu nepriimtinos, tačiau nesileidžiant į subtilias religinės žydų teisės ar šventraščių interpretacijų sofistikas nei viešojoje erdvėje sklandančias banalybes.
Kalbant apie kai kurias šiandien dar valstybės nepripažintas tradicines religines bendruomenes, nors jos Lietuvoje jau gal ir nusipelnė pripažinimo, pavyzdžiui, senovės baltų tikėjimo bendrija „Romuva“ ar Krišnos sąmonės judėjimas, jos dažniau turi negatyvų požiūrį, kurį skirtingai nuo krikščionių grindžia ne nuoroda į biblinius tekstus, bet į šiandien ypač populiarius pseudotradicinius mokymus apie moteriškumą, vyriškumą ir „tradicinės šeimos“ moralę. Tiek jų, tiek ir daugelio kitų „mažųjų“ religinių ir dvasinių judėjimų Lietuvoje nuostatos ir pozicijos laukia nuoseklesnių sociologinių ir antropologinių tyrimų, kurie leistų pamatyti šių judėjimų požiūrių dinamikas, ypatybes, difuzijas, pokyčius ne tik bendrame Lietuvos, bet ir platesniame – europiniame, kontinentiniame ar globaliame kontekste.
Straipsnis nesiekia pateikti išsamios metodinės analizės, bet remiantis turimais šaltiniais, kurių dalis yra išsaugota tik autorės asmeniniame archyve, nes internetiniai šaltiniai buvo panaikinti, ir atmintyje, pateikia tam tikrą šios problematikos iškilimo ir plėtojimosi aukščiau nurodytu laikotarpiu Lietuvoje viziją.
Katalikai jau juda santykio link?
2021 m. lietuvių kalba išleista jėzuito Jameso Martino knyga „Statant tiltą. Kaip katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų užmegzti pagarba, užuojauta ir taktu pagrįstus santykius“ (Leidėjas: Aštuntoji diena) buvo įvykis, kurį sunku būtų buvę įsivaizduoti dar prieš 5 metus. Knygos vertėjui, save laikančiam katalikų bendrijos nariu, Andriui Navickui, konservatorių partijos nariui, tiek socialiniuose tinkluose, tiek kitais būdais tenka atremti gausius priekaištus ir pasmerkimą iš rinkėjų ir nerinkėjų katalikų, kad ėmėsi „tilto statymo“ iniciatyvos tarp LGBT ir katalikų Bažnyčios. Tiesa, šis žingsnis reikšmingas tuo, kad yra viešas ir išliekantis. Šis įvykis gal ir nebūtų buvęs įmanomas, jei ne nedidelė LGBT vaikus auginančių tėvų ir vaikų savitarpio pagalbos grupelė Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje Vilniuje, kurios atsiradimą inicijavo viena mama, o parėmė ir lydi pranciškonas br. Evaldas Darulis OFM.
Ši mama taip pasakojo apie šią iniciatyvą: „Man asmeniškai susitaikymo ir gijimo procese labai padėjo apsilankymas LGBT vaikus turinčių tėvų konferencijoje užsienyje. Konferenciją surengė tėvų grupė, kuri buvo sukurta prie Jėzuitų ordino ir gavo brolių jėzuitų dvasinį palydėjimą. Taigi, man kilo mintis, kad ir Vilniuje kažkurioje parapijoje būtų galima įkurti panašią grupę. Galvojau, kad būtent tikėjimas gali padėti tokių vaikų tėvams išgyventi kančią, priimti savo vaiką kaip Dievo kūrinį. Taip gimė mintis, kad Bernardinų parapijoje galėtų atsirasti tėvų grupė, kurią dvasiškai palydėtų broliai pranciškonai. Deja, tenka pripažinti, kad pradžioje susidomėjimo beveik nebuvo, gavau tik vieną laišką su klausimu, ką mes toje grupėje veiksime, bet po to supratau, kad tas žmogus tikėjosi patarimų, kaip perauklėti „paklydusį“ vaiką. Po kurio laiko br. Evaldas pasiūlė suburti bendrą grupelę, kurioje rinktųsi LGBT asmenys ir jų tėvai, artimieji.“
2019 m. už šią iniciatyvą kunigas netgi gavo „Religijų ir įsitikinimų įvairovės“ apdovanojimą (nors gal verta buvo jį suteikti taip pat ir tai mamai?). Ši grupelė veikia kaip empatija besidalinanti, vienas kitą ir kiekvieną, norinį ateiti ar prisijungti pastovesniam bendravimui, palaikanti bendruomenė.
2020 m. pavasarį net popiežius Pranciškus išsakė savo asmeninę nuomonę, kad turėtų būti įteisinta galimybė homoseksualiems asmenims kurti šeimą remiantis Partnerystės įstatymu. Popiežiaus nuomonė, deja, ne visiems katalikams buvo ir lieka priimtina, o tuo labiau įpareigojanti. Tačiau šie, nors ir mikro lygmenyje, bet teisėtumo ribose išsilaikantys vyksmai galbūt ilgainiui įsisiūbuos Lietuvoje, kaip jau keletą dešimtmečių vyksta kitose demokratinėse šalyse.
