Man kaip krikščionei pykina širdį matant, kaip savo tikėjimo tiesas bandoma primesti kitiems. Lietuvoje nėra valstybinės religijos, be to mūsų Konstitucijoje aiškiai draudžiama asmenis versti išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
 |
| Švenčiausioji mergelė Marija | Asociatyvi Etienne Girardet/unsplash.com nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Būtų visai neblogai laiku susivokti, kad buvimas krikščionimi – savanoriškas pasirinkimas, reiškiantis tam tikrą gyvenimo kelią. Šis pasirinkimas yra laisvas ir jį daro kiekvienas už save. Taigi, ir pasirinktu keliu jis turi eiti pats, o ne juo per prievartą varyti kitus, net jei atrodo, kad tai daroma jų labui.
Vis tik priimant svarbius įstatymus kažkodėl visiems primetamas dalies krikščionių požiūris, kuris net ne visiems kitiems krikščioniams priimtinas. Ima atrodyti, kad kažkas Dievą privatizavo ir Jo vardu sau leidžia kalbėti taip, kaip pačiam patogiausia ir naudingiausia. Taip kalbėti, kad padarytų kuo didesnį įspūdį, užvirtų emocijas, pasijaustų įtakingas, šventesnis kitų akyse ir gautų kuo daugiau dėmesio ir populiarumo. Nelabai tai su krikščionybe suderinama, ypač kai daroma kitų kančios sąskaita.
Be jokios abejonės išklausyti galima ir reikia visus. Tačiau kuriant įstatymus garsiausiai turi skambėti balsas tų žmonių, kuriems įstatymas ir yra skirtas. Tik jie yra savo gyvenimo ekspertai ir tik jie gali įvertinti kitų grupių pasiūlymus ir idėjas.
Natūralu, kad kažkoks įstatymas atrodys kam nors visiškai nereikalingas. Bet gal tokių žmonių į diskusijas reikėtų kviesti mažiausiai? Galima išklausyti priežastis, dėl kurių kažkokia grupė nesinaudos kuriama priemone, nes jai jos nereikia, bet kokia iš to nauda grupei, kuri ja naudosis ir kuriai jos reikia? Jei man reikia akinių, kad matyčiau, kokia man nauda iš aiškinimo, kad gerai matantis ir be akinių puikiai gyvena, o užsidėjęs mano akinius nesugebėtų ir žingsnio nueiti?
Vienintelė grėsmė tradicinei šeimai kiltų tuo atveju, jei būtų svarstomas draudimas tokias šeimas sudaryti. Vienintelė grėsmė bažnytinei santuokai kiltų siekiant ją uždrausti. Partnerystė (ar kokiu kitu keistu žodžiu junginiu šį institutą bepavadintume) to nesiekia, taigi ir nekelia jokios grėsmės, kaip ir pavyzdžiui civilinė santuoka ar pasirinkimas gyventi nesusituokus.
Ir jei kažkam partnerystė nereikalinga - puiku, galima rinktis tai, kas reikalinga ir tinka. Kiekvienam pagal savo įsitikinimus.
Taip pat skaitykite:
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net