Kaip jautėsi ir kuo gyveno neheteroseksualūs asmenys sovietmečiu? Tokį klausimą išsikėlėme 2019 m. kartu su Modesta Ambrazaityte studijuodamos III kurse Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Ieškoti atsakymo ir imtis tyrimo paskatino tuo metu studijuotas sovietinių ir posovietinių visuomenių antropologijos kursas. Jo metu nagrinėjome sovietinį ir pereinamąjį laikotarpius Lietuvoje bei kitose posovietinėse šalyse. Tuomet itin sudomino antisisteminių ir nesisteminių ir pogrindinių grupių tinklų Lietuvoje analizė – kaip iš pažiūros nesusiję socialiniai ir kultūriniai judėjimai apjungė žmones, trokštančius laisvės, ir virto sistemą keičiančiu Sąjūdžiu. Tačiau analizuojant sovietmečio laikotarpį pasigendama LGBT+ bendruomenės istorijų ir vaidmens, juo labiau, kad sovietmečiu homoseksualūs santykiai buvo laikomi nusikaltimu ir baudžiami. Ši tyla pateisintų tokius klausimus: ar jie netroško laisvės, ar jų tuo metu nebuvo?
 |
| Asociatyvi Elvin Ruiz/unsplash.com nuotr. |
Ieva Beliukevičiūtė
redakcija@jarmo.net
Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.
Savo istorijomis ir atsiminimais sovietmečio bei pereinamuoju, ankstyvos nepriklausomybės laikotarpiu anonimiškai su mumis pasidalino 1954-ųjų gimimo homoseksualus vyras, 1964 metais gimusi transmoteris ir 1954 gimęs biseksualus vyras.
Kiekvieno informanto patirtis pasirodė unikali, o jų atvirumas nustebino. Imdamos interviu stengėmės ne tik surinkti faktinę informaciją apie tokias tuometines realijas kaip socialinis gyvenimas, informacijos apie LGBT+ gavimo būdai, laisvalaikio leidimas, bet buvo svarbu suprasti ir jų savijautą, savivoką bei santykį su visuomene sovietmečiu, taip pat ir laisvoje Lietuvoje. Tyrime taipogi siekėme išsiaiškinti informantų santykį su santvarka, asmeninius apmąstymus, psichologinę būseną, santykį su religija, šeima ir bendruomene.
Svarbu paminėti, kad tyrimo apimtis yra nedidelė, o unikalios patirtys nepretenduoja daryti išvadų apie bendrą LGBT+ vaizdą sovietmečiu. Tai tik bandymas, vedamas didelio smalsumo, užčiuopti tam tikrus vaizdo fragmentus.
Pažinimas
„Suvokiau, kad va toksai aš esu vienintelis. Vienintelis mieste, vienintelis mokykloje, vienintelis gatvėje, vienintelis Lietuvoje, vienintelis pasaulyje, vienintelis kosmose.”
Pirmojo kalbinto homoseksualaus vyro patirtis savo įvykių raida galėtų priminti tobulą pasaką arba filmo veikėjo asmeninį vystymąsi. Tačiau tai – realus gyvenimas. Einant į pokalbį kaip svarbiausias pirmasis klausimas galvoje sukosi – jeigu nebuvo šaltinių, jeigu buvo nesaugu būti atvirai homoseksualiu, kaip pavyko suvokti, kad būtent toks esi tu?
Pašnekovo atsiminimas šia tema – dar vaikystėje įvykęs susidūrimas su žodžiu, kuriuo ir šiais laikais siekiama pažeminti gėjus, tai – p*daras. Jis teigė, kad būdamas pradinėje mokykloje mėgdavo klausti savo vyresnio studento brolio tarptautinių žodžių reikšmių.
„Aš jo klausiu:
- Broli, ką reiškia žodis p*daras?
- Tai yra pi*dukas, kuriam reikia duoti į snukį.”
