Baigėsi rinkimai – tegyvuoja rinkimai. Kartais taip atrodo, žiūrint į mūsų politikų veiksmus. Bijoma imtis ryžtingesnių, daugiau diskusijų ar prieštaravimų sukeliančių klausimų. Nes nukentės reitingai, nes sumažės galimybė laimėti rinkimus. Tuo metu Ukrainoje vykstantis karas, atrodo, netrukdo jos lyderiams palaikyti to, kam pritaria tikrai ne didžioji visuomenės dalis. Nors šiame tekste kalbėsiu apie LGBT asmenų teises ir partnerystės įteisinimą, tačiau šis pavyzdys iliustruoja daug idėjų, kurių palaikymui ir įgyvendinimui mūsuose pritrūksta paprasčiausios drąsos.
 |
| Vilmantas Venckūnas Nuotraukos šaltinis: tv3.lt („Fotodiena“/Justino Auškelio) |
Ukrainoje piliečių peticija, kuria raginama įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, sulaukė virš 25 tūkst. parašų. Prezidentas Volodymyras Zelenskis sureagavo į šią iniciatyvą.
Jis priminė, kad kol šalyje vyksta karas, tol tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas yra neįmanomas, nes tam reikėtų keisti šalies Konstituciją, o to padaryti karo padėties metu negalima. Pagrindinį šalies dokumentą reikėtų keisti todėl, kad jame yra eilutė, kuri nurodo, kad santuoka grindžiama laisvu vyro ir moters sutikimu.
Visgi V. Zelenskis pavedė Vyriausybei parengti sprendimus dėl civilinės partnerystės įteisinimo Ukrainoje, kuri, anot šalies vadovo, „yra žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimo ir užtikrinimo dalis“. Tad Ukraina, kovodama žiauriausiame kare Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, gali įteisinti partnerystę anksčiau nei Lietuva.
Taip, galima sakyti, kad ir mes esame to paties karo dalyviai, tačiau, sutikite, mūsų padėtis yra visai kitokia. Nėra bombarduojamas Vilnius, nevyksta nuožmūs mūšiai prie Kauno ir nėra apšaudomas Klaipėdos jūrų uostas. Tačiau Ukrainoje, šalyje, kurios nė vienas centimetras negali būti iki galo ramus, kad nebus paliestas okupanto kulkos ar raketos, vis garsiau diskutuojama apie teisių LGBT bendruomenei išplėtimą. Tuo metu Lietuvoje viena politinė jėga nepasirašo partijų susitarimo dėl gynybos dėl to, kad valdantieji į Seimo darbotvarkę įtraukia civilinės sąjungos ar narkotikų dekriminalizavimo projektus.
Sakysite, gal Ukraina labiau pribrendusi šiam žingsniui nei Lietuva. Iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Kiekvienais metais skelbiamas vadinamasis „Vaivorykštės indeksas“, kuriame nurodoma, kokia LGBT bendruomenės teisių padėtis yra skirtingose Europos valstybėse. Šiemet paskelbtame reitinge Lietuva surinko beveik 24 proc. ir yra 35-a iš 49-ų vertintų valstybių. Mes esame aukščiau kaimynų latvių, baltarusių, lenkų, rusų.
Esame aukščiau ir už ukrainiečius. „Vaivorykštės indekse“ Ukraina surinko beveik 19 proc. ir yra 39 vietoje. Taip, tai rodo kad Ukrainoje LGBT asmenys turi kiek mažiau teisių, nei Lietuvoje. Bet tai taip pat rodo, kad esame panašioje padėtyje, tad negalima teigti, kad Ukraina šviesmečiais nužengusi į priekį, jei kalbėtume apie LGBT asmenų teises, ir partnerystės įteisinimas nesukeltų ten mažo žemės drebėjimo. Sukeltų.