Net jei priešprieša, patyčios, įžeidinėjimai ir toliau išlieka aktuali problema, ką galima matyti kad ir socialiniuose tinkluose bei liudija kunigo Toliato (žmonės sako, kad labai populiarus) akibrokštas, kai savo Facebook`o paskyroje pasidalinęs nuoroda, kurioje raginama pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją, jis susilaukė tiek gausaus palaikymo, tiek ir kritikos.
Stambulo konvencija, žinoma, ne apie LGBT šeimų problemas, bet apie smurtą šeimose lyties pagrindu, su paaiškinimais apie socialinį lytiškumo konstravimą. Pastaroji aplinkybė, matyt, ir sukėlė audras galvose, kuriose buvo suaktyvinti mitiniai įsitikinimai apie pirmykščius visatos kūrimosi procesus, kurie vyko kaip praamžių būtybių, įkūnijusių vyrišką ir moterišką pradus (In ir Jan), jungimosi ir gimdymo vyksmai, užkodavę visatoje egzistuojančią tvarką kaip vyriško ir moteriško pradų, nuliuko ir vienetuko, algoritmą.
Šį mitinį visatos tvarkos įsivaizdavimą lengva atpažinti ne tik bujojantį galvose tų, kurie nepajėgia įsivaizduoti „gamtinės tvarkos“ kitaip, negu per vyriško ir moteriško pradų dualizmą, bet ir katalikų Bažnyčios oficialiame mokyme, Didžiajame Katekizme, kuriame homoseksualūs santykiai įvardijami kaip „netvarkingi“. Šis terminas turi bent porą reikšmių. Jis gali nurodyti gyvenimo būdą, santykius, kurie neprisilaiko jokios tvarkos, yra atsitiktiniai, su skirtingais asmenimis, kurie pasipina po kojomis. Angliškai tai apibūdina terminas „promiscuous“. Antra reikšmė – „prieš gamtą“, t.y. tai, kas neatitinka gamtinės tvarkos. Pastaroji reikšmė taip pat yra mitinė, priskirianti gamtai tam tikrą konstruktą, dualistinį algoritmą, pagal kurį ji esą funkcionuoja. Kaip aiškina egiptologas Englundas, pirmykščiam mąstymui buvo būdinga pasaulyje matomą reiškinių įvairovę sutvarkyti savo galvose pasitelkiant pačią paprasčiausią klasifikacinę schemą, kuri buvo po ranka, tokiu būdu konceptualizuojant reiškinių įvairovės atsiradimą iš kažkokios nediferencijuotos pirmykštės būklės, kuri būtų potencialiai dauginga.
Visas tas potencialumas čia išreiškiamas pirmiausia per dualizmą, kuris yra pateikiamas per vyriškumo ir moteriškumo skirtumą. Kaip mums įprasta pasitelkti klasifikacijai a, b, c,... 1,2,3... kaip kažkokios aibės variantus, taip daugelyje pirmykščių kultūrų klasifikacijai būdavo naudojama akivaizdžiausia variacija – vyriška ir moteriška...
Potencialioje būklėje esančios jėgos būdavo nurodomos kaip turinčios tą dualistinį variantiškumą, kuris leido atsirasti kitoms kombinacijoms. Panašiai kaip 0 ir 1 algoritmas. Šis mitopoetinis vaizdinys niekur nedingo. Todėl jis ir mitinis, nes grindžiantis tokį pasaulio matymą, kuris atrodo yra pati Tiesa, kaip ir „prigimtinės tvarkos“ sąvoka, kuri ateina iš pirmykštės religinės sąmonės, priskyrusios gamtai/visatai tvarką (sanskritiškai Rita, senovės iranėnų Avestos kalba Aša, egiptiečių Maat), kuriai turėjo paklusti ir dievai, ir žmonės. Šitokiai sąmonei pats baisiausias dalykas, koks tik gali atsitikti, tai tos tvarkos pažeidimas, kuris gali pasaulyje sukelti chaosą. Senovės indoeuropiečių religijose, ypač akivaizdu senovės Vedų tradicijoje, kunigija – brahmanų luomas, senovės Egipte - faraonai, buvo pašaukti prižiūrėti tą pasaulio tvarką, ją palaikyti, puoselėti. Tačiau matome, kad tikėjimas egzistuojančia pasaulio tvarka, grįsta vyriško ir moteriško pradų algoritmu, išliko ir šiuolaikinėse krikščioniškose ir nekrikščioniškose galvose, apimtose baimės, kad pasaulis griūva.
Minėtas dvi „netvarkos“ reikšmes aptinkame daugelyje krikščioniškų diskursų, priešiškų LGBT+ asmenų ar bent jau jiems priskiriamos „veiklos“ atžvilgiu. Jie kaltinami arba promiskiuitetu, t.y. ištvirkavimu, paleistuvavimu, „netvarkinga“, t.y. „nuodėminga“ seksualine veikla, primygtinai reikalaujant, kad gyventų „skaisčiai“, laikytųsi „celibato“, jeigu jau nenori „išgyti“ ar „pasikeisti“, arba tiesiog priskiriama „nenatūralumo“, „nenormalumo“ etiketė.