Pasak pašnekovo, tuo metu su savimi jis to visiškai nesiejo, tačiau jau būdamas universitete suprato, kad tai yra žodis, kuris jį priverčia pasijausti nejaukiai, nesaugiu ir pažeidžiamu, nes tai – apie jį – „iš konteksto supratau, kad esu pi*dukas, kuriam reikia duoti į snukį”.
Susidūrimas su homoseksualumo terminu įvyko Kauno centriniame knygyne atsivertus vieną medicininę knygą. Joje buvo lieso vyro iliustracija su rusišku prierašu: „Pacientas, sergantis homoseksualumu”. Pavaizduotas vyras buvo nuogas, pagyvenęs, o jo akys uždengtos juoda juostele. Tiesa, pašnekovą tuomet šokiravo ne faktas, kad tai pristatoma kaip liga, nes „ligos” su savimi nesusiejo, bet pati iliustracija.
Apie potraukį vyrams, nors ir nepamena kada tiksliai, bet suprato pakankamai anksti.
Vyras bendravo su mergaitėmis, eidavo į diskotekas ir šokdavo su jomis, tačiau mintys apie seksualumą su moterimis niekada nebuvo atėjusios. Tuo metu mokykloje žavėjo būtent mokytojai vyrai.
Pašnekovas teigė neprisimenantis, kad būtų girdėjęs mokykloje ką nors apie homoseksualius žmones. Pasakojo, kad jis tuo metu buvo labai uždaras vienišius. Manė, kad toks yra vienintelis net kosmose.
Pirmoji pažintis su homoseksualiu žmogumi įvyko kai jam buvo apie 14 metų. Tuo metu vykusią Joninių šventę pašnekovas nusprendė palikti anksčiau, kad susidurtų su mokytoju, kuriuo žavėjosi. Žinodamas, kokiu maršrutu mokytojas eina namo, pašnekovas jo laukė, o sulaukęs nutarė pasisiūlyti jį palydėti namo. Tą vakarą liko nakvoti mokytojo namuose. Nors jis ir buvo paguldytas į atskirą lovą namuose, vėliau įsliūkino miegoti kartu.
 |
| Asociatyvi Sergey Vinogradov/unsplash.com nuotr. |
Nepamenu, ką mes ten darėme, bet atsimenu, kad man išsprogo visos akys, visas protas ir aš jam sakau – „tai jūs irgi?..”
Mokytojas į klausimą neatsakė, be to, jis turėjo šeimą. Mokytojo lovoje užmigęs pašnekovas galiausiai ryte nubudo vienas namuose.
„Išėjau su tuo jausmu, kad „aha, dabar apie mane visi sužinos <...> ir rodys pirštais, kad esu kitoks”.
Pašnekovas teigia supratęs, kad peržengė ribas, nes iš mokytojo jokių užuominų ar ženklų nebuvo.
Visgi, sulaukus 17-kos metų pašnekovo gyvenimas pradėjo keistis – viena pažintis atvėrė, kad yra vietų, kur gyvenimas tiesiog „verda”.
„Sužinojau, kad Kaune, Vytauto parke, renkasi tokie žmonės kaip aš <…> Tuo metu, mano pasaulis išsiplėtė ir supratau, kad esu toli gražu ne vienas.”
Tačiau parkas nebuvo pati saugiausia vieta susitikimams. Pašnekovas prisimena chuliganus, užsukančius ten į parką, kurie apsimesdavo homoseksualiais. Suvilioję kitus vaikinus, chuliganai juos galiausiai sumušdavo, apiplėšdavo. Tai buvo garsi vieta, tad bijodavai ir to, kad gali praeiti koks pažįstamas, o atpažinęs suprasti, kad esi vienas jų. Tuo metu vakarus saugiau buvo leisti su kompanija uždarame bute, kur žmonės jausdavosi „saugūs, savimi, lygūs su lygiais ir pamiršdavai pasaulį, tą visa slogų pasaulį ir žinodavai, kad už kažkiek laiko kažkas kitas pakvies į vakarėlį, todėl laukdavai”.
