Laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2021 m. Lietuvoje įvyko net 5 eitynės už LGBT+ asmenų teises. Turint omenyje, kokia priešiška ir bauginanti atmosfera tvyrojo pirmųjų eitynių išvakarėse, kai aš, tuomet dar būdamas savo vietos pasaulyje ieškantis 19-metis, pats save nustebinau netikėtai pasiryžęs jose sudalyvauti. Galima drąsiai teigti, kad vos per dešimtmetį Lietuva ypač stipriai pasistūmėjo į priekį visų žmonių lygybės link, tačiau iš kitos pusės, žmogaus gyvenimo mastu tai buvo „net“ ištisas dešimtmetis, kuris galbūt ir buvo vertas tos aukos – dėl ateities kartų. Tačiau gyventi čia ir dabar taip pat norisi bei reikia, todėl nepaisant įdėtų pastangų ir puoselėtų vilčių, teko palikti šią visuomenę, kurioje LGBT+ šeimos vis dar yra nepripažįstami svetimkūniai, vis dar už įstatymo ribų, nors ir atsirado galimybė bent jau išeiti į gatvę ir „teisėtai“ save parodyti.
 |
| Pirmosiose „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje dalyvavo 350 žmonių, kuriuos saugojo apie 800 pareigūnų | lgl.lt/M. Narbutaitės nuotr. |
Vykintas Balsevičius
redakcija@jarmo.net
Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.
Pirmosios 2010 m. eitynės
...tačiau ne taip seniai, 2010 m., teisėtai save parodyti buvo labai sunku. Pirmosios eitynės „Už lygybę“, kurias organizavo visas būrys aktyvistų iš skirtingų jėgas suvienijusių organizacijų, iškart susidūrė su teisinėmis kliūtimis. Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) ir Lietuvos gėjų lygos (LGL) ir LGL gautas leidimas eitynėms buvo laikinai sustabdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi. Ši nutartis buvo akimirksniu apskųsta ir jau 2010 m. gegužės 7 d. dieną buvo pasiekta istorinė pergalė – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi panaikino eitynių sustabdymą ir eitynės visgi įvyko gegužės 9 d.
Pirmosiose eitynėse sudalyvavo vos 350 asmenų, kuriuos, susirinkusius palei Nerį, nuo tūžmingos už tvorų ir barikadų susirinkusios visuomenės saugojo virš 800 policijos pareigūnų.
Šios eitynės buvo pirmosios ne tik šaliai, bet ir man. Jos turėjo didžiulę simbolinę reikšmę daugeliui žmonių, todėl joms skirsiu daugiau dėmesio.
Šių eitynių priešistorė ir kontekstas labai margi. Anuomet dar vyravo „neklausk, nesakyk” (angl. „Don’t ask, don‘t tell“) požiūris. LGBT+ tema medijoms buvo tiesiog dar vienas sensacijų šaltinis, o ne žmogaus teisių klausimas. Provincijoje gyventiems LGBT+ asmenims Vilnius tuomet dažnai atrodė kaip išsigelbėjimo rojus, nes tik ten galėjo rastis LGBT+ bendruomenė, artimesnė Europos laisvumui ir kosmopolitinei dvasiai. Ruseno viltis ir lūkestis, kad kažkas tame Vilniuje turėtų pagaliau įvykti.
Apie organizuojamas eitynes „Už lygybę“ sužinojau visiškai atsitiktinai iš draugų. Pirmiausia išgirdau apie TJA. Ir visai netrukus įvyko ir pačios eitynės... Man, buvusiam pačiame įvykių sūkuryje, viskas atrodė lyg siurrealistinis sapnas stebint neapykantos pritvinkusių žmonių neišmanymą kitapus barikadų. Tuos vaizdus tuomet rodė visos televizijos.
 „Baltic Pride“ eitynės 2010 metais Vilniuje | lrt.lt/M. Narbutaitės nuotr. |
Įspūdį darė didžiulis visuomenės pasipriešinimas. Vilniaus meras buvo pliekiamas kaip pernelyg liberalus, nes neuždraudė renginio. Tuo tarpu generalinis prokuroras, siekdamas įtikti masėms, ir tuo pačiu prisidėdamas prie europinio masto gėdos, populistiškai ir veidmainiškai teigė, neva neįmanoma užtikrinti eitynių saugumo ir jos turi būti atšauktos dėl grasinimų bei negalėjimo susitvarkyti su kylančiais pavojais.
Medijose mirgėjo spalvingas būrys politikų ir visuomenininkų, aistringai skalambijančių savo idėjas. Tarp jų buvo ir Rokas Žilinskas – prisitaikyti gebėjęs homoseksualas, žinoma televizijos žinių ir reportažų asmenybė, susidėjęs su konservatyviomis politinėmis jėgomis, nuolat bandęs pataikauti abiem konfrontuojančioms pusėms, tačiau taip ir nesugebėjęs nė vienų iki galo įtikinti, galiausiai ir pats pasiklydęs savo blaškymesi.