Apie promiskiuitetą užsimena ir br. Evaldas aukščiau minėtame interviu, darydamas prielaidą, kad gėjais ne tik gimstama, bet ir tampama dėl „netvarkingo“, t.y. „nuodėmingo“ gyvenimo būdo, tačiau čia pat vieno grupelės nario (pasivadinusio Jonu) ir minėtos mamos pataisomas, kad gali būti, jog tas žmogus arba pats sau iš pradžių neigė, kad yra gėjus, arba yra biseksualus, todėl gali santykinai „pagyti“ ir turėti įvairių santykių. Tačiau mažai kas kalba apie tai, ką jau XX a. pabaigoje primygtinai aiškino vienas jėzuitas kunigas McNeil SJ, kuris taip pat buvo ir homoseksualių porų konsultantas psichoterapeutas, kad pati Bažnyčios pozicija, kovojanti, prieš galimybę tokiems asmenims kurti šeimos santykius, verčianti neigti savo prigimtį, gėdytis savęs, įstumia jį į promiskiuiteto situaciją, nes, viena, celibato projektas yra tiesiog nerealistiškas (patiems kunigams tai neretai tokia našta, kurios rezultatus matome šiandien nenutylančiuose Bažnyčios gerą vardą skandinančiuose pedofilijos skandaluose), antra, priešiškumas normalizuotiems santykiams, vedantis ir prie pačių homoseksualių asmenų internalizavimo tokių santykių kaip blogio, neleidžia kurti pastovių santykių.
Nepriklausomybės laikotarpiu būta bandymų kelti šiuos klausimus dar pačioje šio šimtmečio pradžioje. Tiesa, pasibaigusių tik tuo, kad asmuo, kuris norėjo prabilti apie LGBT problemas katalikiškose informacijos priemonėse, buvo tiesiog išstumtas iš matomumo lauko. Tai įvyko 2004 m. spalio mėnesį, po to, kai katalikų internetiniame portale bernardinai.lt tų metų rugsėjo mėnesio pabaigoje buvo surengta diskusija apie LGBT ir Partnerystės įstatymą, kurio klausimas tais metais buvo plačiai svarstomas, ir jame man ir dar porai bendraminčių (Algirdui Davidavičiui bei sociologei Aušrai Maslauskaitei) buvo suteikta galimybė užimti poziciją, palaikančią LGBT lūkesčius.
Kitoje pusėje buvo portalo bendradarbiai, tarp kurių ir pranciškonas brolis Arūnas Peškaitis.
Diskusija buvo dalimis publikuota, bet, deja, ilgai neišsilaikė internete ir vykdant portalo pertvarkymą buvo pašalinta.
Man, nors prieš diskusiją porą mėnesių buvau portalo bendradarbė, ir buvo planuojama, kad tapsiu nuolatine autore, durys buvo uždarytos. Durys užsidarė ir katalikų radijo laidoje „Mažoji studija“, kurioje keletą metų ruošdavau pamąstymus evangelinių kasdienių skaitinių temomis. Br. Arūno Peškaičio pozicija nuo to laiko, kaip galima spręsti iš interviu 2014 metais tame pačiame katalikų portale, šiek tiek sušvelnėjo, ir tą pokytį galima būtų sieti, matyt, su popiežiaus Pranciškaus „naujais vėjais“ Bažnyčioje.
Šie nauji vėjai, kuriuos matome vis stipriau pučiant ir Lietuvoje, vyksta per eminę prizmę, t.y. nebesileidžiant į normatyvines diskusijas apie prigimtį, apie tvarką, apie Bibliją, bet per empatiją, kuri krikščioniui turėtų būti pirminis imperatyvas, o ne per teisimą, remiantis tais ar kitais normatyviniais etiniais ar teologiniais kriterijais (ką būtų galima laikyti etine prizme, dominavusia iki tol). Pastarosios perspektyvos vedama Lietuvos Romos katalikų Bažnyčia dar XXI a. pradžioje stumte stūmė lauk iš darbotvarkės LGBT problematiką.
Dar 2003 m. kovo mėnesį kitame katalikų internetiniame portale katalikai.lt aptariant AIDS temą, buvo užvirusi aštri diskusija apie „homoseksualizmą“, matyt, bandant susieti tuo metu aktualią AIDS problemą su homoseksualiomis praktikomis. Tačiau gana netikėtai atsirado keli balsai, tiesa, pasirašę slapyvardžiais, kurie turbūt pirmą kartą Lietuvoje taip aiškiai bandė formuluoti problemų, su kuriomis susiduria homoseksualūs asmenys Bažnyčioje, lauką bei šiuolaikinių įvairių katalikų teologų alternatyvius oficialiai egzistuojančiam požiūrius į šias problemas. Deja, diskusiją gana greitai sustabdė forumo moderatoriai ir pašalino ją iš interneto. Tačiau tuo metu, kol informacija buvo prieinama, man pavyko asmeniniame archyve išsaugoti kai kuriuos ryškesnius diskusijų fragmentus, kurių kelis norėčiau pateikti, kad galima būtų susidaryti vaizdą apie tuomet pasitelktus argumentus iš vienos ir iš kitos pusės.