Vienas kvietimas pašnekovui buvo lemtingas. Tądien iš matematikos egzamino gavęs 2, per savo 18-ąjį gimtadienį jis nusprendė nueiti pas į svečius pakvietusį vyrą. Po ilgų diskusijų „aš prieinu prie lango ir žiūriu į saulėlydį <...>, tik pajaučiau jo rankas ant savo pečių... nu ir va, prasidėjo gyvenimas!”. Pašnekovas su minėtu vyru kartu jau beveik 50 metų.
Atvirumas sau
„Kilo noras matuotis rūbus iš mamos spintos, patyliukais, ir akivaizdžiai tuo metu niekas netiko.”
Kai dar ir šiandien didesnė visuomenės dalis negatyviai vertina neheteroseksualius asmenis, transseksualūs asmenys apskritai yra tabu. Apie gyvenimą dviejose skirtingose santvarkose ir kalbėjome su kita pašnekove.
Ji užaugo tremtinio lietuvio tėvo ir rusės mamos šeimoje. Save prisimena kaip uždarą vaiką. Teigė, kad su vietiniais vaikinais bendrauti buvo sunku, nes pastarieji – chuliganai, o norint pritapti ar bent būti saugiai, privalėjai priklausyti gaujai arba turėti joje draugų. Mokykloje taip pat būdavo populiaru užsipulti silpnesnius, bet didesnių patyčių nesulaukė, nes mokėjo pakovoti už save, teko dalyvauti ir muštynėse. Mano, kad asmeninį uždarumą taip pat galima sieti ir su identiteto problema.
„Tais laikais jokios informacijos nebuvo, o kas neatitinka rėmų – yra iškrypimai. Pagalvojau, kad pas mane kažkas negerai. Jei būtų sužinoję, būtų uždarę į psichiatrinę.”
Apie savo būseną pašnekovė informacijos bandė ieškoti įvairiose knygose, ypač medicininėse, tačiau nesėkmingai. Kad yra moteris, suprato labai vėlai.
Nežinodamas, negali suprasti daug dalykų – „gali tik sugalvoti pagal informaciją, kurią turi”. Pokalbio metu pašnekovė prisiminė J. Zalyčio knygą „Meilės vardu”.
Pasak pašnekovės, tokios knygos turi gniuždantį poveikį – „pagalvoji – viskas žlugo, belieka tai užbaigti”. Tuo metu populiariose lytinio švietimo knygose tinkamos informacijos rasti negalėjo, o esamas turinys tik gniuždė iš vidaus ir menkino.
Pašnekovei atmintyje įstrigo įvykis, kai apie 1983 m. dainininkas Boy George itin šokiravo publiką išėjęs dainuoti į sceną persirengęs mergina. Dainininko poelgis šokiravo ir Europą, ir Ameriką, todėl pašnekovė mano, kad nepriklausomai nuo santvarkos požiūris į transeksualus ar transvestitus buvo panašus – „bendra problema, toks laikmetis”.
Vienas pirmųjų susidūrimų su informacija, kurios labai ieškojo, nors ir nežinodama, ko tiksliai ieško, įvyko mokykloje. Per pamoką mokytoja paminėjo, kad vokiečiai darydavo eksperimentus, kurių metu bandydavo vyrus paversti moterimis. Ši informacija pašnekovei labai įstrigo ir ji pradėjo ieškoti, kur galėtų daugiau sužinoti, tačiau paieškos buvo nesėkmingos.
Dar jaunystėje, pašnekovė mėgdavo persirengti mamos rūbais. Su lyties normomis teko susidurti ir kitur. Baigusi universitetą dirbo policijoje, bet ištvėrė vos metus, nes toje aplinkoje klestėjo itin stiprus mačizmas.
