LGBT žmonių tapimas politikos „problema“ Lietuvoje: politikos LGBT atžvilgiu istorinė apžvalga iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą

Seksualumo politizavimas ir reguliavimas, kaip viena iš socialinio reguliavimo sričių, yra žinomas nuo pat žmonijos atsiradimo. Perfrazuojant žymųjį Haroldo Laswello politikos apibrėžimą, seksualumo politiką galima apibrėžti kaip klausimą – kas, kada, kokiomis aplinkybėmis gali: 1) lytiškai santykiauti; 2) prisiimti tam tikras lyties roles ir 3) sudaryti tarpusavio sutartis; 4) naudotis viešąja erdve ir 5) naudotis teisine apsauga. Visų išvardytų aspektų apribojimai buvo nuolatinis politinių darinių rūpestis, dėl kurio susiformuodavo vienoks ar kitoks požiūris į seksualumą ir lyties identitetą.

Asociatyvi lrs.lt nuotr.


Mindaugas Kluonis

Politologas

Šiame straipsnyje siekiama aptarti LGBT žmonių egzistavimo „įpolitinimą“ Lietuvoje bei pateikti trumpą ryškiausių su šiuo procesu susijusių bruožų ir įvykių apžvalgą. Aptariamas laikotarpis daugiausia koncentruojasi į 1990-2004 m. periodą, kuomet LGBT žmonių egzistavimas tapo politine problema, tačiau dėl bendro konteksto bendrais bruožais aptariamas ir laikotarpis iki nepriklausomybės, kuomet LGBT žmonių diskriminacijos politinė problematika iš esmės „neegzistavo“.

Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.

Kalbant apie europinį kontekstą, seksualumo reguliavimui didelį poveikį turėjo romėniškoji teisė ir krikščionybė, kurios, krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija, persipynė tarpusavyje ir krikščionybės dogmos buvo perkeliamos į politinį ir teisinį lygmenį. 

Krikščionybė | Asociatyvi Christoph Schmid/unsplash.com nuotr.

Istoriškai krikščionybės plėtra reiškė ir stiprėjantį seksualumo reguliavimą bei nepakantumą kitokioms nei prokreacinėms (pažymėtina – ne heteroseksualioms, bet prokreacinėms) seksualumo formoms. 

Sodomija iš pradžių nebuvo siejama išimtinai su vyrų homoseksualumu, bet pirmiausia ji buvo siejama su tokiomis neprokreacinėmis seksualinėmis praktikomis kaip analinis ar oralinis seksas. Prokreacinio sekso fetišizavimas teisėje ir politikoje iki šiol didžiąja dalimi tebelemia požiūrį į seksualumą bei politiką jo atžvilgiu. Tai atsispindi ir politiniuose debatuose, pavyzdžiui, kai diskutuojama, ar galima leisti tuoktis tos pačios lyties žmonėms.

Seksualumo politika be prokreacinio sekso fetišizavimo iš valstybės pusės dažnai dar turi ir kitą svarbų fetišą – dominuojančios socialinės tvarkos palaikymą. Tai apima ne tik socialinės tvarkos palaikymą lytiniuose santykiuose, bet ir lyties rolėse. Lyties identiteto politika yra ryškiausia šios valstybės funkcijos apraiška. Abu šie politikos aspektai – prokreacinės politikos prioritetas ir dominuojančios socialinės tvarkos palaikymas, glaudžiai siejasi ir su leidimu ar draudimu sudaryti tarpusavio sutartis bei leidimu ar draudimu naudotis viešąja erdve.

Iš šių politinio reguliavimo sričių kyla ir atitinkamos viešosios politikos (policies) bei teisinis reguliavimas, kuris apima baudžiamąją, civilinę ir administracinę teisę ne tik kalbant apie teisinio reguliavimo pobūdį, bet taip pat ir jo praktinį taikymą, kuris gali varijuoti nuo totalaus nenormatyvinės seksualumo ir/ar lyties raiškos draudimo ir persekiojimo iki jos teisinės ir politinės apsaugos.

