Maršistai ir buduliai iškovojo teisę į nebaudžiamą žmonių puldinėjimą. Šį leidimą pasirašė policijos pareigūnai, prokurorai ir teisėjai.
 |
| Asociatyvi unsplash.com nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Eilinę dieną Vilniaus gatve susikabinę rankomis ėjo 2 vaikinai. Tai pamatęs budulis pasielgė lyg bulius prieš raudoną skraistę. Manydamas, kad turi teisę įžūliai prikibti prie pašalinių žmonių, jis ėmė juos keikti necenzūriniais žodžiai, užtvėrė kelią į laiptinę, grasino sulaužyti kojas. Vaikinai pasielgė taip, kaip ir turėjo – kreipėsi į pareigūnus, kad šie įsisiautėjusiam buduliui primintų elgesio visuomenėje normas. Policija atsakė buduliui – viskas ok. Suprask, taip ir toliau. Abejotino pagrįstumo pareigūnų nutarimas net nepradėti ikiteisminio tyrimo buvo apskųstas prokurorui. Šis irgi neįžvelgė nieko blogo. Į budulio pusę stojo net Vilniaus miesto apylinkės teismas. Taškas dar nepadėtas. Šiuo metu situaciją nagrinėja aukštesnės instancijos teismas.
Baudžiamasis kodeksas numato, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų.
Jeigu pareigūnams trūksta kompetencijos ar jėgų byloje surinkti įrodymų, kad viešoji tvarka buvo pažeista Baudžiamojo kodekso apimtimi, galiausiai galima griebtis bent Administracinių nusižengimų kodekso. Žinoma, šioje situacijoje pastarojo taikymas nėra tikslingas jau vien dėl to, nes šios veikos pavojingumo laipsnis kur kas didesnis ir užtraukiantis būtent baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.
Įvykis nutiko viešoje vietoje ir buvo padaryta žala – vien jau ko vertas faktas, kad po susidūrimo su šiuo buduliu vienam iš nukentėjusiųjų buvo diagnozuotas potrauminio streso sindromas. Tuo metu administracinę atsakomybę užtraukia veiksmai, kuriais kyla pavojus, jog bus padaryta žala, tačiau ji neatsiranda.
Teismui konstatuojant viešosios tvarkos pažeidimą, reikalinga atsižvelgti ir į nukentėjusiųjų skaičių. Šiuo atveju viešoje vietoje nukentėjo ne 1, o 2 asmenys.
Jeigu administracinė atsakomybė kyla už necenzūrinių žodžių vartojimą, necenzūrinių
gestų demonstravimą, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus tyčinius veiksmus, tai baudžiamoji – už įžūlų elgesį, grasinimus, piktybiškas patyčias ir t.t.
Tačiau pareigūnams ne tik pasirodė, kad neverta kelti baudžiamosios bylos, tačiau už tokį elgesį budulis negavo net ir administracinio nusižengimo protokolo. Išsamesnę diskusiją dėl tikslaus šios situacijos teisinio traktavimo paliksiu teisininkams, tačiau bet koks kompetentingas teisės ekspertas sutiks – vienaip ar kitaip budulio elgesys atsakomybę užtraukia, ar ji būtų administracinė, ar baudžiamoji.
Tačiau prokurorai, teisėjai, pareigūnai išmetė į šiukšlių dėžę visus kodeksus ir konvencijas. Budulio teisė koneveikti kitus, plūsti jam neįtikusiuosius, grasinti sulaužyti kojas, trukdyti praeiti buvo apginta.
Ir išties labai sunku paaiškinti, kas konkrečiai lėmė, kad žulikas tapo pareigūnų draugeliu. Išankstinės ir homofobiškos teisėsaugininkų nuostatos? Lietuva susiduria su neapykantos kalbos problema, kurią teisėsauga arba tingi tirti, arba neturi tam kompetencijos. Ir toks teiginys laužtas ne iš piršto. 2020 sausį Europos žmogaus teisių teismas priėmė Lietuvai nepalankų sprendimą byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą. Jame konstatuota, kad neapykantą kurstantys komentarai, įskaitant atvirus fizinių asmenų raginimus smurtauti prieš pareiškėjus ir apskritai homoseksualų bendruomenę, buvo paskatinti netolerantiško požiūrio į šią bendruomenę ir antra, tas pats diskriminacinis požiūris buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios atitinkamos valdžios institucijos neįvykdė savo pozityviosios pareigos veiksmingai ištirti, ar komentarai dėl pareiškėjų seksualinės orientacijos buvo neapykantos ir smurto kurstymas.