1990 m. susituokė su žmona, tačiau vėliau santuoka subyrėjo, nors teigė, kad dėl santuokos tikrai nesigailinti.
„Tokia mintis buvo – reikalinga santuoka, tada santuokoje viskas pasikeis, visas pasikeisi. Iš tiesų, jei žmogus ateina su kažkokia problema į santuoką ar kažkur kitur, ta problema didėja su kiekviena diena.”
Savo paslaptį pašnekovė nusinešė iki nepriklausomybės laikų. Sovietmečiu nesidalino, nes jautė, kad niekas nebūtų supratęs bei apskritai nemanė, kad kada nors galės gyventi nesislėpdama.
Be to, pagrindiniai informacijos šaltiniai apie transeksualumą pasiekė tik atsiradus internetui. Tuo metu susirašinėdavo su rusėmis ir ukrainietėmis, kurias rasdavo per „Google” paiešką. Susirašinėdama sužinojo ir apie įvykį Amerikoje, kuomet profesorė dingo, o vėliau paaiškėjo, kad ji pasikeitė lytį ir slapstėsi visai kitoje Amerikos pusėje. Pašnekovė sakė, kad paieškoje rastus kontaktus, žinoma, prafiltruodavo, kad nebūtų smurtautojai ar psichopatai.
Deja, teko ir su tokiais susidurti, tačiau apie tai pašnekovė pokalbio metu neišsiplėtė.
Pašnekovė ne itin kritikavo sovietmetį. Jaunystės metais priklausė spaliukams, pionieriams, komjaunimui, bet todėl, kad priklausė visi, ir tai buvo tik išoriškai ideologinė veikla. Jos teigimu, neigiamas požiūris į transseksualus tuomet vyravo ir Didžiojoje Britanijoje, ir JAV, nors ten sovietmečio ir nebuvo.
Pašnekovė nepastebi ryškesnio pokyčio nepriklausomoje Lietuvoje: „Uždara lietuviška visuomenė, vis kažką slepia skylėtoj spintoj.”
Pašnekovė dalyvavo Sąjūdžio mitinguose ir teigia, kad Sąjūdžio metais jautėsi pokytis, buvo galimybė išsakyti kitokią nuomonę, kurios negalėjai išreikšti anksčiau. Sovietmečiu buvo „stukačių“, po to jautėsi daugiau laisvės.
Apie lyties keitimą pradėjo galvoti maždaug 2000 metais. Pasak pašnekovės, sovietinis laikmetis buvo įvairiapusis: „Sąjungoje buvo galima pasikeisti lytį <...> tik nedaug kam <...> psichiatrų buvo stiprus filtras, matyt, neprileisdavo daug ko <...>, o jei sužinodavo kas – demaskuoja”, todėl reikėdavo viską daryti slapta. Tokią informaciją ji rado straipsniuose.
Pašnekovė apie savo transeksualumą spėjo papasakoti tėvui dar prieš mirtį. Jis neapsidžiaugė: „Dažniausiai ten, kur tikiesi, kad supras – nesupranta, o ten, kur nesupras – supranta”.
Pokalbyje ne kartą sukritikavo ir religiją dėl jos skleidžiamo požiūrio: „Man pasirodė religija, kišasi, vos ne kažkokius gatvinius stereotipus naudoja – čia vieni žemesni, aukštesni, kažkokias gomoras, sodomas cituoja”.
Pasak jos, religiniai motyvai galimai skatino konservatyvumą ir viskas, kas susijęs su lytimi, buvo visiškas tabu. Teigiama, kad Dievas sukūrė moterį ir vyrą, ir nebuvo jokių trečių variantų. Bet jeigu minima graikų mitologija – minimas hermafroditas. Pašnekovė uždavė retorinį klausimą: „O kas sukūrė hermafroditą?”.
Anot jos, ir dabar yra slepiama informacija apie hermafroditus, gimstančius Lietuvoje, kurių yra pakankamai daug.