Seksualumo reguliavimo srityje veikia ne tik valstybė ir dominuojančią socialinę tvarką palaikančios visuomenės grupės, bet ir tie individai ir jų grupės, kurių interesams prokreacinio sekso fetišizavimas ir su juo susijusių socialinių normų įtvirtinimas yra žalingas. Šios grupės savo veikla sukuria kontrdiskursą ir siekia pakeisti egzistuojantį status quo sau palankesne linkme. Tai gali apimti tiek asmeninį pasipriešinimą vyraujančioms normoms, tiek organizuotas jų keitimo pastangas.

Tam tikras reiškinys, nors ir būdamas politikos objektas plačiąja prasme (tame tarpe ir seksualumo reguliavimas), gali būti latentinis kaip viešosios politikos objektas. 

LGBTQ+ eitynės Portugalijoje | Jenia Flerman/unsplash.com nuotr.

Pavyzdžiui, LGBT žmonių atžvilgiu yra reguliuojama (draudžiama) atlikti tam tikrus veiksmus arba jie socialiai stigmatizuojami, tačiau pats draudimas ir stigmatizavimas nelaikomas problema, suvokiamas kaip „natūrali“ tvarka. 

Tokioje ikiprobleminėje fazėje diskriminacijos ir marginalizacijos klausimo nekelia nei valdančiosios institucijos, nei oponuojančios grupės, o patys problemos paliečiami žmonės suformuoja neorganizuotą neartikuliuotų interesų grupę, kuri dėl neorganizuotumo ir interesų raiškos kanalų nebuvimo negali pateikti savo reikalavimų ir siekti pokyčių. Kai interesų raiškos kanalai atsiranda arba susiformuoja išorinis spaudimas ir kai atsiranda pojūtis, kad situaciją galima pakeisti, tuomet interesų grupės pradeda organizuotis ir daryti spaudimą valdžiai keisti esamą padėtį. Toks spaudimas gali būti sėkmingas arba ne, tačiau problema tampa politinė.

Iki pat XIX amžiaus pabaigos seksualinė ir lyties raiškos politika visame pasaulyje buvo daugiausia vienakryptė – dominuojančių socialinių normų primetimas seksualumo srityje iš valstybės ir nevalstybinių veikėjų pusės. 

Asmeninio pasipriešinimo tokiai politikai, daugiausia besiremiančio reikalaujamo elgesio taisyklių ignoravimu, būta, tačiau platesnis reformistinis LGBT teisių judėjimas pradėjo formuotis XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, pradėdamas seksualinės politikos įprobleminimą, kai pradėti kelti ne tik seksualumo formų ir lyties raiškos dekriminalizavimo, bet ir pilietinių bei socialinių teisių suteikimo klausimai. 

1969 metais Niujorke, žemutiniame Manhatene protestuotojai pasisako už LGBTQ+ asmenų laisvę | Leonard Fink/LGBT bendruomenės centro nacionalinės istorijos archyvo nuotr.

Jei dekriminalizavimo tendencija atsirado ir tebesitęsia nuo XVIII amžiaus (nuo 1789 m. Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono kodekso), tai viešųjų erdvių atsikovojimo judėjimas iš esmės pagreitį įgavo nuo 1969 m. Stonewallo riaušių ir 1968 m. studentų revoliucijų, o teisės sudaryti oficialias sutartis, tokias kaip partnerystė ar santuoka reikalavimai pagreitį įgijo tik XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje (tos pačios lyties partnerystė pirmą kartą įteisinta 1989 m. Danijoje, tos pačios lyties santuokos – 2001 m. Nyderlanduose).

Lietuvoje su LGBT tematika susiję politiniai procesai yra iš esmės netyrinėti, ypač iki XXI amžiaus pradžios. Tokį temos apleistumą lemia tiek šaltinių stoka, tiek ilgalaikė nenormatyvinio seksualumo marginalizacija ir kriminalizacija, tiek iki valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kanalų politinei LGBT bendruomenės raiškai nebuvimas. 

Kalbant apie tarpukario periodą, yra žinoma, kad tos pačios lyties žmonių lytiniai santykiai buvo kriminalizuoti, nors bylų dėl jų nebuvo daug (pavyzdžiui, Šiaulių teismo archyvuose išlikę du atvejai apie teismo procesus: 1923-1924 m. ir 1939-1940 m.). Taip pat yra išlikusi byla dėl nenormatyvinės lyties raiškos. Nėra ištirta, ar šie reti teismo procesai sukeldavo rimtesnį atgarsį visuomenėje ir tapdavo politinių debatų dalimi. Vertinant iš ankstyvojo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio periodo tikėtina, kad ne, nes net po 1990 m. atkurtos nepriklausomybės iki pat 2003-2004 m. su LGBT susijusios temos politinėje darbotvarkėje tik fragmentiškai sulaukdavo politinio dėmesio.