Tiesa, viena diskusijos dalyvė, pareiškusi, kad daugybę metų studijavo teologiją, ir aktyviausiai gynusi tai, ką ji suvokė kaip oficialų Bažnyčios mokymą, buvo tuo metu dar politinėje erdvėje nežinoma Agnė Širinskienė.
Kiek pamenu, lyg ir ji užvedė diskusiją apie AIDS ir „homoseksualizmą“, kaip tai buvo suformuluota, kas aiškiai liudija apie įsivaizdavimą, kad homoseksualumas ir promiskiuitetas yra neatsiejami dalykai.
Diskusijoje išryškėjo pagrindiniai tuo laikotarpiu katalikiškam klausimo kėlimui svarbūs atspirties taškai, kurie visi vienaip ar kitaip bandė aiškintis naujausios katalikiškos Didžiojo Katekizmo redakcijos poziciją:
Homoseksualumo kaip tokio ir/ar ypač homoseksualių „veiksmų“ smerkimas
- remiantis Šventu Raštu
- remiantis „prigimtimi“
Bendriau kalbant, pats homoseksualumas, bet dažniau gyvenimo būdas, lytiniai santykiai buvo laikomi tiesiog amoraliais, kaip argumentus pasitelkiant Švento rašto citatas ir tam tikrą prigimties supratimą. Grubiai, bet naudodamas būdingus išsireiškimus, argumentus ir leksiką, problemą suformulavo kažkas, pasivadinęs Kunigu:
Kunigas: „Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu (plg.Pr 19,1-29; Rom 1,24-27; 1 Kor 6,10; 1 Tim 1,10), visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti. Su homoseksualistais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti... Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą... jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.“
„Kunigas“ citata iš „Didžiojo katalikų Bažnyčios katekizmo“ bando paremti savo paties interpretaciją, kaip reikėtų suprasti tas kelias jo skliausteliuose nurodytas Švento Rašto vietas, kuriose, tiesą sakant, yra pasakojama žinoma istorija apie Sodomos miesto žmones, kurie, esą, norėjo „pažinti“ Abraomo sūnėno Loto, apsigyvenusio mieste, svečius, tačiau vietoj jų Lotas jiems atidavė savo dukteris, kurios jiems taip pat tiko prievartai. Homofobiškas šio epizodo perskaitymas nereikšmingu priedu laiko smurtą prieš moteris, vykusį kaip žaginimas iki mirties, taip pat ir kontekstą – sąmoningą svetingumo papročio laužymą, bei pačiame Šventame rašte esančias šio epizodo interpretacijas – pranašų Izaijo ir Ezekieliaus knygose, sodomiečiams prikišant socialinės neteisybės nuodėmę. Pranašo Izaijo knygoje Izraelio ir Judo karalysčių valdovai ir žmonės pavadinami Sodomos ir Gomoros valdovais ir žmonėmis, kuriems Dievo vardu metami kaltinimai dėl socialinės neteisybės, ekonominio išnaudojimo ir smurto. O pranašas Ezekielis analogiškai sodomiečių nuodėmę įvardija kaip abejingumą vargstantiems. Šia kryptimi interpretuoja ir visa eilė tradicinių žydų komentarų. Tuo tarpu nuorodose į Naujajame Testamente esančias eilutes (laiškuose romiečiams, korintiečiams ir Timotiejui) jau rašytas I mūsų eros amžiuje graikiškai, atsiranda tokios sąvokos kaip „prigimtis“ (graikiškai „physis“), lietuviškai ir „iškrypimas“, nors graikiškas žodis „plane“reiškia kažką panašaus į „nugrybavimą“, ir jau yra lyg ir tiesioginės nuorodos į lytinius santykius.