„Aš nieko neprašau kištis į mano gyvenimą, nesikišu į kitų gyvenimą. Aš nesakau, kaip kiti turi gyventi, ką valgyti turi, kaip rengtis. Nesikiškit į mano gyvenimą”, – teigė pašnekovė.
Taip pat ji mano, kad trans asmenims svarbu leisti kuo anksčiau susitvarkyti dokumentus nurodant tikrąją lytį ir taip būtų išspręsta didelė problema. Visgi pati pašnekovė, anksčiau apie tai pagalvoti negalėjusi, jau nepriklausomoje Lietuvoje įgijo dokumentus, įrodančius, kad yra moteris: „Be operacijos dokumentų neturi, o kas tu esi be dokumentų?”
Laisvė
„Žmogus yra gamtos vaikas, ir mes esame gamtos vaikai, turime tokie būti, o ne uždaryti vienoje kažkokioje dogmoje.”
Anksčiau aptartos patirtys toli gražu nebuvo paprastos ir lengvos, todėl gali pasirodyti, kad paskutinis kalbintas informantas gyveno svajonių gyvenimą. Tokį gyvenimą sukūrė galimybė išvykti už Sovietų Sąjungos ribų.
Pradėjome pokalbį nuo studijų laikų, nes, pasak pašnekovo, ankstesni laikai mūsų pokalbiui įtakos neturėtų. Būtent studijos fizikos fakultete ir dalyvavimas statybiniuose būriuose suteikė galimybę keliauti, o pastaroji – pamatyti tai, kas nematyta, ir keisti požiūrį: „Pamatai pasaulį ir įgyji visokios kitokios patirties ir ten laisvai buvo galima bendrauti, matyti viską, ką tik nori <...> pažintis atėjo būtent keliaujant.”
Apie homoseksualumą, biseksualumą pašnekovas iki kelionių girdėjęs nebuvo. Jo nuomone, tokio poreikio taip pat nebuvo, nes „jeigu nematai, nepabandei, tai iš kur žinoti. Nebuvo nei internetų, nei jokių galimybių”.
Tačiau kelionės parodė, kad tai, kas anksčiau šokiravo, kitur nėra nieko neįprasto. Būdami Vokietijoje studentai gyveno pas vietinius, o „jie ten laisvai nuogi vaikšto, vaikinas su vaikinu ten mylisi, vaikinas su mergina mylisi, jiems ten vienodai rodo. Man tai buvo šokas, visiškas šokas.”
Kelionių patirtis paskatino ir susidomėjimą gėjų pirtimis, nudizmo praktikavimą. Galiausiai tai galėjo praktikuoti ne tik užsienyje – apie gėjų saunas Lietuvoje sužinojo leidiniuose. Vėliau Pylimo gatvėje su kolegomis įsirengė pirtį – taip susikūrė privačias susitikimo vietas.
Pašnekovas buvo įsitraukęs ir į pogrindinę leidybą. Dar universitete buvo atsakingas už leidybą spaustuvėje, tačiau vėliau išėjo į privatų verslą. Įsikūrė Pylimo gatvėje ir ten pradėjo aktyvią veiklą – spausdino katekizmus, maldaknyges ir „Sąjūdžio žinias“.
„Kai tankai važinėjo, tai mes čia užkavojom juos visus tada <...> čia jau buvo patirtis nemaža <...> per daug nekreipėme dėmesio, nebijojome visiškai.“
Buvo atspausdinę ir vertę mokomąjį leidinį apie mylėjimosi pozas: „išvežiojome po visą Lietuvą <...> tai sąjūdininkai uždraudė toliau spausdinti šį leidinį.”