Analogiška situacija yra su okupacijų laikotarpiu 1940-1990 m. Diskusijos lytiškumo tema buvo retos, lytiniai santykiai tarp vyrų kriminalizuoti, homoseksualumas ir nenormatyvinė lyties raiška laikoma gydytina. 

Nors LGBT žmonių rateliai ir susikurdavo, jie buvo skirti labiau socializacijai nei politikos keitimui ar socialiniam veikimui, nes nebuvo politinės raiškos kanalų. 

LGBT žmonių dalyvavimas rezistenciniame judėjime prieš sovietinį režimą yra kita netyrinėta politinė tema. Rezistencinis judėjimas, pokaryje susijęs su partizanų veikla, o vėliau su Katalikų Bažnyčia, politinių klausimų dėl homoseksualių žmonių persekiojimo nekėlė. Jų kėlimas neatsispindi ir Lietuvos Helsinkio grupės veikloje. Nors homoseksualių asmenų rezistenciniame judėjime buvo, tačiau jie savo lytinę orientaciją slėpė ir su LGBT situacija susijusius klausimus kelti sovietiniu laikotarpiu vengė. 

Tomas Venclova | Annette Hornischer nuotr., nuotraukos šaltinis: americanacademy.de

Pažymėtina, kad vėliau kai kurie buvusios Helsinkio grupės nariai (Tomas Venclova) prisidėjo prie žmogaus teisėms palankaus diskurso formavimo, pasisakė prieš 2009 m. priimtą prieš LGBT žmones nukreiptą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo priėmimą. 

Kitą vertus, 1989 m. buvusių Helsinkio grupės narių įkurta Lietuvos žmogaus teisių asociacija yra tapusi viena iš homofobišką diskursą skleidžiančių organizacijų, kurios veikloje dalyvauja homofobinių nuostatų skleidimu pasižymintys asmenys, pavyzdžiui, Vytautas Budnikas, Kazimieras Uoka ir kiti. 

Su Katalikų Bažnyčia susiję disidentai (Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas) nepriklausomybės laikotarpiu pasižymėjo skleisdami neapykantą LGBT žmonėms, palaikydami tą patį sovietinį diskursą. 

Sigitas Tamkevičius | Lietuvos Vyskupų Konferencijos nuotr.

Apibendrinant galima teigti, kad dauguma disidentų LGBT žmonių atžvilgiu laikėsi tokio paties požiūrio, kaip ir sovietų valdžia, o kitokį požiūrį turėję disidentai laikėsi tylėjimo pozicijos. 

Atsižvelgtina ir į XX amžiaus 8 dešimtmetį vyravusį kontekstą, kad pats LGBT judėjimas už galimybes veikti viešose erdvėse, naudotis įstatymų apsauga prasidėjo tik su 1968-1969 m. studentų revoliucijomis ir socialiniais judėjimais, kurių poveikis Sovietų Sąjungoje buvo menkas dėl valdžios vykdomo informacijos iš Vakarų slopinimo.

Sovietiniu laikotarpiu su LGBT žmonėmis susiję klausimai iš valdžios pusės taip pat buvo mažai keliami, nors nuolat buvo nuteistų asmenų pagal LTSR BK 122 straipsnį. Retais atvejais sovietinė spauda mėgindavo disidentus apkaltinti „jaunimo tvirkinimu“ (pavyzdžiui, „Tiesa“ 1978 m.), tačiau į platesnio mąsto persekiojimus dėl lytiškumo tai nevirsdavo. Sovietinio laikotarpio leidiniai homoseksualumą, taip pat nenormatyvinę lyties raišką apibrėždavo kaip „lytinį iškrypimą“. Vis dėlto LGBT asmenų persekiojimo, kaip visuomenės mobilizacijos formos, sovietinis režimas nenaudojo, tokie bandymai buvo pavieniai, labiau proginiai dėl susiklostančių aplinkybių. Kriminalizavimas sovietinės valdžios buvo naudojamas ne tiek realiam persekiojimui, bet kaip šantažo priemonė siekiant kontroliuoti homoseksualius žmones, priversti juos paklusti valdžiai grasinant įkalinimu bei paviešinimu ar priverstiniu gydymu.

