Iranas vėl dega ir kiekvieną kartą yra viltis, kad nusidegins ne Irano žmonės, o valdantieji. Nors žinant, kad Sepah (Islamo revoliucijos sargų pajėgos), atsakingos už Irano islamistinės politinės sistemos išsaugojimą, yra konglomeratas, kuris ne tik kontroliuoja Irano raketines sistemas, branduolinę programą, bet ir yra multimilijardinė verslo imperija, apimanti visus įmanomus ekonominius sektorius, įskaitant strateginius, nelieka abejonių, kad jiems lengviau yra nužudyti tūkstančius protestuotojų nei atsisakyti turimos galios.
 |
| Protestai Irane | Nuotraukos šaltinis: twitter.com/YousefianAfaf |
Dr. Ieva Koreivaitė
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja
Galima prisiminti, kad per paskutinius protestus 2019-2020 m. Sepah nužudė apie 1500 žmonių, o kai buvau Irane praėjusį lapkritį, tie patys Sepah organizavo didžiųjų miestų aikštėse nužudytųjų minėjimus, vadino juos islamo kankiniais. Supranti, kad kuriama kreivų veidrodžių karalystė, kurioje valdantieji neprisiima atsakomybės, reiškia nieko ir nekeis, jei jų neprivers.
Šie protestai kitokie tuo, kad juos veda moterys. Protestų priešakyje yra ėję darbininkai, yra ėję studentai, o šį kartą jėgas išbando moterys.
Protestai prasidėjo nuo Mahsa Amini mirties, kurią sumušė viešąją tvarką ir privalomo hidžabo įgyvendinimą prižiūrinti policija. Mahsa kurdė, o kurdai Irane bendrai yra linkę į mistinio islamo praktikavimą, pasisako už religijos depolitizavimą (žmogaus santykis su Dievu matomas, kaip asmeninis, o ne valdančiųjų reikalas), o jei ir ne, tai kurdus stipriai suerzina smurtas prieš vieną iš jų.
Jie dešimtmečiais veda pasipriešinimo kovą prieš režimą, kuri kartais virsdavo ginkluotais susirėmimais. Atsimenu, kai 2005 m. keliavau po Irano Kurdistaną, buvo neramu. Viena kurdė šypsodamasi praskleidė čadrą, parodė automatą. Toks tada buvo nusiteikimas, na, ir jis niekur nedingo. Protestai prasidėjo Kurdistane, vienas iš daugelio šūkių yra ant Mahsa Amini paminklo parašyta frazė: „Mylima Mahsa, tu nemirsi, tavo vardas taps simboliu”. Tad moterys tarsi įsipareigoja padaryti pokytį.
Aišku, sureagavo ne vien kurdai ir moterys. Pagrindinis protestų šūkis #Woman_Life_Freedom apima skirtingas ir vienijančias nepasitenkinimo Irano režimu linijas.
Ar tokia moterų lyderystė protestuose netikėta? Ne, Iranas pastaraisiais metais stipriai keitėsi.
Praėjusių metų žiemos pradžioje buvau Irane, lankiausi Karadže, mieste esančiame šalia Teherano. Tuomet feisbuke pasidalinau šia istorija: „Mašina sustojo kamštyje prie vidurinės mokyklos. Kaip tik baigėsi pamokos ir per vartus ėjo jaunos iranietės. Didžioji dauguma nusirišinėjo galvos dangalus. Man buvo keista, kad jos nebijo. Bendrakeleivė tuomet pasakė, kad šitos tai nieko nebijo, sako, liūtės. Suima jas, o jos akis drasko, vėl paleidžia. Žmonės važiuodami pro šalį spaudė signalus, rodė palaikymo ženklus.