Čia, kaip ir turimų kažkokių panašių santykius smerkiančių išsireiškimų hebrajiškoje Švento Rašto dalyje („Kunigų knygoje“) atveju, interpretatoriai nuolat pamiršta tai, kas jau keli dešimtmečiai yra gerai žinoma literatūrologams ir hermeneutikos („supratimo meno“) žinovams ir praktikams – bet kokio teksto perskaityme ir supratime didžiausias vaidmuo, išryškinant teksto prasmes ir reikšmes, tenka pačiam skaitytojui, kuris supranta tekstą, atsiremdamas į savo paties išankstines nuostatas, siekius, baimes, troškimus ir turimą ar neturimą žinojimą. Šventas Raštas yra ištisas lobynas pačioms įvairiausioms nuostatoms paremti – juo remiamasi ir vergovės, mizoginijos, smurto prieš moteris pateisinimui, rasizmo pateisinimui, ir, priešingai, to viso pasmerkimui bei išlaisvinimui iš vergovės, rasizmo, išnaudojimo, moterų paniekinimo ir smurtinių santykių. Pagrindinis veikėjas, kuris skaito, supranta ir priima atitinkamus sprendimus, yra pats skaitytojas, kuris lyg eina į dialogą su tekstu, kaip kad, įsivaizduojama, vyksta katalikiškose dvasinėse pratybose (per kurias skaitomos pasirinktos Šv. Rašto ištraukos, jos medituojamos, bandant „išgirsti“, ką jis norėtų pasakyti ‚man asmeniškai“), tačiau kaip ir kiekvieno dialogo su gyvu žmogumi atveju, tai, ką „aš suprantu“, kas man yra sakoma, didžia dalimi priklauso nuo mano sugebėjimo suprasti, nuo mano patirties, požiūrio į tą žmogų, emocinės būklės, psichinės struktūros, turimų įsivaizdavimų ir kitų dalykų, dažniausiai nereflektuojant savo pačios/paties interpretacijos asmeninių predispozicijų ir mechanizmų. Tuo labiau aukščiau mano minėtos mitinės „tvarkos“ sampratos.
Agnė tuo metu bandė samprotauti iš etinio normatyvumo pozicijų, primygtinai ragindama laikytis celibato: „Bažnyčia ragina homoseksualų asmenį atsisakyti homoseksualių lytinių santykių. Sielovadinė veikla gali padėti išgirsti šį Bažnyčios kvietimą. Tačiau ar jį žmogus išgirs, o išgirdęs – paseks, jau priklauso ir nuo paties žmogaus. Jo niekas neverčia. Jis yra visiškai laisvas pasirinkti, priimti ar atmesti, elgtis moraliai arba ne. Galbūt yra drąsu sakyti, tačiau Dievas taip mylėjo žmogų, kad sukūrė jį laisvu. Laisvu tiek ir iki tiek, kad jis net gali išsiginti savo Kūrėjo ar, pasirinkdamas homoseksualų lytinį aktą, prieštarauti prigimtiniam įstatymui.“
Tai buvo atsakymas Jonatanui, kuris šioje diskusijoje užsiminė apie „prigimties“ problemą, taip pat paklausė, ar celibato reikalavimas yra realistiškas, ar nereikėtų apskritai etiką, moralumą grįsti ne teisiniais principais (teisėta, legalu), bet principais, kurie nelaikytų asmens daiktu, objektu, t. y. principu, kuris orientuotųsi į neprievartą, kitą asmenį laikant asmeniu:
Jonatanas: „Hm... Na, gal ir įdomus sprendimas... Iš tiesų tai čia kyla daug problemų, ir ne tik su AIDS susijusių. Net nežinia, nuo ko pradėti kokią nors diskusiją. Pirmiausia, aišku, daugeliui žmonių, bent jau Lietuvoje, homoseksualumas visgi laikomas tam tikra psichologine problema. Prieš porą metų „Sandoros“ žurnale gydytojas psichiatras Gintautas Vaitoška buvo kažką rašęs apie tai ir išsakė kažką panašaus į tai, ir jo manymu, tai išgydoma... Nežinau. Tačiau, kaip man pasakė psichologai, dauguma tokių kaip aš, kurie kreipiasi tokios pagalbos, nelinkę visiškai transformuoti tos savo asmenybės, pagrindinis tikslas būna dažniausiai tik išmokti „susitvarkyti“ savo jausmų gyvenimą taip, kad netrukdytų pačiam ir aplinkiniams. Ir apskritai, priimti save tokį, koks esi... Galbūt tai pagrindinis uždavinys bent pradžioje. Kiek man žinoma, Europa homoseksualų atveju yra kiek labiau konservatyvi, panašiai kaip G. Vaitoška. JAV jau prieš kokį 20 metų buvo priimta nuostata, kad tai nėra liga, o būtent asmenybės struktūra. Tik ši struktūra, kaip ir visos kitos, gali turėti kokių nors liguistumo apraiškų, kokių nors neurozių. Bet tai kyla ne iš tos struktūros, o iš kitų priežasčių. Kai kurios iš tų priežasčių gali būti visuomenės atstūmimas, tyčiojimasis, tai, kad pats žmogus negali savęs tokio priimti, tai, bet ir visokie kitokie dalykai.