Pavyzdžiui, vieno LGL vadovų Vladimiro Simonko teigimu, „nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos okupacijos laikotarpiu milicijoje buvo sudaromi homoseksualių vyrų sąrašai, kurie buvo naudojami šių žmonių šantažui. Homoseksualūs vyrai taip pat buvo „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse. Šis socialinis paveldas persikėlė ir į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, nes ilgą laiką LGBT žmonių persekiojimas Lietuvoje buvo norma“.

Šis kriminalizavimo aspektas kaip LGBT žmonių kontrolės priemonė iki šiol plačiai naudojamas autoritarinių diktatūrų, kai „nematoma“ galiojančius diskriminacinius įstatymus pažeidžiančio žmogaus privataus gyvenimo tol, kol šie žmonės lieka lojalūs valdžiai, nekelia politinių reikalavimų ar nėra poreikio paversti juos neapykantos kampanijų taikiniu siekiant mobilizuoti visuomenę. Tokia „tolerancija“ taikoma tiek politikų, tiek saugumo tarnybų (įskaitant ir sovietinę KGB), tiek milicijos/policijos, kuri neretai kaip ir nusikalstamos struktūros dar naudojasi kriminalizavimu turto prievartavimui iš homoseksualių žmonių. Tačiau vos tik atsisakoma taikstytis su politine ar socialine priespauda, iškart aktyvuojami kriminalizavimo mechanizmai, todėl, esant homoseksualių santykių ar kitokio pobūdžio su LGBT susijusiam kriminalizavimui ar priverstiniam hospitalizavimui, LGBT žmonės gyvena nuolatinio potencialaus teroro ir baimės būsenoje.

Iš esmės iki 1990 m. LGBT žmonių padėtis buvo nelaikoma politine problema. Lytinių santykių tarp vyrų kriminalizavimas, LGBT žmonių žalojimas per „gydymą“, smurtas prieš LGBT žmones, seksualinės orientacijos ir nenormatyvinės lyties elgsenos žmonių išstūmimas į visuomenės paraštes, karjeros apribojimas, dvigubo gyvenimo gyvenimas buvo laikomi norma. Tokia padėtis nebuvo kvestionuojama, nekeltos jos sukuriamos problemos ir kuriama marginalizacija.

LGBT padėties klausimas politinėje darbotvarkėje po 1990 m. atsirado kartu su LGBT aktyvizmo atsiradimu. 

1990 m. pradėtas leisti LGBT skirtas žurnalas „Adonis“, kurio leidėjai kreipėsi ir į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, ir į Aukščiausiosios Tarybos deputatus kviesdami panaikinti Baudžiamojo kodekso 122 straipsnį. 

Nors reakcijos buvo neigiamos, 1991 m. liepos 25 d. Aukščiausioje Taryboje įvyko pirmoji diskusija, kurioje aptartas lytinių santykių tarp vyrų dekriminalizavimas. Tokį pasiūlymą pateikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovas Povilas Varanauskas. Pasiūlymas buvo motyvuojamas žmogaus teisėmis ir tuo, kad kriminalizavimas kenkia AIDS epidemijos valdymui. 

Teisinės sistemos komisijos pirmininkas Jonas Prapiestis atsakydamas į pasiūlymą teigė, kad pasiūlymas svarstytinas, tačiau ragino palikti 122 straipsnio 2 dalį ir neskelbti apie šiuos siūlymus spaudoje, kad nebūtų sukeltos neigiamos reakcijos. Tačiau į 1991 m. gruodį pateiktą Baudžiamojo kodekso keitimo projektą pasiūlymai nebuvo įtraukti. Tai vienas pirmųjų fiksuotų LGBT aktyvizmo epizodų Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo.

Stenogramos ištrauka

Dekriminalizavimo procesą paskatino integracija į Vakarų struktūras. Lytinių santykių tarp vyrų dekriminalizavimas, kaip viena iš prisijungimo prie Europos Tarybos sąlygų, 1993 m. nesukėlė jokių ryškesnių politinių debatų ir buvo išspręsta iš esmės užkulisinėmis derybomis įtraukiant šią Baudžiamojo kodekso pataisą tarp kitų pataisų. Svarstant pakeitimus Seime nebuvo sulaukta nė vieno klausimo dėl šio pakeitimo. 