Ukrainoje Bažnyčia vaidina ne ką mažesnį vaidmenį nei mūsų Marijos žemėje, o jos požiūris į LGBT šeimas susišaukia su mūsiškių dvasininkų pareiškimais. Ukrainoje ir iš Zelenskio partijos narių skambėjo raginimai drausti „gėjų propagandą“ ir įvesti tai draudžiantį įstatymą. Šiokį tokį skandalą sukėlė ir mylimiausias balsas šio baisaus karo kontekste – Oleksijus Arestovyčius.
Jis teigė, kad LGBT asmenis traktuoja kaip žmones su nukrypimais ir pasisako prieš LGBT propagandą. Tad susiskaldymo Ukrainoje ties požiūriu į LGBT bendruomenę ir jos teises ne ką mažiau nei Lietuvoje. Tačiau tai netrukdo aukščiausiems šalies pareigūnams garsiai apie tai kalbėti.
Nei prieštaringos nuomonės, nei vykstantis karas nesutrukdė Ukrainos Aukščiausiajai Radai ratifikuoti ir vienu didžiausių baubų Lietuvoje tapusios Stambulo konvencijos. Daliai mūsų Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (pilnas Stambulo konvencijos pavadinimas) tapo tokio dydžio siaubu kaip skiepai, Bilas Gatesas ar Vytautas Landsbergis. Priešininkai kalbėjo apie grėsmę, kad bus įteisinta kvadrilijonas naujų lyčių, bus įvestas tiesioginis šėtono valdymas ir pan. Aišku, perdedu, bet versijų, kaip pasaulis grius ratifikavus Stambulo konvenciją, buvo daugiau, nei konvencija turi puslapių.
Karo krečiama Ukraina kažkodėl nepabūgo Stambulo konvencijos. Birželio mėnesį Aukščiausioje Radoje dokumentą palaikė 259 deputatai. Aišku, religinės Ukrainos bendruomenės kritikavo šį sprendimą. Aišku, Stambulo konvencijos priešininkai aiškino, kad čia tas nedoras Briuselis privertė Kyjivą priimti šį sandorį su šėtonu, kitaip nepriims į Europos Sąjungą. Kad ir kaip ten buvo, Stambulo konvencija Ukrainoje ratifikuota, pasaulis nuo to nesugriuvo, ukrainiečių vaikai neištvirko, o didesnę grėsmę Ukrainai vis dar kelia ne kažkokia konvencija, o virš galvų skraidančios okupantų kulkos.
Lietuvoje tiek Zelenskio pasisakymas apie partnerystę, tiek Stambulo konvencijos ratifikavimas sulaukė LGBT bendruomenės ir jos rėmėjų palaikymo. Palaikymas palaikymu, bet ar tokie žingsniai įmanomi pas mus, kur kartais atrodo, kad didžiausios problemos buvo nepjauta žolė ir susiglamžiusi Šimonytės palaidinė?
Stambulo konvencijos ratifikavimą, spėčiau, galima pamiršti. Nes šis dokumentas ne vienam žmogui tapo blogio simboliu, o simbolius iš žmonių sąmonės ištrinti sunku. Pats pavadinimas ne vienam turi neigiamą konotaciją, tad sunku tikėtis, kad Seimas nepabūgs ratifikuoti šio dokumento. Visgi ir be Stambulo konvencijos galima priimti ne vieną prieš smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą prieš moteris nukreiptą sprendimą, kuris neturi tiek neigiamo svorio aplink save, bet ne ką mažiau gali prisidėti prie teigiamo pokyčio mūsų visuomenėje, nei mitais ir legendomis jau apipinta Stambulo konvencija.
O kaip dėl partnerystės ar civilinės sąjungos? Kaip suksi pavadinimą, daugiau ar mažiau teisių į projektą pridėsi, tai vis tiek yra naujas tarpusavio santykius įtvirtinantis institutas. Tiek heteroseksualių, tiek LGBT porų. Nors tokio instituto, Civiliniame kodekse pažadėto dar šio amžiaus pradžioje, laukia ir nemaža dalis heteroseksualių porų, kritikams siaubą kelia būtent tas faktas, kad savo santykius pas notarą galės įteisinti gėjai ir lesbietės.
