Pirmiausia reikia durti pirštu į netiesą, kad lyties keitimas nepadeda lyties disforiją turintiems žmonėms, kurią savo tekste paskleidė p. Vytautas Sinica, aiškindamas apie tokio gydymo tariamą neveiksmingumą ir net žalingumą.
 |
| Asociatyvi Baran Lotfollahi/unsplash.com nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Nors tiksliai nenurodoma, koks yra tas „garsus tyrimas Švedijoje“, kuris „parodė, kad savižudybių skaičius tarp lytį pasikeitusių asmenų yra net 19 kartų didesnis nei šalies vidurkis“, panašu, kad teksto autorius remiasi ne pačiu tyrimu, o buvusio Johns Hopkins universiteto (JAV) vyr. psichiatro ir prieš LGBT bendruomenę aktyviai pasisakančio dr. Paul McHugh teiginiais, publikuotais „The Wall Street Journal“. Šiuos klaidinančius teiginius apie „tyrimą Švedijoje“ vėliau neatsakingai išplatino daugybė šaltinių, įskaitant „The Washington Times“, „The Christian Post“, „Fox News“ ir kt.
Straipsnis apie minimą tyrimą Švedijoje, kurį atliko Karolinska instituto tyrėja dr. Cecilia Dhejne ir jos komanda, buvo publikuotas 2011 m.. Jo išvadoje rašoma, kad palyginus su bendrąja populiacija, po lyties keitimo translyčiams asmenims kyla didesnė mirtingumo, savižudybės ir psichiatrinių sutrikimų rizika. Straipsnyje aiškiai rašoma, kad lyties keitimas lyties disforiją palengvina, tačiau nurodoma, kad toks gydymas gali būti nepakankamas, todėl pacientams būtina tolesnė psichiatrinė ir kita pagalba.
Viename iš interviu mokslininkė teigė žinojusi, kad jos tyrimo rezultatais manipuliuojama ir bandoma pagrįsti visokius absurdiškus teiginius. Tokiais atvejais ignoruojama straipsnio dalis, kurioje juodu ant balto parašyta, kad tyrimo rezultatai neturėtų būti interpretuojami kaip gydymo - lyties keitimo - efektyvumo vertinimas. Todėl negalima teigti, kad lyties keitimas padidina sergamumą ar mirtingumą. Be lyties keitimo galimybių situacija šioje pažeidžiamoje visuomenės grupėje galėtų būti dar rimtesnė. Autorė teigia, kad lyties keitimas padeda translyčiams žmonėms priartinti jų fizinę lyties išraišką prie lytinės tapatybės, o tai reikšmingai palengvina lyties disforiją. Tačiau ši pažeidžiama visuomenės grupė vis dar patiria socialinę priespaudą, pasireiškiančią patyčių, fizinės ir lytinės prievartos bei neapykantos nusikaltimų forma, todėl vien medicininių priemonių taikymas yra nepakankamas: būtina spręsti transfobijos – priešiškumo ar neapykantos translyčiams žmonėms – problemą visuomenėje.
Jei vis dar kyla klausimas, ar tikrai lyties keitimas nepadeda, o gal net kenkia, galima domėtis toliau. Štai Kornelio universitete (JAV) buvo atlikta sisteminė literatūros apžvalga, apėmusi recenzuotus straipsnius anglų kalba, paskelbtus 1991 – 2017 m., apie lyties keitimo poveikį translyčių žmonių gerovei. Minėtuoju laikotarpiu šia tema buvo publikuotos 55 mokslinės studijos, iš kurių net 51-oje (93 proc.) nustatyta, kad lyties keitimas geriną bendrąją translyčių žmonių gerovę, o likusiose keturiose aprašomi nevienareikšmiai rezultatai arba poveikis nenustatytas. Nė vienoje studijoje nebuvo nustatyta lyties keitimo žala. Atvirkščiai: daroma išvada, kad gydymas, įskaitant hormonų terapiją ir chirurgines procedūras, teigiamai veikia translyčių žmonių gerovę, o geresnis tokių paslaugų prieinamumas ir socialinė parama gerina šių mūsų visuomenės narių gyvenimo kokybę.