Kita problema - kokia šiandien Bažnyčios nuostata? Katekizme parašyta, kad kadangi priežastys tokio polinkio nėra aiškios, Bažnyčia prisilaiko nuostatos, kad privalu jį turinčius gerbti kaip žmones, privalus diskretumas ir t.t., netoleruotina tik veikla... Kai tik su tuo susijusi problema patiems gėjams ir lesbietėms - kaip priimti tokį Bažnyčios siūlomą priverstinį celibatą? Tuo labiau, kad daug kas aplinkui, net ir ne gėjų, nesilaiko jo net ir nebūdami vedę? Kodėl aš privalau susilaikyti? O jeigu man reikia mylimo žmogaus? Kodėl tokie santykiai yra smerktini? Ką aš galiu padaryti, kad taip yra?“
Gana greitai atsiliepė ir kitas asmuo, pasivadinęs Joana XXIV, pateikdamas nuorodas į jau XX a. pabaigoje JAV egzistuojančias teologines įvairių katalikų dvasininkų pozicijas, palaikančias katalikus ir ne katalikus gėjus ir lesbietes, ir atliepiančius realias problemas, su kuriomis jie ir jos susiduria, ir kurie klausimą kelia atkreipdami dėmesį, kad šiuolaikinis oficialus katalikų Bažnyčios mokymas nesiremia toli gražu visa katalikų tradicija, o yra selektyvus, prie klausimo prieinantis pernelyg susikoncentravęs į fiziologinį lytiškumo aspektą. Kokia galėjo būti ta kita nutylima pozicija, paaiškina Povilas Aleksandravičius, pristatydamas Tomo Akviniečio aiškinimą apie žmogaus prigimtį.
Prigimties klausimas yra bene dažniausias argumentas, kuriuo manipuliuojama, siekiant pagrįsti homoseksualių santykių nepriimtinumą. Tačiau iš tiesų labai retai kada kas nors ima vargintis apibrėžti, kas turima omenyje, kai yra vartojamas šis terminas. O Tomas Akvinietis, kaip aiškina A. Oliva, kuris „nuo 2000 metų vadovauja Leono komisijai („Commissio Leonina“, pavadinta jos steigėjo popiežiaus Leono XIII vardu), kurią Bažnyčia yra oficialiai įgaliojusi jos vardu leisti ir komentuoti Tomo Akviniečio tekstus, žmogiškoje prigimtyje išskiria ne tik fiziologiją, kuri paprastai, matyt, ir būna turima omenyje, kai prikišama „prigimtis“, bet ir sielą, kurioje vyksta tai, kas vadintina meile: „Tomas Akvinietis homoseksualų polinkį kildina „iš sielos“ („ex parte animae“), o ne „iš kūno“. Jo doktrinoje toks priskyrimas reiškia, kad „homoseksualumas yra paties asmens polinkis, įsišaknijęs intymiausioje jo dalyje, sieloje. Siela yra meilės ir jausminių jos išraiškų pagrindas, taip pat ir polinkio, pereinančio į seksualinę jungtį (čia Tomas Akvinietis kalba apie „coitus masculorum“ [„vyrišką sueitį“])“ (p. 84-85). Lytinių veiksmų „kilmė sieloje“ padaro juos moraliai nepriekaištingais ir atskiria nuo veiksmų, kylančių tik „iš kūno“. Kaip „kylančius iš kūno“ Akvinietis daugybėje savo tekstų nurodo grynai fizinius (t. y. neįsišaknijusius į sielą, į meilę) venerinius malonumus („venereorum usus“).“ (žr. ten pat)
Joana XXIV (originalus tekstas): „Pirma, netikslu ir netikslinga sieti homoseksualumo, homoseksualizmo(netapatu!) problematikos su AIDS problematika, nes jau senokai tai ne vien h. asmenu liga(o pradzioje plito tarp ju kaip nesaugiausiu, marginalizuotuju Vakaru visuomenes nariu...). Pastoracija, sielovada ar psichologine konsultacija- taip, jos butinos, abi.
Antra, problematikos, bent krikscionybeje (tiksliau katalikybeje, nes kitu Baznyciu daugumas net vyskupes ir kuniges lesbietes turi kaip dvasios palydoves ir ganytojas!) saknis- fundamentalistinis, atsietas nuo medicinos ir psichologijos mokslu, sv. Textu interpretavimas, o ne pati Biblija ar Dievo Apreiskimas...Kataliku dabartinis mokymas,r emdamasis dalimi Tradicijos (yra kitokiu patristikos textu!) kaip THE Tradicija (nekintama ir universalia), perdem itakotas stoiku ir neoplatoniku, biblinius duomenis aiskina perdem biologizuotai, fiziologizuotai, atitrauktai nuo asmenu, koncentruojantis i pati lytini akta.(Zr. Persona Humana 1976 apie zmogaus lytiskuma, KBK, 1986 TMK laiska apie pastoracija h. asmenims...). PH dokumenta, rasyta 4 redemptoristu vienuoliu, kritikavo metodologiskai jau patys redemptoristai, zymiausias ju-moralistas B. Haering'as, daugybe kitu vyru ir moteru, dazniausiai vienuoliu (kuriems aktualu ne del saves, o del sesiu broliu!) kataliku mokslininku, net vyskupu...Pastarieji bando parodyti , kad zmogiskojo sexualumo paskirtis- nebutinai visuomet turi atitikti abu elementus arba funkcijas meiles akte: gyvybes ir meiles perdavima. Toks magisterium'o poziuris perdem mechanicistinis ir sukoncentruotas i biologini akta, o ne i asmenis(i). Jei mes esame ne vien gyvunai, bet ir dvasios, pirmoje vietoje turetu buti matomas asmuo, zmoniu meile ir jos kuniska israiska, nes esame ikunytos dvasios , o ne idvasinti kunai...JAV morales teologijos mainstream'as-R. McCormick SJ, Ch. Curran ir Margaret Farley RSM - pateikia ne tik argumentus siam poziuriui i seksualine etika(ne tik homoseksualizmo atveju, bet ir kitais), bet ir sukure tos pacios lyties santykiu etikos krikscioniskuosius principus, kurie sauniai taikomi sielovados praktikoje, pvz, garsiuju vienuoliu Fr. Nugent ir Sister Grammick... Toliausiai pazenge J. McNeil SJ, dukart tildytas, bet toliau spausdines knyga "The Church and Homosexuality" psichiatras, irodes Dievo noreta pastovu visose kulturose procenta kitokiu asmenu, kad musu siauras poziuris i lytiskuma kaip prokreacija vystytusi integralumo, autentiskumo ir asmeniskumo link...