Matant, kaip triuškinamai eitynių priešininkai balsuodavo televizijos laidų apklausose, būdavo ypač neramu pėsčiomis vaikščioti po miestą, nugirsti įvairias kalbas, dažnai kupinas grasinimų: „Aš pažįstu, kuris dirba tų... Eitynėse... Tikrai prasibrausime“.
 |
| „Baltic Pride“ eitynės 2010 metais Vilniuje | lgl.lt/C. Meacham nuotr. |
Nepaisant šurmuliuojančios visuomenės, TJA virė įtemptas pasirengimas. „Štabe“ tvyrojo darbinga pasirengimo atmosfera, tuo pačiu džiugino galimybė sutikti naujų bendraminčių, kas pridėjo pasitikėjimo. Visgi daug kas dėl daugybės priežasčių dalyvauti tiesiog negalėjo ar nenorėjo. Nemažai palaikytojų atvyko ir iš užsienio. Eisenos maršrutas ir detalės buvo laikomi paslaptyje ligi paskutinės akimirkos, tad susitelkęs jaunimas jautėsi ypatingai, lyg kokie sąmokslininkai, pakylėti ir įkvėpti idealizmo.
Buvo daug dėmesio ir iš žurnalistų. „Ar nebijai būti atpažintas, kad tave nufotografuos, ir iš tavęs po to šaipysis bendraklasiai, draugai?“ – paklausė viena korespondentė netrukus po to, kai slaptu maršrutu atvykome į renginio pradžios vietą prie Neries aptvertoje teritorijoje. „Nebijau, pažiūrėkite, kiek aplinkui žmonių, kodėl kas nors turėtų bijoti, kai mūsų tiek daug“, – tuomet atsakiau. Vėliau pasirodžiusiame jos straipsnyje buvau apibūdintas kaip naivus... bet argi tai visuomet blogybė? Net jei tai ir tebuvo naivumas, jis buvo šventas, nes visi jautėme, kad to būtinai reikia – dėl savęs, dėl ateities.
Eitynių vieta panėšėjo į narvą. Aplink susirinkusi publika buvo dvejopa. Vienoje žmonių minioje buvo susirinkę tiesiog smalsuoliai, tarp kurių buvo ir tie, kurie negalėjo, neišdrįso dalyvauti, ar tiesiog dėl techninių aplinkybių nepateko į eitynių teritoriją. Kitoje minioje – agresyviai nusiteikę radikalai, laukiantys maršruto pabaigoje ir kurstomi populistinių politikų. Tačiau nuo jų skyrė neperžengiama gyva policijos pareigūnų siena, kurių buvo bemaž triskart daugiau nei pačių eitynių dalyvių.
„Laisvė kvėpuoja“, – spontaniškai ištariau bendražygiams.
Didžiulis paruošiamasis darbas virto gyvu reiškiniu, kurio nebebuvo galima sustabdyti, kurio nesustabdė net niekingas vandalizmo aktas prieš TJA būstinę.
Tačiau buvo ir apmaudžių dalykų. Suvokimas, kad LGBT+ bendruomenė tokia nevieninga, dar tik kokono stadijoje. Mažumų poreikių ir teisių suvokimas dar tik leido pirmuosius daigus. Tas margumynas, kartais ir įvairūs asmeniškumai, kurių patys aktyvistai nesugebėdavo išvengti, man, tuomet 19-mečiui, ryškiai įsiminė. Per maža šalis, kad būtų galima atsiriboti nuo asmeninių ambicijų, ir per lėtas vadavimasis iš provincialumo.
Tačiau mano likimas susidėliojo taip, kad netrukus po šių pirmųjų eitynių, vos po poros dienų, emigravau į Nyderlandus – pirmąją pasaulio šalį, įteisinusią vienalytes santuokas. Man tai buvo didžiulis kontrastas. Jau išvykus mane pasiekė pirmieji draugų, buvusių bendramokslių, pažįstamų atsiliepimai, pamačius ir atpažinus mane eitynių kolonoje. Reakcijų buvo įvairių. Deja, ir mamos, ir kai kurių draugų iš Lietuvos reakcijos dažnai priminė kažkokį akmens amžių – girdėjau raginimų „būti atsargiam“ toje Olandijoje dėl „ten išplitusių homoseksualų“.
Taip pat buvo grasinimų ir šantažo – jeigu nesumokėsiu „skolos“, mano nuotraukos iš eitynių bus išviešintos mano draugams ir artimiesiems. Bet kuriuo atveju persikėlus į kitą aplinką, šie ir panašūs pareiškimai atrodė veikiau juokingi. Nepaisant nenuspėjamo ir kintančio žmonių elgesio, pradėjau gyventi atvirą homoseksualaus jaunuolio gyvenimą naujoje šalyje, kurioje reikėjo ne kartą sau kartoti, kad tai, kaip gyvenu, nėra moraliai neteisinga. Dalintis lova su partneriu, kuris yra tos pačios lyties, nėra blogis. Teko iš naujo perprasti ir permąstyti savo nuostatų ir įsitikinimų sistemą ir tuomet, kai pavyko sukurti pirmuosius tvirtus santykius.