Vienintelis ryškesnis pasisakymas šia tema buvo tuometinio Prezidento Algirdo Brazausko pasisakymas interviu, kad klausimas dėl homoseksualių žmonių teisių jam buvo pats nemaloniausias Europos Taryboje. 

Dekriminalizavimas buvo sąlygotas išorinio spaudimo, po jo išliko diskriminacinė 122 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri nustatė skirtingą amžių sutikimui lytiniams santykiams ir atskirą bausmę už lytinius santykius tarp vyrų.

Šalia atsiradusio naktinio LGBT gyvenimo prasidėjo ir politinė LGBT bendruomenės organizacija. 1993 m. gruodžio 3 d. buvo įkurta Lietuvos gėjų lyga, kuri vėliau persivadino Nacionaline LGBT teisių organizacija LGL. Organizacija siekė atstovauti LGBT žmonių interesams politiniu lygmeniu, įtvirtinti LGBT asmenų lygybę teisės aktuose. Ši asociacija leido žurnalą „Amsterdamas“, kuriame skelbė apie LGBT naujienas. Žurnalas vadinosi taip pat, kaip ir pirmasis LGBT skirtas klubas Vilniuje. Taip pat 1993 m. Stasio Dimbelio pastangomis pradėtas leisti LGBT žmonėms skirtas žurnalas „Naglis“. 1995 m. susikūrė tinklalapis gayline.lt, kuris tapo forumu LGBT žmonių bendravimui. 1994 m. Palangoje vyko Tarptautinės gėjų ir lesbiečių asociacijos „ILGA“ konferencija.

1997 m. lapkritį Vilniaus Katedroje buvo inscenizuota tos pačios lyties žmonių santuokos ceremonija, kurios metu du vyrai apsikeitė žiedais. Šia akcija norėta pademonstruoti tos pačios lyties santykių įteisinimo poreikį

1999 m. stiprų atgarsį sukėlė populiaraus Kauno kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Žiniasklaida ypač akcentavo, kad nužudymą organizavo homoseksualus asmuo. 

2001 m. atgarsį sukėlė Vilniaus gėjų klubo savininko Aleksejaus Terentjevo areštas, susijęs su narkotikų platinimu, ir tuometinio Narkotikų kontrolės valdybos vyresniojo komisaro Algio Kvainicko pareiškimas, kad jis išsodins visus „pedikus“. Kadangi A. Terentjevas tuo metu buvo vienas žinomiausių LGBT asmenų Lietuvoje, šis areštas ir po jo sekę pareiškimai buvo vertinami kaip politiškai motyvuoti siekiant bauginti LGBT bendruomenę.

LGBT žmogaus teisių atžvilgiu politinis diskursas išliko žeminantis ir pasityčiojantis. Pavyzdžiui, 1992 m. buvo siūloma nustatyti kuo aukštesnį Seimo rinkimų praeinamumo barjerą, kad neatsirastų „seksualinių mažumų partijų“, 1994 m. Andrius Kubilius pasiūlė priimti homoseksualizmo kontrolės įstatymą, jog būtų apribotas AIDS plitimą, ragino nedaryti išimčių rinkimuose tautinėms mažumoms, nes tada reikėtų įrašyti ir seksualines mažumas, o Algimantas Salamakinas teigė, kad seksualinėms mažumoms neleidžiama kandidatuoti savivaldybių tarybų rinkimuose, todėl partijoms negresia išmirimas nuo AIDS. 

1995 m. Seimo narys Algirdas Endriukaitis reikalavo nederinti Lietuvos įstatymų su Europos Sąjungos teisės aktais, kad nereikėtų įteisinti homoseksualinių santuokų (apie tai prabildamas prieš 6 metus iki to laiko, kai pirmą kartą buvo įteisintos tos pačios lyties santuokos). 

Analogiškai 2003 m. reaguodama į teisingumo ministro V. Markevičiaus ir profesoriaus Valentino Mikelėno teiginį, kad LGBT žmonėms laimėjus bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme gali tekti koreguoti Lietuvos įstatymus, Seimo narė Rasa Juknevičienė teigė, kad tai yra „pati baisiausia agitacija, kokia tik gali būti prieš Europos Sąjungą“. 