Esminis argumentas- izvalga, kad sv. tekstai interpretuotini neatsietai nuo Dievo kalbejimo(apreiskimo) per medicinos ir visuomenes mokslu atradimus. Seksistinis, lyti stereotipizuojantis, t.y., tapatybe sumaisantis su orientacija, patriarchaliniu sociostrukturu itakotas poziuris, formavesis anstyvojoje bendruomeneje, teologiskai siandien matytinas kaip mentalitetas, pazeistas ir iskreiptas nuodemes, o ne atvirksciai,pirminis ar sveikas... Is esmes Dievo Zodis negali kirstis su gamtos ir istorijos apreiskimu, todel sis tariamas neatitikmuo analizuotinas hebraju pasaulio lytinio gyvenimo sasajoje su gentine-religine politika ir ap. Pauliaus helenistine-perdem filosofizuota bei sakralines prostitucijos itakota reakcija. Paulius smerke ne musu sampratos (tokios nebuvo iki XX a.!) tikrus invertus, o labiau tuos, kurie del Romos imperijai budingo iskrypimo-heteroseksualu santykiavimo su sava lytimi ne is potraukio, prigimties, o del perdetu,astriu malonumu vaikymosi. Daugiau teologu-psichologu: Lisa Cahil, Leslie Griffin ir kitos, kiti...
Mano pateikta santrauka teologiniu izvalgu ,ieskanciu tiesos integruojant biblinius ir ekstrabiblinius duomenis apie Dieva ir jo kurini - zmogu, nera Baznycios dabartinis oficialusis mokymas, to as ir neteigiu. Uzuot meciusis diagnozemis(ikivatikaninis musu Baznycios bruozas, anatemu metymas, pasmerkimas), broli Teologe, daugiau meiles, tolerancijos ir mokslines argumentacijos parodytumet...Jau minejau, kad mineti garsiausi JAV moralistai, -es yra dazniausia vienuoliai, iskilus profesoriai, visai nenorintys, jiems tiesiog nereikia, kad "taip butu", kad homosexualus asmenys isgyventu Kristaus bendruomeneje prigimtini oruma (net kataliku judejimas vadinasi DIGNITY/USA) (Jonatanai, zr. inete svetaine ju su daugybe santraukisku teologiniu-egzegetiniu textu , teologu veikalus surasysiu veliau...). Bet jiems is meiles reikia del "kitu"-sesiu broliu, priesingai nuo hiperkonservatyviu teologu ar hierarchu, kurie, veliau paaiskeja, patys negebejo susidoroti su lytiniu klausimu gyvenime ar net ne tas zodis, kad negebejo-tiesiog tvirkino, buvo pedofilai (NIEKO BENDRA su tos pacios lyties santykiu etika!), todel tokia teorine laikysena tik psichologiniu apsaugos ar ompensaciniu mechanizmu tik padejo sau, o ne kitiems ar Baznyciai...
Del dalies Tradicijos pateikimo kaip visumos (THE Tradition) argumentu pries neradau...Asmenines nepakantos rodymu sielovados ar teologiniu problemu nei panaikinsi, nei palengvinsi, deja, Broli Algi...O del savanaudisku santykiu, paremtu dalinimusi, pagarba, isipareigojimu ir auka, nors neturinciu prokreacinio elemento (ne del savo kaltes gi!)- cia jau loginis nonsensas - kaip mineti (Jusu paties!) bruozai, savybes gali buti savanaudiski ar kitaip negatyvus?
Idomi ir senojo, beveik visose kulturose esancio Adomo- Ievos mito reinterpretacija poepistemologines hermeneutikos pagalba...Vyro - moters santykiu paradigma, kaip ir ju seksistine israiska(svelnesne pirmojoje versijoje, kietesne antrojoje, dar labiau nuodemei pazeidus sociosantykius,juk antroji-deuteroversija daug velesne, tad toliau nuo tiesos ,issakomos metadogmoje apie nuopuoli...) anaiptol nera direktyvine, nors ir normatyvine. Po nuopuolio bukleje neimanoma ir netikslu sutapatinti siekini, ideala, sistema su daline asmens ir realios bendruomenes struktura, netobulu grumimusi tarp zemes ir dangaus....