Antrosios 2013 m. eitynės
2013 m. Vilniaus m. savivaldybė vėl dėjo visas pastangas neleisti antrosioms eitynėms „Už lygybę“ vykti Gedimino prospekte, siekdama dalyvius, kaip ir pirmąjį kartą, išstumti už upės. Šį kartą abi teismų instancijos buvo palankios organizatoriams, ir antrosios eitynės įvyko 2013 m. liepos 28 d. Jose dalyvavo jau apie 800 žmonių.
Eitynės buvo gerokai spalvingesnės, gausesnės, protestuotojai mūsų nebeužgožė.
Visgi būta mėginimų blokuoti renginio sceną Lukiškių aikštėje, kurioje buvo sakomos kalbos, o oponentai buvo išsisklaidę minioje mėgindami provokuoti.
Nors ir mirgėjo priešininkų plakatai, progresas buvo akivaizdus. Medijos vis dar ieškojo sensacijų, tačiau bent jau vykdė ir informavimo funkciją, nes jau turėjo archyvinės medžiagos iš ankstesnių eitynių ir nebereikėjo rodyti užsienio renginių vaizdų.
Trečiosios 2016 m. eitynės
Šį kartą, panašu, kad Vilniaus miesto valdžia suprato istorinių pokyčių neišvengiamumą ir trečiosios eitynės įvyko be administracinių trukdžių ir išvengus teismų.
Trečiosios eitynės „Už lygybę“ Vilniaus Gedimino prospektu žygiavo neįtikėtinai ramiai, be rimtų incidentų, dalyvių skaičius išaugo net iki 3 tūkst. žmonių.
Šių eitynių šūkis – „Mes esame žmonės, o ne propaganda“ – save, matyt, pateisino, nes pasipriešinimo eitynėms buvo labai mažai. Atvykęs į Lietuvą su savo partneriu galėjau mėgautis gerokai laisvesne atmosfera.
Ketvirtosios 2019 m. eitynės
2019 m. birželio 8 d. Vilniaus širdyje įvyko ketvirtosios eitynės, šįkart vėlgi be administracinių kliūčių ir be teisminio bylinėjimosi. Maža to, jos pagaliau buvo panašios į tikrą miesto šventę ir kol kas tai buvo pačios gausiausios „Baltic Pride“ eitynės tarp visų Baltijos šalių. Į jas susirinko net apie 10 tūkst. dalyvių. Visuomenė buvo daug labiau palaikanti, pačios eitynės buvo įtraukios, skambėjo muzika. Buvo juntamas didesnis politinių partijų susidomėjimas. Pažanga ir išlaisvėjimas buvo stulbinami.
Penktosios 2021 m. eitynės
Penktosios eitynės, įvykusios 2021 m. rugsėjo 4 d., yra ypatingos dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, jos pirmą kartą istorijoje įvyko laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, visai valstybei tuo metu kovojant su Covid-19 pandemija. Visgi Kauno miesto valdžia pademonstravo, kad skiepyti toleranciją mieste sekasi sunkiau nei vakcinas nuo Covid-19 viruso: buvo atsisakyta suderinti eitynių maršrutą ir visomis išgalėmis siekiama neleisti eitynėms įvykti. Tačiau abiejų instancijų teismai buvo palankūs eitynių organizatoriams ir miesto valdžia buvo įpareigota užtikrinti eitynių organizavimą Laisvės alėjoje. Šios eitynės ypatingos ir tuo, kad jos nebuvo organizuojamos kaip „Baltic Pride“ iniciatyvos dalis. Šias Kauno eitynes organizavo Gegužės 1-osios profesinė sąjunga, esant pačios LGBT+ bendruomenės dideliam aktyvumui ir neturint reikšmingų išteklių. Eitynėse dalyvavo apie 2-3 tūkst. žmonių.
Apibendrinant visas penkerias eitynes galima teigti, kad pasiekta didelė pažanga. Nors vis dar labai liūdina faktas, kad įstatymų leidėjams trūksta politinės valios priimti LGBT+ žmonėms reikalingus teisinius sprendimus, tačiau matant, kokios tarpusavyje skirtingos buvo visos įvykusios eitynės, galima neabejotinai daryti išvadą, kad dirbant kryptingai ir išvien, didžiulės socialinės permainos yra ne tik įmanomos, bet ir faktiškai vyksta.
Šaltiniai:
- Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2010-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-339-10
- Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2013-06-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013
- Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2021-09-03 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3907-556/2021