Nuo 2003 m. gąsdinimai „homoseksualistų santuokomis“ ir sąlygų joms sudaryti įžvelgimas įvairiuose įstatymuose tapo nuolatine Tėvynės sąjungos lyderių, ypač A. Kubiliaus ir J. Razmos diskurso dalimi.

Ankstyvas buvo ir homoseksualumo siejimas su komunizmu ar bolševizmu, kaip propagandinių homofobiškų klišių dalis. 1996 m. „Veide“ buvo išspausdintas straipsnis „Alkoholizmas, homoseksualizmas ir komunizmas“, o arkikatedroje inscenizuotas gėjų vestuves su neobolševizmo invazija siekiant „sunaikinti Lietuvą“ Seimo tribūnoje 1998 m. siejo buvęs „Algimanto“ partizanų apygardos vadas Jonas Kadžionis. Šis diskursas buvo nuolat naudojamas ir vėliau.

Gana anksti atsirado ir reikalavimai nekalbėti apie homoseksualius žmones lytinio ugdymo programose bei gąsdinimai, kad lytinis švietimas reiškia vaikų mokymą masturbuotis. Tokio pobūdžio klausimai buvo užduodami Seime jau 2003 m. ir jau tuo metu minima, kad lytiškumo ugdymui įtaką darys Vyskupų konferencija.

Asociatyvi Siora Photography/unsplash.com nuotr.

2001 m. pabaigoje kaunietis Saulius Germanavičius, vienas iš Kauno apskrities seksualinės lygybės asociacijos (KASPO) įkūrėjų, iškėlė homoseksualių žmonių tarnavimo kariuomenėje ir galimo homofobinio smurto kariuomenėje problemas. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Gediminas Dalinkevičius tuo metu teigė, kad turėtų būti sukurta alternatyvios karinės tarnybos sistema, tuo tarpu Seimo narys Stanislovas Buškevičius ragino uždrausti homoseksualiems žmonėms tarnauti kariuomenėje, tačiau šie pasvarstymai nevirto įstatymų leidybos iniciatyvomis. Tai vienas pirmųjų aktyviai viešojoje erdvėje svarstytų konkrečių klausimų, susijusių su LGBT žmonių diskriminavimu.

Svarbų vaidmenį siekiant pagerinti LGBT žmonių padėtį Lietuvoje suvaidino ir išorės spaudimas. 1993 m. lytinių santykių tarp vyrų dekriminalizavimą paskatino siekis įstoti į Europos Tarybą. 1999 m. didelį atgarsį sukėlė homoseksualaus Australijos ambasadoriaus Stephan Brady paskyrimas Lietuvai. 1999 m. balandį užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, Seime paklaustas Petro Gražulio, kodėl Lietuva leido homoseksualiam asmeniui būti paskirtu ambasadoriumi Lietuvai, teisinosi, kad apie ambasadoriaus homoseksualumą nežinojęs, o Seimo narys Algirdas Patackas Australijos ambasadorių vadino iškrypėliu, ragino jį visur boikotuoti.

Tačiau Lietuvos politikams buvo keliami klausimai dėl LGBT žmonių padėties, o nenoras apsunkinti eurointegracinių procesų prisidėjo prie homofobinių įstatymų leidybos iniciatyvų neatsiradimo 1990-2003 m.

Politinius bandymus išnaudoti homofobines visuomenės nuostatas buvo galima užfiksuoti ir 1999 m. siekiant diskredituoti Vakarų investicijas. 

„Respublikos“ dienraštyje buvo minima, kad neva kompanijos „Williams“ konsultantams buvo apmokamos laisvo elgesio merginos ir „net vaikinai“. 

2000 m. leidinys „Vakaro žinios“ išspausdino straipsnių ciklą „Juos vadina gėjais“, kuriame siekė išviešinti žinomų žmonių tikrą ar tariamą lytinę orientaciją. 

Savo apogėjų bandymai manipuliuoti visuomene pasitelkiant homofobijos kortą pasiekė Prezidento Rolando Pakso apkaltos metu 2003-2004 m., kuomet R. Paksą palaikantis dienraštis „Respublika“ bandė apšaukti homoseksualiais prieš R. Paksą nusiteikusius politikus, išspausdino homofobiškų ir antisemitinių straipsnių ciklą „Jie valdo pasaulį“, iliustruotą žydo ir gėjaus, laikančių žemės rutulį, karikatūra. 