Taikant mineta biologistine-mechanicistine-platoniskaja metodologija, interpretacija iseina prdem sintagmatiska, kaip tik dichotomiska ir dualistine, anot Jusu, pagrista lyties stereotipais, itakotais "dominuojancio"("vyraujancio", ar ne seksizmo apraiska?!) vadinamojoje poasineje civilizacijoje patriarchalinio, paternalistinio antropologinio modelio tekstuose(zr. semiotines, psichoanalitines bei sociokritines tekstu analizes principus!)“
Tai tik diskusijos, tiksliau ginčo, kuris virte virė kelias dienas, pradžioje parašytos kelios žinutės, kuriose matyti, kad priešininkų poziciją buvo bandyta grįsti normatyvumu, kildinamu iš jau aukščiau minėtos „prigimtinės tvarkos“ sąmonės, per kurios prizmę buvo aiškinama ir „moralinė tvarka“, ir Biblijos perskaitymas, reikalaujantis paklusti tiems imperatyvams, kurių rezultatas būtų arba celibatas, arba „išsigydymas“ ir sukūrimas „normalios šeimos“. LGBT lūkesčius ir problemas atliepiančios refleksijos pabrėžė, kad toks požiūris yra pernelyg fiziologizuojantis, biologizuojantis žmogų, nepaisantis dvasinės dimensijos, kuri toje pačioje katalikiškoje tradicijoje buvo ir tebėra, ir kuria remiasi nemažai šių dienų teologų, kurie homoseksualumo klausimu prisilaiko pozicijos artimos Tomui Akviniečiui, kuris meilę kildino iš dvasios (sielos) traukos, o ne iš kūno.
Be šių katalikiškų diskusijų ir ginčų, 2010 metais pasirodė ir kitų krikščionių balsai. (Tiesa, prie katalikiškų LGBT priešininkų visą tą laiką aktyviai šliejosi, dalyvaudamas ir radijo laidose, ir publikuodamas tekstus, atskilusios nuo RKB Bažnyčios, žinomos kaip lefebristų Bažnyčia, kunigo, Šv. Pijaus X kunigų brolijos narys, kun. Edmundas Naujokaitis). Tais metais, pirmųjų LGBT eitynių Lietuvoje proga, filosofas Andrius Bielskis portale delfi.lt publikavo seriją straipsnių „Ar homoseksualumas – nuodėmė?“, kuriuose siekė atkreipti dėmesį, kad LGBT teisių klausimai demokratinėje visuomenėje neturėtų remtis teologiniais ar bibliniais argumentais, kurie, kita vertus, teologinių diskusijų ir egzegezių požiūriu taip pat nėra vienareikšmiškai sprendžiami. Gana greitai Andrius Bielskis susilaukė atsako iš protestantiškų dvasininkų ir teologų pusės, kurie daugiausia kritikavo jo bandymus parodyti, kad šiuolaikinė biblinė egzegezė leidžia opias vietas Biblijoje perskaityti visiškai kitaip, nei paprastai yra skaitoma. Pagrindiniai Bielskio kritikai šioje krikščionių stovykloje buvo „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios pastorius, daugelį metų „Žinių radijo“ eteryje turėjęs savo laidą apie Bibliją, Giedrius Saulytis, ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos dvasininkas Holgeris Lahayne. Kadangi protestantams paskutinį žodį turi pasakyti Šventasis raštas, šie dvasininkai visą savo dėmesį ir nukreipė į egzegetines problemas, siekdami parodyti, kad tai, kaip Šventą raštą skaitome, ką perskaitome, taip ir reikia suprasti... Apie šios nuostatos problemiškumą iš šiuolaikinių literatūrologijos ir heremeneutikos pozicijų jau buvo užsiminta aukščiau. Bet kuriuo atveju, jų pozicija yra tokia pat normatyvinė, teisėtojiška, mitinė kaip ir jų kolegų katalikų, reikalaujant iš LGBT asmenų prisitaikyti prie mitinės „gamtinės tvarkos“.
2014 m. Andrius Bielskis toliau bandė grįsti LGBT asmenų siekių teisėtumą iš filosofinės pozicijos savo knygoje „Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“ (išleido DEMOS kritinės minties institutas).
Būtų naudinga ir įdomu peržiūrėti ir išanalizuoti daugelį kitų viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose pasirodžiusių nuomonių ir argumentų iš įvairių religinių pozicijų. Taip pat reikėtų ir antropologinių tyrimų „vietoje“, t.y. gyvai susitinkant su LGBT asmenimis įvairiose religinėse bendruomenėse, kad galima būtų matyti tiek savęs pačių priėmimo, tiek ir jų bendruomenių narių santykių su jaispokyčius ir dinamiką. Šioje trumpoje apybraižoje nebuvo įmanoma aptarti visų niuansų ir problemų, ar pateikti visų turimų žinių iš asmeninių archyvų ir atminties, siekiančios XX a. pabaigą.