Pateikimo stadiją Seime praėjęs Civilinės sąjungos įstatymo projektas į parlamento posėdžių darbotvarkę GALBŪT sugrįš rudenį. Ir tas GALBŪT yra didelis, nes vien jo įtraukimas į darbotvarkę kelia daugybę triukšmo. Galima spėti, kad jei neįtrauks šį rudenį, šis projektas bus pamirštas iki pat 2024 m. Seimo rinkimų. O jei ir bus įtrauktas į darbotvarkę, Civilinės sąjungos įstatymas bus pasmerktas žūčiai.
Kodėl? Sutikime, dauguma partijų bijo partnerystės, civilinės sąjungos ar kaip nors kitaip įvardijamo instituto, kuris suteiktų daugiau teisių LGBT bendruomenei. Nors Laisvos visuomenės instituto užsakyta apklausa ir verta kritikos, ji visgi parodo faktą, kad Lietuvoje nemaža dalis žmonių nepritaria homoseksualių asmenų santykių įteisinimui. Nepritaria ir gana svari daugumos partijų rinkėjų dalis. Tad kuo arčiau rinkimai, tuo didesnė tikimybė, kad dauguma politikų atsitrauks nuo noro palaikyti civilinę sąjungą.
Nuo to neatsitrauks Laisvės partija ir galbūt dalis kitų frakcijų narių, kuriems tai – principinis vertybinis klausimas. Bet nuomonę keičiantieji parlamentarai tikrai gali susvyruoti artėjant savivaldos rinkimų datai. Ar Seimo rinkimų datai. Dėl to, kad patys bijos prarasti dalies rinkėjų meilę. Arba partijos paprašyti. Ir nieko čia nepadarysi, biznis kaip įprasta.
Gali atsitraukti ir valdantieji, ir opozicija, kuri gal ir palaikytų projektą, bet nori laimėti rinkimus ir patekti į valdžią. Ir niekas tuomet, tapus valdžia, netrukdys iš stalčiaus ištraukti tą patį projektą ir pristatyti kaip savo, sakyti, koks jis geras ir pūkuotas. Nes jis mūsų, o tas buvo konservatorių. Panašiai, kaip šioje kadencijoje grupė valdančiųjų nupūtė dulkes nuo valstiečių siūlyto šeimų uabo projekto.
Pavasarį jau virs lenktynės dėl merų ir savivaldybių tarybų narių kėdžių, kurios neabejotinai veiks ir Seimo darbą. O kuo daugiau kalendoriaus puslapių bus nuplėšti, kuo labiau artės 2024 m. gegužė, kai vyks prezidento rinkimai, ar 2024 m. spalis, kai rinksime Seimą, tuo dabartinės kadencijos parlamentarai bijos daug diskusijų keliančių sprendimų. Ir tai taikoma ne tik civilinei sąjungai, bet ir automobilių taršos mokesčiui ar nekilnojamo turto mokesčio pakeitimams. Kuo arčiau rinkimai, tuo labiau politikai bijo tokių klausimų. Tokia politinė realybė.
Tad šis ruduo gali būti paskutinis iki 2024 m. spalio, kai tokie klausimai bus rimtai svarstomi. Bet ir tai tam bus ne viena kliūtis. Laukia sunkus šaltasis periodas ir dėl karo, ir dėl augančių koronaviruso skaičių, ir dėl kylančių kainų, ir dėl energetinių išteklių, ir dar dėl daugybės dalykų. Tad net ir šį rudenį, kai tikriausiai yra paskutinė proga priimti tokius sprendimus iki 2024 m., atsiras ne vienas tiek oponentas, tiek netgi šalininkas, kuris sakys, kad dabar ne laikas, nes [įrašykite priežastį čia].
Pirmąkart tekstas publikuotas tv3.lt portale. „Jarmo“ portale tekstas perpublikuojamas autoriaus sutikimu.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