Be to, pašnekovas prisidėjo ir prie pirmojo gėjams skirto leidinio „Naglis” spausdinimo. Pasak jo, šį leidinį spausdindavo nemokamai, o pardavinėdavo konfidencialiai: „iš po prekystalio <...> taip pastatyti į prekybą negalėjai tuo metu, būtų nesupratę, konfiskavę. Iš lūpų į lūpas sužinodavo žmonės apie leidinį.“
Tarp leidėjų nuomonių buvo įvairių: „Žmonės kartais tie, kurie spausdino nesuprasdavo <...> Pradžioj moteriškės ir išsigąsdavo – „ne, aš nelankstysiu, nespausdinsiu tokio leidinio”, paskiau jos priprato ir spausdino.”
Kaip teigė pašnekovas, suprato, kad diskutuoja žmonės visokiais klausimais ir tai yra normalu.
Aptarėme ir susitikimų vietas. Pašnekovas pasakojo, kad su bendraminčiais LGBT+ bendruomenės žmonėmis būdavo galima susipažinti „Tauro rage” ir „Akimirkoje”, kur ir susitikinėdavo. Tačiau teigė, kad ten būdavo ir apsimetėlių, kurie „apvogti norėdavo ir painformuoti norėdavo, bet mes greit tarpusavyje išsiaiškindavom, informaciją greit suveikdavo <...> mes buvom tarp tų inteligentų, kurie nebendraudavo su bet kuo.”
Tarp kitų susitikimo vietų paminėjo Cvirkos paminklą, dabartinį Kudirkos paminklą, skverą prie poliklinikos Pylimo gatvėje. Taip pat lankydavosi diskotekoje, kurioje rinkdavosi neheteroseksualūs asmenys ir jų draugai. Diskoteka buvo įsikūrusi dabartinės Mokslų akademijos bibliotekos rūsyje.
Sąjūdžio laikus pašnekovas prisimena kaip laisvėjimo laikus, kuomet požiūris į viską bendrai „atnaujėjo”.
„Baimė arba pradėjo pranykti, arba ant tiek tų žmonių daug domėjosi <...> jeigu dar 10 žmonių nebijo, tai ką aš durnesnis, ar ką <...> ir į religiją požiūris, gėjus, lesbietes, laisvumą keitėsi.”
Pašnekovas teigė puikiai sutariantis su katalikų kunigais, tačiau prie jo laisvės ir požiūrio stipriai prisidėjo jau vėliau atrastas budizmas: „Jie į kūną, nuogą kūną, aplamai į kūną, žmogų žiūri laisvai visiškai, ar mergina su mergina, ar vaikinas su vaikinu <...> jiems tas pats. Jų filosofija nevaržo žmonių.”
Pašnekovui artimas budizmo požiūris į gamtą ir nevaržymas, neapsiribojimas nusistovėjusia šeimos samprata.
Regis, pašnekovo laisvumo, asmenybės negalėjo suvaržyti jokia santvarka, o jis taip pat vis akcentavo būtinybę žmogui nesivaržyti ir gyventi sau atvirą gyvenimą. Prie to daug prisidėjo ir pašnekovą supusi aplinka, kurią pats akcentavo – išsilavinę, pasaulio matę žmonės, todėl ir jų požiūris buvo kitoks, laisvesnis. Visgi nepriklausomybės laikais laisvės ir atvirumo atsirado dar daugiau. Todėl pašnekovas šiuo metu visai neslepia savo biseksualumo ir praktikuojamo nudizmo. Taip pat iki šių dienų jau visai nevaržomai su savo draugų grupele keliauja po pasaulį, toliau domisi skirtingomis kultūromis ir laisve jose.