Kalba eina ne vien apie hidžabą. Dalis moterų visad jį matys kaip iranietiško ir islamiško identiteto dalį. Musulmonės feministės, protestuodamos prieš Vakarų spaudimą nusiimti hidžabą ir taip normalizuoti savo išvaizdą ir identitetą, priešingai, jį užsideda taip gindamos savo teisę į kultūrinį ir religinį savitumą. Pilnai įsisavinta liberalistinė dvasia – protestuoti ir rinktis tai, kas priimtina, net jei tai islamiška. Šiuo atveju tai prievartos tema ir Irane ji darosi vis aktualesnė. Ne kartą pokalbiuose supratau, kad vyksta atsiskyrimas: tie, kurie pritaria hidžabo nešiojimui, nebepritaria Vyriausybės politikai priversti nešioti. Tai rimta sąmonės evoliucija, manyčiau, žadanti permainas Irane.
Nuolat Irane gyvenau iki 2015 m. Nuo to laiko tik atvažiuoju. Tiesiog to, kas vyko prie minėtos mokyklos, negalėjo būti 2015 m.”
Čia dar noriu pridurti, kad, jei matote vaizdo medžiagoje ar nuotraukose moteris su hidžabu, nereiškia, kad jos prorežiminės. Laisva moteris yra ne be hidžabo, o pasirinkusi, ar jį dėvėti. Tiesa, tai gali išsikreipti šiomis protestų dienomis, kai visuomenė radikalizuojasi proteste.
Prieš privalomo hidžabo įstatymą protestuojama nuo pat Islamo Respubliko įkūrimo 1979 m. Tais metais į gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. moterų. Viena žymiausių socialinių medijų protesto akcijų #whitewednesdays prasidėjo 2017 m. Moterys buvo skatinamos trečiadieniais dėvėti baltas skareles ir #whitewednesdays platformoje dalinasi savo viešumoje padarytomis nuotraukomis be hidžabo. Tad pasipriešinimas buvo jau kuris metas nuosekliai auginamas. Nereikia net sakyti, kad tai baustina: galima prarasti valstybinę tarnybą, vietą valstybiniame universitete ir patirti įvairaus pobūdžio smurtą.
Kokia moterų padėtis Irane?
Esu ne kartą kalbėjusi, kad statistiškai moterų padėtis Irane atrodo gerai: moterų įsitraukimas į technines specialybes vienas didžiausių pasaulyje, konkuruoja su JAV, moterų universitetuose daugiau nei vyrų ir t.t.
Ajatulos norėjo įgalinti moteris, nes ekonominių sankcijų suvaržytam Iranui neužteko tik vyrų įsitraukimo, na, o dabar tos įgalintos moterys atsisuko prieš režimą, nebepavyksta ajatuloms sukontroliuoti moterų įsitraukimo trajektorijos.
Ir, žinoma, statistika lieka statistika, bendra nuotaika Irano visuomenėje tokia, kad moterims galima primesti jų funkcijas, jų saviraiškos ribas, jų viešą įvaizdį ir jas persekioti. Kodėl?
Manau, galima aiškinti tuo, kad karų ir suiručių metu visada nukenčia edukacija ir stiprėja vyrai. Nei karas, nei suirutė Irane nevyksta, tačiau Irano politinė idėja yra revoliucijos tąsa, nepaprastoji padėtis, pastovios socialinės ir tarptautinės įtampos palaikymas. Tad lyčių santykiai Irane formuojasi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip karo metu. Ajatulos išnaudoja visas įmanomas priemones kontroliuoti žmones – diktavimas, kaip turi atrodyti ir kuo užsiimti moterys, yra viena iš galios akumuliavino formų.
Galima kalbėti ir kalbėti, ši tema paliečia visas kitas su Iranu susijusias temas, apsiribosiu tokiu komentaru.
Ši revoliucija itin stipri vizualiai. Internete daug nuotraukų, plakatų ir vaizdo medžiagos, kuri stipriai veikia emocijas. Atrodo, kad viskas buvo iš anksto paruošta ir laukė tinkamo momento.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net