Karikatūra | Nuotraukos šaltinis: defendinghistory.com

Nuo šio laikotarpio homofobijos kurstymas tapo nuolatiniu „Respublikos“ leidinių grupės bruožu.

Kitą vertus, vykstant diskusijoms dėl Europos Sąjungos Konstitucijos projekto 2003 m. gegužę, Seimo narė Birutė Vėsaitė atkreipė dėmesį, kad Bažnyčios įtakos plėtimas kelia grėsmę homoseksualių žmonių lygiateisiškumui, o Seimo narys Algirdas Sysas svarstant socialinės paramos įstatymus siūlė neapsimesti, kad Lietuvoje nėra vienos lyties šeimų. 

Prieštaravimų dėl visiško Baudžiamojo kodekso 122 straipsnio panaikinimo nekilo nei 2000 m. priimant naują Baudžiamąjį kodeksą, nei 2003 m. įtraukiant lytinę orientaciją į priimamą Lygių galimybių įstatymą.

Nors Lietuvos politinių partijų programose Valstybinės šeimos koncepcijos nuostatas primenančių nuostatų pasirodė dar 2000 m. Seimo rinkimuose (pavyzdžiui, Lietuvos krikščionių demokratų partijos programoje), bet jos nebuvo plėtojamos ir perkeliamos į įstatymų leidybos sferą. Tuo pačiu nebuvo teikiamos ir homofobinės įstatymų iniciatyvos. 

Tačiau jau 2004 m. Tėvynės sąjungos rinkimų programoje iš esmės yra sutalpinta visa vėlesnė Valstybinė šeimos politikos koncepcija, teikiami diskriminaciniai siūlymai nesusituokusių žmonių atžvilgiu. 

Būtent artėjant Lietuvos narystei Europos Sąjungoje 2003-2004 m. įvyksta lūžis, kai LGBT tema tampa politinės kovos lauku Lietuvoje ir pradeda formuotis didžioji 2004-2014 metų politinės homofobijos banga, kurios metu atsiranda siekis nubraukti beveik visus pasiekimus LGBT teisių srityje, pasiektus dėl integracijos į Europos Sąjungą. 

Tuo metu atsiranda ir Konstitucijos keitimo siūlymai dėl šeimos sampratos, „homoseksualumo propagandos“ draudimo iniciatyvos, siūlymai išimti lytinę orientaciją iš Lygių galimybių įstatymo, prasideda mitingai prieš „Pride“ (pirmasis įvyko 2005 m. Vilniuje), neapykantos kampanijos žiniasklaidoje. Tuo pat metu prasideda ir Seimo narių organizuojamos garsių neapykantos skleidėjų iš Jungtinių Amerikos Valstijų (Scott Lively, Paul Cameron) kelionės į Lietuvą.

Tuo pat metu, būtent po įstojimo į Europos Sąjungą, pradeda konsoliduotis LGBT bendruomenės aktyvizmas, fragmentines iniciatyvas keičia siekis išnaudoti įstatymų (ypač 2000 m. priimto ir 2003 m. įsigaliojusio naujo Baudžiamojo kodekso ir 2003 m. priimto Lygių galimybių įstatymo) suteiktas garantijas, tokias kaip neapykantos kalbos draudimas, diskriminavimo draudimas. Savo veiklą suaktyvina Lietuvos gėjų lyga (LGL), įsikuria Tolerantiško jaunimo asociacija, pradedamos politinio švietimo kampanijos puslapyje gayline.lt.

Apibendrinant periodą iki 2004 m. gegužės 1 d. galima išskirti du pagrindinius LGBT bendruomenės organizavimosi ir istorijos Lietuvoje laikotarpius, kuriuos padalija 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas ir prasidėjusi Lietuvos integracija į Vakarų pasaulio struktūras. Iki 1990 m. rašytiniai šaltiniai apie LGBT gyvenimą yra reti, ši tema yra laikoma tabu, homoseksualūs žmonės persekiojami tiek per lytinių santykių tarp vyrų kriminalizavimą, tiek siekiant juos išgydyti. LGBT tema yra visiškai marginalizuota ir politikoje homoseksualumas laikomas neprobleminiu klausimu, nes vyrauja konsensusas, kad LGBT žmonės neturi jokių teisių ir jie patys nekelia artikuliuotų politinių reikalavimų. 