Diskriminacinio požiūrio teisėsaugos struktūrose – apstu.
Štai daugiabutyje Vilniuje įvyksta gaisras ir paaiškėja, kad vieno būtų balkone kabo vaivorykštės vėliava. Atvykusi pareigūnė liepia vaivorykštę tiesiog nukabinti, kol nesupleškėjo visas namas. Dievaži, kad tik nebūtų išprovokuotas budulis ar maršistas. Kai pamatai tokį pareigūnų požiūrį, akimirką pagalvoji, tai gal ir nieko nuostabaus, kad kartą atsirado policijos pareigūnas, rekomendavęs išprievartautai merginai mažiau lakti ir raitytis. Nes tampa aišku, kad atsakomybė dėl nusikaltimų, neadekvačių žmonių keliamo pavojaus perkeliama ne tiems, kuriems teisiškai ji turėtų kilti, o tiems, prieš kuriuos svaidomi grasinimai ir patyčios, o kartais – ir kumščiai.
Lyg niekur nieko pareigūnai leidžia pragertų snukių buduliams ateiti ir rėkauti ant „Kauno Pride“ eitynių dalyvių, kelti neapykantą kurstančius plakatus į viršų ir demonstruoti prieš televizijos kameras, prieš tūkstančius žmonių, tačiau kai vienas vaikinas, apsigobęs vaivorykštės vėliava, atvyksta į maršo renginį, tai jam liepiama tučtuojau tą vėliavą paslėpti, kad niekas nebūtų išprovokuotas. Nors vėliava – ne neapykantos kurstymas ir ne plakatas, kuriame svaidomasi prakeiksmais ir šlykščiais keiksmažodžiais.
Nežinau, ar gali būti kas nors ciniškiau nei situacija, kai įtarus, jog migrantų stovykloje Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbuotojas prievartavo LGBTQ+ asmenis, šios tarnybos vadovybė pareiškia – santykiai tarp LGBTQ+ asmenų yra kitokie. Tarp eilučių tarsi pasakoma, kad mes vienas kitą prievartaujame ir tai normalu? Kad mes tiesiog nieko kito ir neveikiame, tik užsiimame seksu, todėl nereikia čia kelti dramos, nes juk mūsų tokie santykiai?
Tiesiai iš pareigūnų lūpų mes girdime frazes, kurios mus stigmatizuoja, žemina, o mūsų patirtys – niekinamos. Kaip mums pasitikėti šalies pareigūnais?
Mes galime prirašyti labai daug deklaracijų, ratifikuoti konvencijų, kuriomis įsipareigotume gerbti žmogaus teises, galime išleisti daugybę kodeksų ir juose patvirtinti, kad tikrai esame prieš smurtą, tačiau tai nieko verta, jeigu deklaracijose, kodeksuose ir konvencijose siekiami tikslai taip ir liks popieriaus skiautėmis. Teisė yra gyva tol, kol ji taikoma. Ne kartą rašiau apie tai, kad Lietuvos teisė miršta ir paskui save į dugną tempiasi nuo nusikaltimų nukentėjusius, bet pagalbos nesulaukiančius žmones.
Policijos pareigūnai, teisėjai, prokurorai nesupranta vieno esminio dalyko – teisės normos kyla viena iš kitos ir sudaro teisinės sistemos visumą. Tad jeigu iš teisės aparato ištraukiame vieną varžtą, neilgai trukus ims byrėti visas aparatas. Po truputį, bet byrės tol, kol jo nesutvarkysime. Būtent todėl negalima užtikrinus vienų žmonių teisių paneigti kitų asmenų teisių: negalima ginti budulio teisės niekinti kitų ir iš jų tyčiotis, nes taip griūva supratimas, o kas tada yra valstybės saugomos teisinės gerybės. Kada jas saugoti, o kada – nebe? Pagal nuotaiką? Regis, jie nesupranta ir dar vieno dalyko – teisės turi būti užtikrinamos tol, kol jų taikymas nepažeidžia kitų asmenų teisių. Taip, tu turi teisę išsakyti savo nuomonę. Tačiau tu negali to darydamas kurstyti neapykantos, grasinti ir bauginti. Šiandien teisėsauga išdavė leidimą buduliams puldinėti žmones prisidengiant tuo, kad jie turi laisvę kalbėti. Tai po kiek buduliai turės susimokėti, kad galėtų terorizuoti kitus? Ir kiek vėliau už tokį aplaidų teisėsaugininkų darbą turės sumokėti Lietuva po pralaimėtų bylų Europos žmogaus teisių teisme?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net