Remarkos
Sovietmečiu homoseksualūs žmonės neegzistavo. Na bent jau buvo stengiamasi sudaryti tokį įspūdį, kas, be abejo, yra netiesa. Viešai apie tai buvo mažai kalbama, nebent kaip apie psichinę ligą, arba baudžiama kaip už nusikalstamą veiklą. Nė vienam mūsų pašnekovui neteko asmeniškai būti uždarytam atitinkamoje įstaigoje, tačiau grėsmė, pasak jų, visada buvo. Ir labai arti. Pašnekovai sužinodavo iš nuogirdų, kad kažką už homoseksualius santykius pasodino į kalėjimą. Tik pirmojo pašnekovo pažįstamas buvo pasodintas, kai jį įskundė draugas, tačiau, kaip teigė pašnekovas, „blogiausia buvo ne pats pasodinimas į kalėjimą, o kaip su tavim toliau elgsis milicija, kai tu neturi jokių teisių ir niekas tavęs neapgins.”
Nors fizinių pasekmių nė vienas kalbintas informantas nepatyrė, galima pastebėti skaudžius psichologinius patyrimus. Dviejuose interviu kalbant apie vaikystę buvo dažnai minimi žodžiai vienatvė ir vienišumas. Abu pirmieji pašnekovai neturėjo daug draugų, galvojo, kad su jais kažkas negerai. Mintis pasakyti apie savo jausmus artimųjų ratui net nekilo, nes tai buvo per daug pavojinga. Pašnekovai, negalėdami su niekuo pasidalinti mintimis apie savo jaučiamą kitoniškumą, informacijos ieškodavo knygose. Tuo metu medicininėse knygose visa informacija apie homoseksualumą buvo pateikiama siejant su psichiniais sutrikimais. Trečiojo informanto situacija buvo kitokia, nes apie savo orientaciją pradėjo susivokti jau vyresniame amžiuje, kai gavo galimybę išvykti į užsienį ir pamatyti kitokį tiesiogine šio žodžio prasme už geležinės uždangos esantį pasaulį – laisvesnį pasaulį. Taip įgijo neheteroseksualių pažįstamų su kuriais ir galėjo dalintis savo jausmais bei patirtimis.
Kiekvieno pašnekovo klausėme ir apie pirmą susidūrimą su sąvoka „homoseksualus“. Informantai prisimena, kad sovietmečiu apie juos buvo kalbama naudojant necenzūrinius žodžius.
Pašnekovų santykis su religija taip pat pasirodė labai skirtingas. Neselektyviai pakalbinome kataliką, ateistę ir budistą. Tai atliepė skirtingą santykį su religija. Du pirmieji informantai išryškino ir dabar egzistuojantį agresyvų Lietuvoje dominuojančios religinės bendruomenės diskursą, nukreiptą prieš LGBT+ bendruomenę. Kalbant apie sovietmetį, tikintysis pašnekovas neturėjo jokių problemų su katalikų bendruomene, o kitas informantas kartu su ja ir dirbo – prisidėjo prie katekizmo spausdinimo bei platinimo. Abu puikiai sutarė su kunigais. Pirmasis pašnekovas ir išpažinties metu nėra slėpęs savo homoseksualumo – tame problemos niekas nematė ir niekada iš bažnyčios už tai neišvarė. Tačiau prisiminę kunigus, kurie priešinosi pirmosioms nepriklausomybės laikais vykusioms „Baltic Pride” eitynėms, informantai jautėsi nuvylę. Trečioji pašnekovė augo ateistinėje aplinkoje ir dabar yra neigiamai nusistačiusi prieš bažnyčią dėl joje vyraujančio diskurso.
Tyrime domėjomės, kaip pavyko sutikti kitų LGBT žmonių. Nors kalbėta tik apie du miestus – daugiausiai apie Vilnių ir truputį apie Kauną, nustebino susitikimų vietų skaičius. Vilniuje buvo net trys susitikimų vietos: dabartinė V. Kudirkos aikštė, P. Cvirkos skveras, Vingio parkas. Taip pat iki šiol stovintis, nors ir nebedirbantis restoranas „Tauro ragas”. Abu informantai vyrai paminėjo Vilniaus miesto centre įsikūrusią kavinę „Akimirka”. O labiausiai nustebino buvusi diskoteka rūsyje, kurioje leisdavo tuo metu nelegalią vakarietišką muziką.