LGBT žmonių problemų „nemato“ nei valdžia, nei opozicija. Politinė rezistencija vyksta nebent individualiame lygmenyje.

1990-2004 m. laikytini sparčios pažangos ir LGBT politinio judėjimo Lietuvoje susiformavimo laikotarpiu. Šiuo metu dėl integracijos į Europos struktūras suformuojama visa šiuo metu galiojanti teisinė LGBT žmonių apsaugos sistema: įvyksta dekriminalizacija, skirtingo konsensuso amžiaus panaikinimas heteroseksualiems ir homoseksualiems santykiams, kriminalizuojama neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai dėl lytinės orientacijos, uždraudžiama diskriminacija dėl lytinės orientacijos. Tiesa, lyties identiteto pripažinimo srityje situacija taip sparčiai nekinta. Tačiau visi šie teisiniai pakeitimai priimami be didesnių diskusijų.

Taip pat šiuo laikotarpiu prasideda politinis aktyvizmas, susikuria pirmosios LGBT žmonių organizacijos, išeina pirmieji leidiniai skirti LGBT bendruomenei („Adonis“, „Naglis“, „Amsterdamas“), pradedami kelti klausimai dėl lytinių santykių tarp vyrų dekriminalizavimo, homoseksualių žmonių patiriamo smurto visuomenėje ir kariuomenėje, diskriminacijos.

Laikotarpio pradžiai (1990-2000 m.) būdingas stiprus homoseksualumo asocijavimas su AIDS plitimu, tačiau vėliau ši tema išblėsta. Žiniasklaida iki 2000 m. homoseksualumo temas dažniausiai pateikia kaip pikantiškas naujienas, susijusias su slaptu pasauliu, nusikaltimais, vyrauja skandalizuotas ir kriminalizuotas vaizdavimas, tačiau po 2000 m. „Vakaro žinių“ straipsnių ciklo „Juos vadina gėjais“, 2001-2004 m. vykstančių pasaulinio lygio debatų LGBT tema (tos pačios lyties santuokų legalizavimas Olandijoje, masiniai referendumai dėl jų uždraudimo JAV, kaip George W. Busho perrinkimo kampanijos dalis, pirmieji pasiūlymai priimti rezoliucijas dėl LGBT teisių JTO, Europos Parlamento nesutikimas skirti į Europos Komisiją homofobiško italų politiko Rocco Butilliogne) skatina žiniasklaidą keisti poziciją ir perkelti LGBT temą iš „pikantiškų“ naujienų į „rimtąsias“.

Spaudos pranešimų apie LGBTQ+ asmenis sąrašas


Tuo pačiu pradedamos bandyti ir politinės technologijos siekiant eksploatuoti homofobiją kaip politikos įrankį (pirmiausia siejamos su Rusijos politinių technologijų bendrovėmis, tokiomis kaip patarinėjusios Rolandui Paksui apkaltos metu, tačiau greitai sėkmingai perimtos Tėvynės Sąjungos ir kitų politikų, kurie pradėjo kviestis amerikiečių ir europiečių homofobus), tačiau jos plačiai nenaudotos iki įstojimo į Europos Sąjungą, vengiant pakenkti stojimo procesui.

1990-2003 m. laikotarpį galima laikyti slopinamos homofobijos ir priverstinės pažangos laiku, kai integracijos į Europą siekis užslopino atvirą homofobiją ir sukūrė sąlygas teisinei pažangai. Įstojus į ES šis slopinimas baigėsi ir kitą dešimtmetį homofobija liejosi laisvai, tačiau jai atsvarą sudarė jau suformuota teisinė sistema, narystės ES sukurti apribojimai, sustiprėjusios LGBT organizacijos ir kaip reakcija į homofobijos bangą išaugęs aktyvizmas, Vakarų valstybių keliami LGBT žmogaus teisių užtikrinimo klausimai. Šių veiksnių dėka 1990-2004 m. pasiekta pažanga nebuvo sunaikinta.


Literatūra


Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net

redakcija@jarmo.net


Naujesnė Senesni