Remiantis 72 moksliniais šaltiniais universiteto tyrėjai nustatė, kad pakeitusiems lytį žmonėms būdingas didesnis pasitenkinimas santykiais, didesnė savigarba ir pasitikėjimas savimi, nerimo, depresijos, savižudybės ir narkotikų vartojimo sumažėjimas. Dėl augančios visuomenės paramos ir gerėjančių chirurginių metodų gailėjimosi pakeitus lytį atvejų skaičius mąžta. Tyrimai rodo jį esant nuo 0,3 iki 3,8 proc., o dažniausiai nurodomos priežastys – nepakankama socialinė parama ir lūkesčių neatitinkantys chirurginių intervencijų rezultatai, kurie buvo dažnesnis taikant senesnius metodus.
Sėkmingą lyties disforijos gydymo baigtį lemia veiksnių visuma: tinkamas pasirengimas ir pagalba prieš gydymo pradžią, tinkama tolesnė sveikatos priežiūra, šeimos ir visuomenės parama ir kt. O depresija, nerimas, savižudybė ir kitos neigiamos pasekmės siejamos su palaikymo visuomenėje stoka, translyčių žmonių stigmatizavimu, diskriminavimu ir lyties disforijos gydymo galimybių nebuvimu.
Todėl atrodo neįtikėtinai ciniškai aiškinti, kad lyties disforiją patiriantiems asmenims nepadeda priemonės, dėl kurių veiksmingumo tarptautinė mokslininkų bendruomenė yra pasiekusi sutarimą. Dar labiau ciniška skatinti ir taip giliai įsišaknijusias neigiamas nuostatas visuomenėje šios pažeidžiamos grupės atžvilgiu, kai būtent tai yra neigiamų pasekmių – depresijos nerimo, savižudybių – priežastys.
Politiniais tikslais dažnai nesibodima manipuliuoti visomis įmanomomis priemonėmis siekiant rinkėjų palankumo. Neapykantos ginklu prieš pažeidžiamas visuomenės grupes paverčiama ir religija, ir mokslas. Deja, kainą už tokius neatsakingus veiksmus sumoka žmonės, kuriems gyvenimas ir taip nėra lengvas.
Lytis nėra tokia paprasta, kad tiesiog sutilptų į dvi raidės (X ir Y). Būna, kad genetiškai žmogus yra vienos lyties, o fiziologiškai – kitos. Būna žmonių, turinčių abejus lytinius organus. Pasaulis yra margas, nes gamta net šioje srityje nėra linkusi savęs riboti, todėl būna visko.
O gydymas niekuomet nepadeda visiems. Ar turėtume nebegydyti, pvz., vėžio, nes nuo jo dalis gydomų pacientų vis tiek miršta? Ar todėl, kad dalis šizofrenija arba depresija sergančių pacientų pasirenka baigti gyvenimą, turėtume jų nebegydyti?
Kartą antropologės Margaret Mead studentas paklausė, ką ji laikytų pirmuoju civilizacijos požymiu. Jo nuostabai mokslininkė pasakė, kad tai – apie 15 tūkst. metų senumo po lūžio sugijęs blauzdikaulis. Be šiuolaikinės medicinos įsikišimo šis ilgiausias kūno kaulas gyja apie šešias savaites, todėl toks lūžis praktiškai reikšdavo mirties nuosprendį: nei nuo plėšrūno pabėgsi, nei maisto susimedžiosi. Sugijęs kaulas rodo, kad sužeistasis buvo slaugomas, o ne paliktas likimo valiai. Jos žodžiais tariant, civilizacija prasideda nuo pagalbos tam, kuris susiduria su sunkumais.
Tai, greičiausia, ir daro žmogų žmogumi, kokios lyties ji/s bebūtų.
Rengiant publikaciją buvo remiamasi šiais šaltiniais:
- What does the scholarly research say about the effect of gender transition on transgender well-being?
- Transgender Surgery Isn't the Solution
- Long-Term Follow-Up of Transsexual Persons Undergoing Sex Reassignment Surgery: Cohort Study in Sweden
- Fact Check: Study Shows Transition Makes Trans People Suicidal
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net