Iškovojus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo leidžiamas laikraštis gėjams ir visiems jų draugams „Naglis”, kurio tiražas, pasak trečiojo pašnekovo, buvo keli šimtai egzempliorių. Jame buvo rašoma apie seksą, partnerystės problemas, garsius homoseksualus svetur ar filmus, pavyzdžiui, „120 Sodomos dienų”.
Informantas minėjo, kad iš žurnalo leidybos pasipelnyti neketino, svarbesnė buvo pati idėja, tad kartais dalindavo ir nemokamai. Gauti žurnalus buvo galima „iš po prekystalio” ir apie tai žmonės sužinodavo vieni iš kitų.
Buvo be galo įdomu sužinoti, kad jau tais laikais LGBT+ žmonės, susiradę bendraminčių, galėjo gyventi turiningą kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Visgi turėjo jį slėpti. Buvo bijoma išdavikų, apsimestinių draugų, kurie tik nori pasipelnyti galėdami šantažuoti. Iš to, kiek mums pavyko sužinoti atlikus interviu, galime teigti, kad kitokių žinių troškimas, laisvės ir pasipriešinimo idėjos buvo gajos tarp, galima sakyti, jau ir taip pogrindyje gyvenančių LGBT+ žmonių. Vien už tai, koks esi, buvai netinkamas sistemai, todėl natūraliai kildavo poreikis imtis veiksmų, pavyzdžiui, nelegalių leidinių spausdinimo, platinimo, dalyvavimo mitinguose. Pirmasis informantas teigė, kad homoseksualumas buvo tam tikra disidentinio gyvenimo forma.
Nors tyrimas atliktas prieš dvejus metus, tačiau ir šiandien Lietuvos politiniame diskurse LGBT+ teisių klausimas išlieka ne mažiau aktualus. Viešajame diskurse LGBT+ žmonės laikomi ideologija ir siejami su vertybėmis, kurios buvo „primestos“ iš Europos Sąjungos ar Vakarų.
Kadangi tyrimo apimtis buvo nedidelė, be abejo, negalima daryti išvadų apie bendrą LGBT+ patirtį sovietmečiu. Tai yra tik minimalus indėlis, kilęs iš susidomėjimo ir nusivylimo dėl šaltinių stokos. Siekiant užpildyti sovietinių ir posovietinių visuomenės tinklų analizių spragas, privalomas didesnis akademikų įsitraukimas. Norint, kad istorija nenueitų į užmarštį, svarbu įtraukti daugiau vyresnio amžiaus LGBT+ žmonių į aktyvizmą, raginti juos dalintis savo istorijomis, patirtimi, bendrauti, nes šiuo metu, nors ir matome besikeičiančią situaciją – vis daugėja jaunų žmonių, kurie aktyviai įsitraukia į įvairias veiklas – vyresnio amžiaus žmonių pasitaiko labai retai.
Nepradėję rinkti šių istorijų, niekada neturėsime platesnės LGBT+ istorijos Lietuvoje ir patvirtinsime diskursą, kad tokių žmonių nebuvo, kad tai gali būti Vakarų primestos vertybės. Tylėdami eliminuosime juos iš istorijos, o tai būtų didžiulė klaida. Neheteroseksualūs žmonės ne tik politiškai ar idėjiškai galėjo nesutikti su santvarka, šie žmonės savaime yra prieštaraujantys santvarkai savo esybe ir egzistencija. O tai itin unikali ir platesnių tyrinėjimų verta tema.
Visgi tyrimas leido suprasti, kad kaip ir dabar, taip ir tais sovietinės okupacijos laikais žmonės vis vien gyveno turiningus gyvenimus, domėjosi jiems rūpimais dalykais ir nepaisant santvarkos, kūrė šeimas su tais, kuriuos mylėjo. Tad kad ir kokius įstatymus turėtume, meilės uždrausti negalime.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
